2021 12 27

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kita Kalėdų istorijos versija

Vaidotas Žukas, „Madona“ (freskos fragmentas), 1996 m. Lauterbachas (Vokietija), Šv. Bonifaco koplyčia. Autoriaus nuotrauka

Kai 1223 metų Kalėdų naktį šventasis Pranciškus Asyžietis, būdamas Grečo miestelyje, sumanė pavaizduoti Kristaus Gimimą Betliejuje, jis pradėjo tradiciją, kuri tapo neatskiriama Kalėdų dalimi. Esame taip prisirišę ir pripratę prie prakartėlės vaizdinio, kad turbūt nesusimąstome, iš kur kilo pasakojimai apie olą, jautį ir asilą.

Juk Evangelija pagal Luką, pasakodama apie Kristaus gimimą, pasako tik tiek: „Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 6–7). Palikime istorikams ir egzegetams narplioti šios informacijos prasmę, o mes trumpam praskleiskime uždangą į pirmųjų amžių pasakojimus apie įvykius, kurie dėjosi tą naktį.

Senos istorijos

Kaip žinome, nei gamta, nei žmogus nemėgsta tuštumos. Jau pirmiesiems krikščionims neužteko šykščių Evangelijų pasakojimų apie Kristaus Gimimą, ir todėl jų vieta buvo užpildyta legendomis, randamomis apokrifuose – pasakojimuose, kurie šiuolaikine kalba kalbant yra fake news, pretenduoja būti tuo, kuo nėra. Pagrindiniai apokrifai, pasakojantys apie Kristaus Gimimą, yra šie:

  • Marijos Gimimas (Jokūbo protoevangelija) – parašyta iki 130 m. Palestinoje.
  • Marijos Gimimo ir Išganytojo Gimimo knyga (Vaikystės Evangelija pagal Matą) – IV / V a.
  • Išganytojo Evangelija (Arabiškoji vaikystės Evangelija) – V / VI a.

Apokrifiniai pasakojimai buvo šiuolaikinių nuotykių romanų prototipas, kai išmonė ir kūryba susipina su teologija bei istorine tiesa. Apokrifai teikia daug informacijos apie pirmųjų krikščionių tikėjimą ir pasaulėžiūrą.

Kristaus Gimimo legendų pirminis šaltinis yra Jokūbo protoevangelija, visos kitos tik papildo jos siužetą.

„Pabėgimas į Egiptą“. Vitražas Paryžiaus Dievo motinos katedroje. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Paslaptinga Marijos vizija

Apokrifai, pasakodami apie Juozapo ir Marijos kelionę į Betliejų, mini, kad vienąkart Juozapas, atsigręžęs į ant asilo jojančią Mariją, išvydo ją liūdną. Kuomet vėl atsigręžė po kelių akimirkų – mato ją besijuokiančią. Nustebusiam Juozapui Marija paaiškino: kai matei mane liūdną, aš regėjau verkiantį žmogų, o juokiausi, nes išvydau kitą linksmą žmogų. Juozapui galvojant, ką tai reiškia, pasirodo angelas, kuris paaiškina regėjimo prasmę: verkiantysis yra žydų tauta, kuri atmes Mesiją, o besidžiaugiantysis – pagonys, kurie paveldės Abraomui duotus pažadus.

Paslaptingoji ola

Pakeliui į Betliejų Marijai prisiartina metas gimdyti. Juozapas nuveda žmoną į šalimais esančią olą, kuri tamsi ir atšiauri. Tačiau, įžengus Marijai, ola nušvinta ryškia šviesa, kuri spindi tol, kol Marija joje būna. Taigi Jokūbo protoevangelija išsaugojo tradicinį pasakojimą, jog Jėzus gimė oloje.

Pexels.com nuotrauka

Netikinti Salomė

Prakartėlėse ir šiuolaikiniuose filmuose apie Kristaus Gimimą neberandame asmens (asmenų), kurie buvo vaizduojami senosiose ikonose – tai pribuvėja (viena arba dvi). Apokrifai pasakoja, kad, prisiartinus gimdymo metui, Juozapas patraukė į Betliejų ieškoti pribuvėjos. Ši detalė turbūt labiau atitinka to meto tradicijas, nei vaizdavimai Juozapo, dalyvaujančio gimdyme, nes tai vyrams nepriderėjo (juk ir Lietuvoje tik neseniai radosi toks paprotys). Gimdyme visuomet dalyvaudavo pribuvėjos.

