Kintantis tironijos veidas

Dažnai prisimenu šiuos Czeslawo Miloszo karo siaubiamoje Varšuvoje užrašytus žodžius. Jie iliustruoja, kaip mūsų išankstiniai lūkesčiai neleidžia užčiuopti schemų neatitinkančių jėgų, kardinaliai keičiančių mūsų pasaulį. Tam tikrų dalykų stabilumas, tęstinumas net gali kurti klaidingą vaizdą, kad viskas lieka iš esmės nepakitę.

Atgyvenę „baimės diktatoriai“

Cz. Miloszo eiles vėl prisiminiau skaitydamas Sciences Po universiteto Paryžiuje profesoriaus Sergejaus Gurijevo ir Kalifornijos universiteto politikos mokslų profesoriaus Danielio Treismano knygą „Spin Dictators“. Mokslininkų kintančio tironijos veido analizė rodo, kad vadinamuosius „baimės diktatorius“ keičia „populiarumo diktatoriai“. Pirmieji savo valdžią siekė įtvirtinti įbaugindami visuomenę, o antrųjų pagrindinis tikslas yra subtilesnėmis manipuliacijomis įgyti valdžią, populiarumą visuomenėje, kompetencijos aurą ir tada demontuoti demokratines institucijas, ribojančias lyderio galią.

Šiandienos tironai vis dar puoselėja tą patį tikslą – monopolizuoti politinę galią. Tačiau priešingai nei pirmtakai jie mano, kad prievarta ir smurtas yra prasti įrankiai šiam tikslui pasiekti, nes gali duoti visiškai priešingų rezultatų. Todėl siekiama manipuliuojant žmonių įsitikinimais, baimėmis, troškimais įtikinti juos paklusti ar net tapti entuziastingais rėmėjais. XVI a. škotų mąstytojas George‘as Buchananas rašė, kad karalių nuo tirono skiria tai, jog karalius valdo laisva valia paklūstančius subjektus, o tironas tuos, kurie laisva valia nepaklūsta ir dėl to turi būti pavergti. Šiandieniai diktatoriai bando šią skirti nutrinti, siekdami ne įbauginti pavaldinius, kad šie nesukiltų, o panaikindami patį troškimą sukilti.

Politinių kalinių pilni kalėjimai, visa apimanti cenzūra, propagandos naudojimas siekiant įbauginti – tai tik keli esminiai bruožai, kuriais pasižymi tradicinės „baimės diktatūros“. Tačiau, anot S. Gurijevo ir D. Treismano, modernizacijos kokteilis šiandien lemia tai, kad tokias baimės diktatūras išlaikyti tampa vis sunkiau. Kokie pagrindiniai šio kokteilio ingredientai? Autoriai pabrėžia perėjimą nuo pramoninės į poindustrinę visuomenę. Joje daugėja aukštąjį išsilavinimą turinčių ir kūrybišką, o ne mechaninį darbą dirbančių žmonių, kurie nebepasitenkina tik siekiu „pragyventi“. Modernizacija susieta ir su ekonomikos bei informacijos globalizacija, liberalios pasaulio tvarkos iškilimu, tarptautinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų gausa. Trečiosios demokratizacijos bangos kulminacijos metu buvo tikimasi, kad visi šie faktoriai galiausiai lems demokratijos triumfą, tačiau, kaip parodė laikas, dalis tironų sugebėjo prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir iškilti ar išsilaikyti valdžioje pasiremdami ne teroru, o apgaule ir manipuliacijomis.

Šiandienos diktatoriai nenori, kad jų bijotų, o trokšta atrodyti kaip kompetentingi specialistai, ypač ekonomikos srityje. Ekonominės gerovės užtikrinimą jie traktuoja kaip raktą į populiarumą. Užuot atvirai susidoroję su opozicija, šiandienos diktatoriai manipuliuoja teise siekdami areštuoti ir bausti oponentus už nepolitinius nusikaltimus – mokesčių slėpimą, lėšų išeikvojimą, piktnaudžiavimą pareigomis ir pan. Dalis pasitelkia ne tik nepolitinius, tačiau ir nešlovę užtraukiančius kaltinimus, pavyzdžiui, seksualinius nusikaltimus. Siekiu tampa ne fiziškai susidoroti, o diskredituoti, ne vaizduoti savo neribotą, bauginančią galią, o apsimesti įstatymų, dorovės gynėju.

