2021 07 13

Šiaurės Atėnai

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kita recenzija 

Mozė Mitkevičius, „Nesuskambėjęs pragaras. Psalmių mąstymai“. Vilnius: „Alma littera“, 2020. 304 p.

Labiau už recenzijas-panegirikas nemėgstu tik sadomazochistinių recenzijų. Tokių daug – panašių viena į kitą autoriaus taršymu ar recenzentų aimanomis. Daugiausia, tiesa, tiesiog valdiškų. Žinovų postringavimai apie knygas būtinai pažymėti ir snobizmo. Žinau, nes pati, oi, kaip nemažai jo turiu.

Prunkštelėjusi atmintis išmeta „Dievų miško“ autoriaus frazę SS feldfebeliui, lageryje ėjusiam cenzoriaus pareigas. Sruogai būdavę baisiai sunku laiškus rašyti, niekaip nepataikydavęs į Pingvino mėgstamą toną. Kartą pasiūlęs: „Atspausdink tokius popierėlius ant palšo daikto, aš pasirašysiu – ir bus tvarka.“ Būtų linksma, jeigu anos recenzijos nebūtų įgrisusios. O štai kai autoriai paskui nebesisveikina su kritikais – tikrai juokinga. Chirurgo tarnystė – sunki ir nedėkinga. Bet man vis tiek gražiausia, kai recenzijoje ir pasakyta tiesa, ir ji parašyta taip, kad autoriui stiebtis norėtųsi. 

Neaptarinėsiu konkrečios leidyklos kaip liūdnai pagarsėjusio prekės ženklo, kurio neišveža net garsios pavardės. Kita vertus, ir ten atrandami nauji autoriai, srovena šioks toks literatūrinis gyvenimas. Nekalbėsiu ir apie viršelį, kuris dažniausiai yra dailininko ir leidėjų kūrinys. Kalbą šiais laikais sutvarko redaktoriai. Vienintelis dalykas, kurio leidykla tikrai neišpieš iš lubų už autorių, – tai jo pasirinkimo, apie ką rašyti, knygos turinio, paties teksto.  

Psalmių tema Marijos žemėje – kaip reta nenuvalkiota. Per pastaruosius 30 nepriklausomybės metų ne kažin ką apie jas išleista ir turėjome: trumpi prelato A. Rubšio komentarai (1995), P. Beauchamp’o „Dienų ir naktų psalmės“ (2009) ir, rodos, viskas?

Knygos autorius kunigas Mozė Mitkevičius – mano bičiulis iš jaunystės laikų. Tad galėjau nujausti, ko laukti iš jo knygos. Savo krašte pranašu nebūsi, dėl Mozės vardo ir pašaukimo tai beveik net ne kalambūras. Tikėjausi štampovkės, ir tai dar geriausiu atveju, jei atvirai. Buvau tikra, kad rasiu ką nors kardinaliai nepanašaus į J. Sasnausko tekstus, kad tik, gink Dieve, niekas neįžiūrėtų jo įtakos. Bet, aišku, įžiūrės. Nes ji buvo. Ir ačiū Dievui, kai žinai, kokių tekstų galima tikėtis iš statistinio ganytojo. A. Toliato ir panašių veikalų nesu skaičiusi, todėl jų palyginti su Mozės mąstymais nė negaliu. Tik turiu pripažinti, kad šita knyga gal kiek ir pretenzingu pavadinimu, mano pačios nuostabai ir man pačiai mažiausiai to pageidaujant, būnant tiesiog dar viena pora akių prieš išspausdinant knygą, ėmė ir ties kažkuriuo puslapiu nustebino.

Nuogas, tik vaivorykšte apsigaubęs jaunuolis laisvai galėtų būti šių dienų šv. Pranciškus, nes, galima sakyti, skelbia taikos ir brolybės žinią. Ko niekaip nepasakytum apie kataliką, atrodo, taip ir nepagavusį krikščionybės esmės, visą teisų mosuojantį kirviu prie nevaisingo figmedžio.

Po visu tuo gliancu, klaidomis, pirmosios knygos bėdomis išryškėjo su žydišku genialumu sukaltas, kelis planus suvaldantis knygos karkasas, trumpų, paprastų sakinių korys – rašantys žino, kaip kartais vargsti, kol tokius išlauži. Knyga kažkuo priminė šachmatų lentą, kur autorius rikiuoja figūrėles ne vien pradedantiesiems, bet gal kitąsyk ir katalikams su stažu. Numatomi keli ėjimai į priekį, užbėgama už akių gudragalvio skaitytojo dėliojamiems scenarijams. Išvyniojamas žmogaus trapumo, kaltės, baimės, kančios sukapotas, bet vis tiek gražus mums dovanoto gyvenimo kilimas.

