Kita stotelė – meilė sau

Agnė Milieškienė yra aktyvi Katalikų Bažnyčios narė, buvusi tikybos mokytoja.

Ir atėjo pagaliau mokytojų išsvajotos vasaros atostogos (tiksliau, jų pabaiga), o aš kas rytą pabundu su tuo pačiu rytiniu nerimu ir mintimis: ką turiu šiandien nepamiršti padaryti?! Kam turiu padėti, ką išgelbėti?! Ko negaliu papiktinti, kuo privalau pasirūpinti?! Ir taip kiekvieną rytą… Aišku, vidinė įtampa laikydavosi visą dieną, nes per dieną privalau įgyvendinti vakar užsibrėžtą planą ir dar daugiau! Kasdien rašydama dienoraštį tą vasarą suvokiau, kad esu ties perdegimo riba ir, jei nekeisiu savo gyvenimo, manęs laukia ligoninė.

Kaip atrodė mano gyvenimas iki to momento?

Dirbau profesinėje mokykloje su vyresnių klasių vaikais, taip pat užsiėmiau kolegų sielovada, turėjau daug projektų, savanorysčių, daug noro tarnauti bažnyčioje ir visus atvesti pas Dievą.

Su vyru jau kelerius metus buvome santuokoje, vis negalėjome susilaukti vaikelio. Pradėjome nevaisingumo gydymą Lenkijoje, vėliau įvyko dvi ginekologinės operacijos, turėjusios padėti pastoti, tačiau taip neįvyko… Šios skaudžios patirtys augino manyje nuolankumą, tačiau dar labiau pasidaviau į darbus ir tobulos žmonos pareigas.

Kaskart prieš išeidama iš namų privalau juos sutvarkyti (kad grįžti būtų miela), beveik visada visur bėgu, kad nepavėluočiau, juk svarbu visada išnaudoti prasmingai kiekvieną minutę. Esu nuolatiniame skubėjime ir visur nešu savo rezultatyvios, veiklios krikščionės įvaizdį. Nešu Jėzų tiems, kuriems dar ne laikas, kuriems nereikia Dievo, sėju sėklas su įkyrumu ir jėga ir tikiu, kad Dievui patinka mano pastangos, noriu, kad Jis vertintų mane kaip „gerą mergaitę“, pavyzdingą, nepriekaištingą krikščionę.

Namuose vyras mato visai kitą mano veidą – reiklią, šiurkščią Agnę, kuri daug reikalauja ne tik iš savęs, bet ir iš kitų. Agnę, pašiepiančią vyro neorganizuotumą, moralizuojančią dėl jo padarytų „klaidų“ ar netinkamo gyvenimo būdo. Juk aš geriau žinau, koks yra tinkamas gyvenimo būdas, juk aš žinau tiesą, kaip reikia gyventi, kad nepapiktintum žmonių, o gal ir Dievo…

Nevaldau savo temperamento, siekiu savo tikslų namuose bet kokia kaina, nes man atrodo, kad viena esu atsakinga už mūsų šeimą, gerą jos vardą ir įvaizdį. Pažeminusi, įkandusi ar apkalbėjusi savo vyrą lyg ir jaučiuosi negerai, bet atsiprašyti nemoku, na juk vis tiek aš tiesą sakiau…

Nemokėjau ilsėtis, nė akimirkos neatitraukdavau minčių nuo darbo, tarnysčių. Nesirūpinau savo kūnu: turėjau labai jautrų skrandį, nesportavau, nes į kūną žiūrėjau kaip į darbinę mašiną. Visada gyvenau proto lygmenyje: mąsčiau, kaip ką nors sukurti, pritaikyti darbe su mokiniais, neturėjau jokių asmeninių hobių ar laisvalaikio, nes visa buvo skirta išgauti naudos Dievo Karalystei.

Taigi, nors išoriniame gyvenime esu pasitempusi, rezultatyvi geroji samarietė, sielų gelbėtoja, namuose (ir savo viduje) esu teisianti, griežta, pervargusi, nuolat jaučianti įtampą ir tuščia.

Nors atrodė, kad mokėjau klausytis žmonių, atjausti, visada mintyse galvodavau, kaip jiems padėti, pamokyti, paauklėti. Kontrolė lydėjo mane visur ir visada. Iš tiesų klausytis atvirai ir be išankstinės nuomonės nemokėjau.

Dažnai slėpdavausi ir nenorėdavau sutikti pažįstamų žmonių, buvau pervargusi nuo bendravimo ir nuolatinio tarnavimo, ir turbūt savo kaip gelbėtojos vaidmens.

Nemokėjau ilsėtis, nė akimirkos neatitraukdavau minčių nuo darbo, tarnysčių. Nesirūpinau savo kūnu: turėjau labai jautrų skrandį, nesportavau, nes į kūną žiūrėjau kaip į darbinę mašiną. Visada gyvenau proto lygmenyje: mąsčiau, kaip ką nors sukurti, pritaikyti darbe su mokiniais, neturėjau jokių asmeninių hobių ar laisvalaikio, nes visa buvo skirta išgauti naudos Dievo Karalystei.

Bet ar Dievui patiko toks mano gyvenimas? Ar tai buvo pilnatviškas gyvenimas?

Aš sau ir kitiems sakydavau, kad esu laiminga, bet nuolat kasdienybėje gyvenau įtampoje, nuovargyje, jaučiausi perkrauta, pikta, susierzinusi, kai dalykai vyksta ne pagal mano planą ar valią.

Anų vasaros atostogų pabaigoje ryžausi pradėti pokyčius ir ieškoti naujos gyvenimo kokybės, pirmiausia atkurti savo emocinę sveikatą. Nors liko vos kelios savaitės iki rugsėjo, nusprendžiau pradėti!

Kas man padėjo išeiti iš tos perdegimo būsenos?

Pradėjau eiti į masažą, ne šiaip vieną kartą, bet pasiėmiau visą ciklą masažų (kasdien 10 dienų). Tai padėjo ne tik atpalaiduoti kūną, bet ir pradėti atsipalaiduoti emociškai. Tai buvo tokia didelė ir prabangi dovana sau, kurią visgi ryžausi sau padovanoti. Keista buvo investuoti į save tiek pinigų ir laiko tokiam dalykui, kuris išoriniam pasauliui tarsi neneša jokios naudos.

Išvykau keturioms dienoms į vienuolyną tiesiog pabūti (tik tiek teturėjau laiko iki atostogų pabaigos). Nežinau, iš kur man kilo tokia „prabangi“ mintis, gal buvau girdėjusi, kad, kai sunku, žmonės išvyksta į vienuolyną pabūti. O ką ten veikti? Pasiėmiau draugės rekomenduotą knygą, Jameso Fredericko Thomo Bugentalio „Menas būti gyvam“, ir ėmiau ją skaityti. Tai knyga, kurioje psichoterapeutas aprašo savo ir paciento dialogus kabinete. Savo nuostabai kiekviename iš jo pacientų aš atpažinau save, atpažinau netarnaujančias nuostatas, kuriomis daug metų tikėjau ir vadovavausi. Ši knyga atsuko man veidrodį.

Nuo to apsilankymo vienuolyne pažadėjau sau (o gal ir Dievui), kad padovanosiu sau tokią galimybę kas kelis mėnesius atvykti į tą vienuolyną savaitgaliui ir mokysiuosi atitraukti mintis nuo darbo, mokysiuosi būti tyloje, būti neproduktyvi ir labiau pasitikėti, kad Dievui esu priimtina vien už tai, kad esu. Buvau ištikima šiai minčiai, ir po truputį tais savaitgaliais Dievas mokė neatversti kompiuterio, knygų ar sąsiuvinių, tiesiog bandyti išgirsti kitus vidinius dalykus ar ką kito malonaus nuveikti.

Nuo rugsėjo nusipirkau abonementą ir pradėjau lankytis sporto klube. Nors aplinka ten nebuvo man itin priimtina, tačiau treniruodamasi pajausdavau – kai galvoju apie savo kūną, darau pratimus, mintys atsijungia nuo įprasto ciklo apie darbą. Treniruojant kūną ilsėdavosi protas, tai buvo naujas ir labai naudingas atradimas!

Pradėjau mokytis atskirti darbo ir poilsio laiką ir labiau pasitikėti Dievu, stengiausi paleisti kontrolę ir daugiau leisti Jam vesti… Seniau turėdavau labai dideles darbo knygas (kalendorius), kur susirašydavau iki smulkmenų savo susitikimus, planus, darbus, reikalus. Pajutau kvietimą nusipirkti visai mažytį kalendorių ir nustoti detaliai užsirašinėti savo planus ir darbus. Pasakiau Dievui: „Tu man primink, kas svarbiausia, o jei nepriminsi, aš nekalta.“

Toliau vedžiau dienoraštį, tik šiame etape pradėjau daugiau taikyti refleksijos metodą (Čikagos Ignaco Lojolos universitete mokėmės skirtingų jos technikų ir taikėme jas mokykloje su mokiniais). Pradėjau kas vakarą dienoraštyje kelti sau klausimą: „Kaip šiandien parodžiau meilę sau konkrečiais veiksmais?“ Pradžioje buvo labai sunku ką nors rasti užrašyti, nes nieko ir nedarydavau ta linkme. Po kiek laiko žinodama, kad vakare turėsiu atsakyti į šį klausimą, pradėjau galvoti apie meilės sau veiksmus, ką galėčiau dėl savęs padaryti per dieną. Dienoraštis buvo stipri priemonė pažinti save, priimti savo netobulumą, pažeidžiamumą ir mokytis kasdien veiksmais parodyti sau ir savo kūnui, kad jie man yra svarbūs.

Tai buvo mano nuostabios kelionės pradžia. Nuo tada nemažai pokyčių įvyko mano gyvenime: pakeitėme gyvenamąjį miestą du kartus, išėjau iš darbo mokykloje, metus niekur nedirbau, išbandžiau namų šeimininkės vaidmenį, ir jis man labai patiko. Po šių šabo metų įkūriau individualų verslą „Meilės sau dėžutė“, leidžiu refleksijų dienoraščius moterimis, vedu moterų ratus, kviečiu moteris pasirūpinti savo emocine sveikata.

Pati vis dar esu meilės sau kelionėje ir nebeturiu tikslo nei padaryti karjeros, nei išgelbėti viso pasaulio, nei nusipelnyti įvertinimo. Noriu gyventi ramų savo gyvenimą, saugoti ir puoselėti savo emocinę, dvasinę bei fizinę sveikatą ir, kiek galiu, sugebu, pajėgiu, būti kitiems įkvėpimas ir kelionės bendramintė.