Taigi Jokūbo protoevangelija pasakoja, kad Juozapui pasiseka rasti pribuvėją, tačiau jiems grįžtant skaistus debesis uždengia olą ir nužengia šviesa – taip gimsta pasaulio Išganytojas. Šis pasakojimas pabrėžia tikėjimą, kad Marija nekentėjo gimdymo sopulių, kurie laikomi gimtosios nuodėmės pasekme. Kadangi Marija buvo be gimtosios nuodėmės, jai nepriklausė Ievai skirta ištarmė: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, – skausme gimdysi vaikus“ (Pr 3, 16).

Išvydusi tokį stebuklą, pribuvėja šlovino Viešpatį. Išėjusi iš olos, ji sutiko savo draugę Salomę ir neiškentusi papasakojo, jog mergelė pagimdė ir liko mergele. Salomė tuo, aišku, nepatikėjo. Tuomet pribuvėja liepė jai nueiti įsitikinti. Salomė nuėjo ir fiziškai patikrino Mariją. Supratusi, kad šioji iš tiesų yra mergelė, ėmė atgailauti, tačiau jau per vėlu – Salomės ranka nudžiūvo. Žinoma, ji atgavo sveikatą, kuomet prisilietė prie Vaikelio Jėzaus ir Jį pagarbino.

Mums šis pasakojimas atrodo vulgarokas, tačiau juo norima įrodyti amžinąją Marijos mergystę: mergelė prieš gimdymą, mergelė gimdydama ir mergelė po gimdymo. Apokrifo autoriui buvo svarbu pagrįsti tikėjimo tiesą, jog Kristus gimė iš Mergelės Marijos, nes pagonys bei judaizmo išpažinėjai jį laikė Juozapo sūnumi.

Vaikystės Evangelija pagal Matą mums pateikia ir pirmosios pribuvėjos vardą – Zelomi.

Unsplash.com nuotrauka

Jautis ir asilas

Trečią dieną po gimdymo Marija išėjo iš olos ir suvysčiusi kūdikį paguldė jį ėdžiose. Čia buvę jautis ir asilas pirmieji pagarbino gimusį Valdovą, taip išsipildė Izaijo pranašystė: „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Iz 1, 3). Kartu išsipildė ir pranašo Habakuko žodžiai: „Tarp dviejų gyvulių tu būsi apreikštas“ (Hab 3, 2 Septuagintos vertimas).

Vaikystės Evangelijai pagal Matą liekame dėkingi už šiuodu nepamainomus prakartėlės dalyvius, esančius kaip perspėjimas mums, jog esame linkę nematyti, negirdėti ir neatpažinti Dievo veikimo.

Kur dingo Jėzaus apyvarpė?

Arabiškoji vaikystės Evangelija mums pasakoja apie pribuvėją, kuri pasiėmė Kristaus apyvarpę, kai Vaikelis aštuntą dieną buvo apipjaustytas, ir įdėjo ją į nardo buteliuką, kurį atidavė savo sūnui. Tą patį nardo indą Marija Magdalietė, nusipirkusi už 300 denarų, išpylė Jėzui ant galvos, patepdama Jo kūną laidotuvėms (plg. Jn 12, 3).

Įdomu, kad nuo 800 metų Vakarų Europoje paplito šventosios Apyvarpės relikvijos, kurių viduramžiais buvo priskaičiuojama iki 18 vienetų; dauguma jų dingo. Paskutinį kartą apie Jėzaus apyvarpės relikviją buvo girdėti 1983 m., kuomet ji buvo pavogta iš Kalkatos miestelio, netoli Romos. Iki tol ši relikvija būdavo iškilmingai nešama procesijose.

Žinoma, mus glumina tokie dalykai, tačiau Jėzaus apyvarpė kartu išreiškia tikėjimo tiesą, kad Dievas tapo žmogumi, Izraelio tautos sūnumi ir Abraomo sandoros, kurios ženklas ir yra apyvarpės nupjovimas, atstovu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Stebuklingi vystyklai

Tas pats apokrifas mums pateikia dar vieną nuostabią istoriją: kuomet išminčiai, kurie buvo zoroastrizmo išpažinėjai, išvydo kūdikėlį Jėzų, jie atsivertė ir ta proga iš Marijos gavo dovanų vaikelio vystyklus. Grįžę į savo šalį, jie bandė liudyti apie tikrąjį Dievą, tačiau niekas jais netikėjo. Maža to, atėmę vystyklus metė juos į ugnį, kad šie sudegtų. Tačiau įvyko stebuklas: vystyklai liko nepaliesti ugnies. Tuomet visi patikėjo išminčiais ir priėmė naują tikėjimą.

Kiekviena tikinčiųjų karta naujai interpretuoja Kristaus Gimimo istoriją, siekdama prakalbinti tą nesuvokiamą slėpinį, jog „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Tegul senosios istorijos išmoko ir mus nebijoti svajoti, nebijoti patikėti stebuklais, nebijoti būti vaikais.