Autorius mėgina parodyti panoraminį krikščionybės vaizdą, iš ko ji sudygo ir apie ką ji yra. Krikščionybė, žinoma, visada bus kažkas daugiau ir kartu mažiau, žavingiau ir šiurpulingiau, visada kitaip, visada naujai, to pojūčio knygoje trūksta labiausiai. Vis dėlto pagrindinė šio teksto intencija, man atrodo, yra kvietimas drauge įsiklausyti į pačias psalmes.

„Nesuskambėjusį pragarą“ pagimdė troškimas padaryti Psalmyną įkandamą skaitytojui, priartinti jį, taip pat atrakinti psalmių istorinį kontekstą, nevengiant, beje, tūlam kontroversiškų Senojo Testamento temų, tokių kaip Dievo bausmė, kerštas priešams, teisiojo pralaimėjimas. Užtat neišeina dabar autoriui nedovanoti už tai, kad knyga įstrigusi kažin kur tarp žanrų rėmų: tai nei teologinis traktatas, nei biblisto studija, nei beletristika.  

Psalmės – ne tik poetiniai, tai visų pirma teologiniai tekstai. Nesu nei teologė, nei teologijos sąvadų gerbėja. Mane žavi poezija ir grožinė literatūra per se. Ten įžiūriu visus teologijos elementus, o paveikumas net stipresnis. Pradžioje buvo Žodis, ir man to gana tikėti, kad jis tebeveikia. Bet apskritai lietuviškame teologiniame diskurse atrodo sveikintinas M. Mitkevičiaus mėginimas ieškoti sąsajų tarp Senojo ir Naujojo Testamento tekstų. Judaistinė mintis yra ir krikščionybės paveldas, tad tokią teisę, drįstu manyti, turime.

Nurašyti autorių pernelyg lengva. Kas mėgsta lankytis blusturgiuose, žino, kad kartais pasitaiko aptikti kokį vertingesnį daiktą niekučių dėžėje, kur išvien kičas pramaišiui su eglutės žaisliukų duženomis. Joje rausiasi tik kantriausi. Nes užuodžia, nujaučia, kad vieną dieną ras, virpančiomis rankomis nuvalys prilipusius blizgučius… Parsineš po pažastimi namo, išvynios iš seno laikraščio, pasidės ant virtuvinio stalo ar palangės ir po kiek laiko pasimatys. O mūsų visų norą žibėti patiems vis tiek gali įveikti tik Jėzaus tamsa ant kryžiaus.

Ar gali tokia knyga pasiekti netikinčiuosius? Net jeigu vos vieno žmogaus, tarkim, šia knyga kaip makulatūra kada nors kursiančio krosnį, akys užklius už vienintelio sakinio ir jam kils klausimų – knygą rašyti buvo verta. Pakviptų krikščionybe. Galbūt viskas yra dar šiek tiek kitaip? Pastaruoju metu neretai pagaunu save galvojant: ar „tikintieji, protingieji ir dorieji“ nėra kažin kaip susikeitę su „netikinčiaisiais, kvailiais ir nuodėmingaisiais“ vietomis? Nuogas, tik vaivorykšte apsigaubęs jaunuolis laisvai galėtų būti šių dienų šv. Pranciškus, nes, galima sakyti, skelbia taikos ir brolybės žinią. Ko niekaip nepasakytum apie kataliką, atrodo, taip ir nepagavusį krikščionybės esmės, visą teisų mosuojantį kirviu prie nevaisingo figmedžio.

Gal tikrai kada nors šeimų puolamieji stovės dangaus karalystės menėje su kankinių vainikais ir palmių šakomis rankose, o netikintieji, buvę tiesiog žmoniški kitiems, spindės tarsi žvaigždės danguje, kas žino? O gal išvis nėra jokios skirties? Visi mes – vienoje barikadų pusėje, kitoje jų pusėje – tuščia. Dievas irgi perėjęs pas mus, įsimaišęs tarp žmonių.

Toje knygoje visgi kai kas yra – autoriui tikrai rūpi avys. Iš šios ir ne iš šios avidės. O kai taip, tai tik laiko klausimas, kada įsimaišys gerasis ganytojas.   

-d-

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien