Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2023 01 18

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kinematografinė S. Šaltenio istorija apie drąsiausią tarpukario Lietuvos žingsnį

Nežinomas XX a. I p. fotografas, Klaipėdos uosto vaizdas 1928 m. Lietuvos aviacijos muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

„Kaip Vilnius suteikia daugelio kalbų ir kultūrų buvimo kartu (ir sykiu išsiskyrimo, visų saitų su istorija ir kone Milano Kunderos dvasia aprašyto atminties praradimo) pojūtį, o Kaunas – modernios lietuvių politikos ir kultūros formavimosi ženklus, taip Klaipėda kaip joks kitas miestas leidžia pajusti, kaip miesto ribų pabaiga ir jūros pradžia sutampa su kitos realybės pradžia ir laisvės svajone“, – apie bičiulį poetą Tomą Venclovą savo knygoje „99 Baltijos istorijos“ rašė filosofas Leonidas Donskis.

Klaipėda kaip lietuviškosios tapatybės dalis

Bandau įsivaizduoti žmonių, gyvenusių sovietmečiu, jauseną žvelgiant į jūros horizontą, kurio tolumoje yra laisvas pasaulis, netoli esanti, tačiau ar pasiekiama alternatyva juos supančiai ir pančiojančiai tikrovei. Šiandien man Leonido žodžiai byloja apie šių trijų miestų svarbą lietuviškajai tapatybei. Kūrybinga įtampa tarp šių miestų įkūnijamų tapatybės trajektorijų yra tai, kas neleidžia apsiriboti viena nacionalinės tapatybės forma, kas skatina savirefleksiją, naujų klodų, šaltinių paiešką ir integravimą.

Kartu L. Donskio citata skatina apmąstyti ir klausimą, kokia būtų Lietuva be Klaipėdos – savo tapatybe, ekonomikos gyvybingumu, geopolitine prasme. O gal jos iš viso nebūtų likę? Taip atkeliaujame ir iki to, ką vieni vadina sėkmingiausia tarpukario Lietuvos užsienio politikos operacija, o kiti – drąsiausiu žingsniu. Prieš šimtmetį Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Natūralu, kad šimtmečio minėjimai jau paskatino ir dar paskatins įvairiausius renginius ir iniciatyvas. Filmas „Pūga prie Mėmelio. Klaipėdos atvadavimo saga“, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto išleista knyga „1923-ieji. Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: dalyviai ir jų liudijimai“, virtualus edukacinis žaidimas „Klaipėda. 1923“ – tai tik keli aktualūs pavyzdžiai.

Knygos viršelis

Ne herojinis epas, o tapsmo istorija

Greta jų ir rašytojo Sauliaus Šaltenio kinematografinė istorija „Akis į akį“, kurią išleido leidykla „Vaga“. Jau pats žanras rodo, kad ateityje knyga turėtų virsti ir Audriaus Juzėno režisuojamu vaidybiniu filmu. Tad ir pats pasakojimas yra dėliojamas iš atskirų scenų, kurias lydintys dailininko Jurijaus Grigorovičiaus eskizai leidžia įsivaizduoti, kaip viskas galėtų atrodyti ekrane.

„Vieno vyro meilė moteriai gali pakeisti valstybės likimą“, – skelbia knygos anotacija. Vis dėlto sakyčiau, kad ji gali sukelti klaidingų lūkesčių, nes pats pasakojimas tikrai neperša minties, jog Klaipėdos prijungimo operacija buvo kokio nors iš meilės didingam žygdarbiui pakilusio superherojaus misija. Juk toks vaizdavimas būtų didžiulis supaprastinimas, esminė klaida, peršanti, jog svarbiausia buvo ne diplomatinis įdirbis, kruopštus operacijos planavimas iki smulkmenų apskaičiuojant visas aplinkybes, kad šios ne tiesiog kažkaip atsitiktinai palankiai sukristų mūsų naudai, o būtų ta linkme pakreiptos. Toks pasakojimas pirštų idėją, kad svarbiausia yra kalenantys automatai, mūšiai ir herojiškas pasirodymas to, kuris į prefektūrą įmetė kelias granatas ir taip paskatino prancūzų karius iškelti iš paklodės greitai pasidarytą baltą vėliavą.

Taip – pasakojimo epicentre Erčius Vanagas. Tai žmogus, kuris, kaip pats liudija, liko paskutinysis iš savo giminės. Galbūt todėl skaudžių netekčių ir net kaltės jausmo dėl tėčio žūties Pirmojo pasaulinio karo metais paženklintas vyras, kaip ironizuoja aplinkiniai, yra labiau linkęs bendrauti su savo kumele Troja, o ne žmonėmis. Pasakojimas, apimantis laikotarpį nuo 1922-ųjų vasaros, kai Klaipėdos kraštą administruojantys prancūzų kariai švenčia Bastilijos paėmimo dieną, iki Lietuvos karių parado švenčiant Klaipėdos krašto prijungimą, atskleidžia Erčiaus Vanago tapsmo istoriją. Ši istorija byloja apie tai, kaip spaustuvėje darbavęsis kontrabandininkas, savo amžinatilsį senelio, buvusio knygnešio, vežimu gabenantis per sieną romą, spiritą ir kitas prekes, tampa iš meilės moteriai aukotis pasiryžusiu Mažosios Lietuvos sukilėliu.

Platus laikmečio kontekstas

Erčiaus Vanago istorija pasakojama pamažu iš detalių dėliojant ir platesnę to meto įvykių mozaiką. Svarbiausias vaidmuo čia tenka Lietuvos ministrui pirmininkui Ernestui Galvanauskui. Karo metu prancūzų kompanijai Balkanuose vadovavusio Lietuvos vyriausybės vadovo susitikimas Paryžiuje su premjeru Puankarė ir nusivylimas tuo, kad prancūzų nacionalinis interesas yra priešiškas mūsų tikslams. Paryžius siekia gerų santykių su Lenkija, tad de jure dar nepripažintai valstybei, kuri neaišku, ar apskritai dar išgyvens, Klaipėdos krašto atiduoti nėra linkusi. Išgyventas pasikėsinimas, kurį į Lietuvos vyriausybės vadovą, kaip įtariama, rengė tie, kurie manė, jog E. Galvanauskas ne tik užmiršo Klaipėdą, tačiau ir nuolaidžiauja lenkams dėl Vilniaus.

Skubios Lietuvos premjero derybos su Rusijos užsienio reikalų ministru Georgijumi Čičerinu jau mūsiškiams vadovaujantis realpolitik principais, jog Kremlius mums toli gražu ne draugas, tačiau laikinai konkrečiu atveju abiejų valstybių interesai gali sutapti. Intensyvus Lietuvos žvalgybos darbas, kruopštus planavimas ir būtinybė neatidėliotinai veikti siunčiant karius, šaulius bei savanorius į Klaipėdos kraštą, kol Prancūzija užsiėmusi vokiečių Rūro regionu, o Lenkijos dėmesį pritraukusios rusų armijos pratybos netoli pasienio. Ir svarbiausia, kol galutinai nenuspręsta dėl Klaipėdos statuso, kas, kaip baimintasi, galėjo baigtis laisvojo miesto paskelbimu su specialiomis teisėmis Lenkijai. Būtent cigarų dūmų sklidinuose kambariuose labiausiai ir buvo sprendžiamas Klaipėdos krašto likimas, tad, priešingai nei byloja anotacijoje išreikšta intencija, man Erčiaus meilės istorija yra ne pagrindinė gija, o veikiau desertas.

Nežinomas XX a. I p. fotografas, tiltas per Dangę Klaipėdoje XX a. 3 deš. Lietuvos aviacijos muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Nežinomas XX a. I p. fotografas, tiltas per Dangę Klaipėdoje XX a. 3 deš. Lietuvos aviacijos muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Žodžiais tapyti portretai

Kaip didelį knygos privalumą taip pat derėtų paminėti ir antraplanių veikėjų portretus. Pastarieji ne tik atlieka statistų vaidmenį, bet leidžia giliau pažvelgti į to meto Klaipėdos krašto realijas ir reikalų kompleksiškumą. Vokietis direktorijos patarėjas Holcas, per kurį atsiskleidžia kerojantis antisemitizmo užkratas, kuris viską, kas yra į rytus nuo Klaipėdos krašto ribos, traktuoja kaip Aziją, atsilikusį pasaulį ir kartu iliustruoja Lietuvai kilusį iššūkį. Juk prisijungti reikėjo ekonomiškai pažangesnį kraštą.