Naujųjų tironų instrumentarijus

S. Gurijevas ir D. Treismanas meistriškai analizuoja šiandienių tironų instrumentarijų nuo manipuliavimo tokiais demokratiniais institutais kaip rinkimai ar teisės viršenybė iki nešvarių darbelių „privatizavimo“ instrumentalizuojant radikalias grupuotes ar futbolo chuliganus susidoroti su opozicija. Užuot atvirai susidorojus su laisva žiniasklaida, pasitelkiami šmeižtą reglamentuojantys įstatymai, kad baudomis nepriimtiną leidinį būtų galima tiesiog atvesti iki bankroto. O galbūt galima nusipirkti žiniasklaidą per valstybinius reklamos užsakymus arba sužlugdyti nepalankią žiniasklaidos priemonę? Dar galima siekti diskredituoti neįtinkantį žurnalistą pasitelkiant trolių armiją arba paskandinti svarbią žinią kuriant informacinį triukšmą.

Bene svarbiausiu „populiarumo diktatorių“ įrankiu tampa demokratiniai procesai. Baimės diktatūroje rinkimai tarnavo demonstruojant bauginančią visagalybę ir tikrinant administracinio aparato „patikimumą“. Naujieji diktatoriai nebenori surinkti beveik 100 proc. balsų, nes tai atrodys nedemokratiška. Jie siekia subtiliai padidinti savo gautų balsų skaičių taip tik dar labiau demoralizuodami opoziciją. Juk jei tironas ir jo politinė jėga surenka kad ir apie 60–65 proc. balsų, o visuomenė mano, jog rezultatai išpūsti kokiais 10 procentinių punktų, tai reiškia viena – diktatorius vis tiek būtų laimėjęs net ir sąžininguose rinkimuose.

Šiandienė tironija pirktus užsienio stebėtojus išnaudoja, kad legitimizuotų rezultatus. Jie leidžia opozicijai dalyvauti ir rengti kampanijas, tačiau manipuliuoja žaidimo taisyklėmis ir taip, pavyzdžiui, Vengrijos lyderio Viktoro Orbano partijos „Fidesz“ 45 proc. vienmandatėse apygardose surinktų balsų virsta 90 proc. visų mandatų, kaip kad įvyko 2014-aisiais. Beveik visos rinkimų sistemos, kaip teigia S. Gurijevas ir D. Treismanas, pasižymi neatitikimu tarp suriktų balsų ir gautų vietų, tačiau tironijose šis skirtumas yra itin didelis.

Baimės diktatūros dažniausiai pasižymėdavo siekiu izoliuotis nuo pasaulio, o šiandien situacija kinta. Užsienio paramos ženklai nuo diktatoriaus susitikimų su politikos, kultūros, verslo žvaigždėmis iki galimybių organizuoti svarbiausius sporto įvykius prisideda prie režimo sutvirtinimo šalies viduje. Užsienio finansinė parama, pavyzdžiui, ES struktūriniai fondai gali būti išnaudojami skiriant juos lojalistų grupei ir taip stiprinant svarbiausias režimo atramas. Čia vėlgi blogasis pavyzdys, anot autorių, yra Vengrija.

Kartodami, kad dera mokytis iš istorijos ir padarytų klaidų, mes dažniausiai įsivaizduojame, jog dauguma tų besimokančiųjų yra demokratijos, žmogaus teisių pusėje. Deja, kaip rodo S. Gurijevo ir D. Treismano knyga, iš istorijos mokosi ir prie kintančių aplinkybių prisitaiko ir savo politinės galios išsaugojimu suinteresuoti tironai. Pavojai demokratijai kinta ir evoliucionuoja, o Cz. Miloszo eilės vis primena, kaip svarbu visa tai suvokti. Juk mums žinomo pasaulio pabaiga gali ateiti ne visai taip, kaip tikimės remdamiesi išankstiniais įsitikinimais ir pasenusiomis analitinėmis schemomis.