Leidėjas Išganaitis, kuris puikiai suvokia spausdinto žodžio galią formuoti gyventojų nuostatas ir kartu yra vienas entuziastingiausių Klaipėdos operacijos rėmėjų. Jo personažas pasitarnauja siekiui parodyti, kad Klaipėdos krašte būta tų, kurie norėjo susijungti su Lietuva, kad tai nebuvo tik Kaune gimusi ir subrandinta idėja. Tiesa, tas pats Išganaitis savo lūpomis byloja ir apie esminį iššūkį, kad, nors dauguma Klaipėdos krašto gyventojų ir tebekalba lietuviškai, savo siela jau yra vokiečiai.

Įtampą dėl savo tapatybės išgyvena ir tas pats Erčius Vanagas, svarstydamas, kas jis – katalikas pagal močiutę ar evangelikas pagal tėvą. Šie pastebėjimai net ir užvertus paskutinį knygos puslapį palieka skaitytoją su klausimais apie tai, kokios vizijos ir strategijos dėl Klaipėdos krašto turėjo laikytis Lietuvos vyriausybė turėdama omenyje jo gyventojų tapatybių margumą ir skirtingumą nuo Didžiosios Lietuvos gyventojų daugumos.

O karo veterano ir patriotinės „Heimatbund“ organizacijos Klaipėdos kraštui suvokietinti nario Fogelio portretas iliustruoja gimstančias revanšistines nuotaikas, restorano savininkas Merkelis yra iš tų, kurie paprasčiausiai stengsis prisitaikyti prie bet kokios aplinkos, nes svarbiausias uždavinys yra palaikyti klestintį savo verslą, kad ir kokie klientai ten rinktųsi. Jo personažas išryškina ir instrumentinį santykį su jį supančiais žmonėmis. Ema leidžia suvokti moterų išgyventą košmarą karo metu, o kartu ir bauginamą visuomenės požiūrį į aukas, kurios tampa kaltos ir dėl to atstumtos.

Be abejo, sutinkame ir prancūzų karių, dislokuotų Klaipėdoje. Pastarieji, atrodo, linkę ramiai leisti laiką, ieškoti vienadienių ar ilgesnių meilės nuotykių kurpdami istorijas apie gimtinėje stovinčias giminės pilis, tačiau jokiu būdu ne kovoti. Juk tiek prisikovota ir tiek netekta, tad kam čia dar rizikuoti būnant kažkur toli visiškai svetimame krašte?

Iš antraeilių kaip perteklinis dirbtiniausias atrodo karo lakūnas leitenantas Darius. Ir čia autorius veikiausiai neatsispyrė pagundai į pasakojimą kaip nors įtraukti žmogų, kurio gyvenimo kelyje prieš akis dar laukė skrydis per Atlantą lėktuvu „Lituanica“. Vis dėlto, be paties fakto, kad Steponas Darius dalyvavo Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos operacijoje, jo personažas nieko daugiau ir neprideda. Na, galbūt tik tiek, kad iliustruoja Amerikos lietuvių įsitraukimą į šį reikalą.

Saulius Šaltenis neabejotinai yra gabus žodžiais tapantis portretistas. Jo personažai gyvi, išgyvenantys kaitą, o ne tik sukurpti tam, kad iliustruotų vieną ar kitą sociumo dalį, kažkokią socialinę, ekonominę, politinę tendenciją. Kadangi dauguma skaitytojų, neabejoju, vis tiek jau nemažai žino apie tai, kaip vyko pati Klaipėdos paėmimo operacija, būtent ši žmonių likimų trajektorija iškyla į pirmą planą, ragindama ir mus pačius šiandien susimąstyti apie asmeninę atsakomybę, įsipareigojimus istorinių lūžių metu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien