Kitoks požiūris į kultūros paveldą, arba Kodėl mums turėtų rūpėti kultūros paveldas

Dr. E. Kielė kultūros paveldo srityje dirba jau dvylika metų. Tai, kad dėmesys kultūros paveldui auga, liudija ir šiemet pavasarį turėjęs vykti, bet dėl karantino į šį savaitgalį nukeltas jau trečias kultūros paveldo festivalis „Heritas“. Pernai jis, pašnekovės teigimu, viršijo organizatorių lūkesčius.

Apie šį festivalį, kultūros paveldą ir chemijos mokslo svarbą kalbamės su dr. E. Kiele.

Esate viena iš savaitgalį vykstančio kultūros paveldo pažinimo festivalio „Heritas“ organizatorių, turbūt tiksliau būtų jus vadinti šio festivalio siela. Koks bus šiųmetis festivalis? Ar jis kuo nors skirsis nuo ankstesnių?

„Heritas“ siela nesu tik aš, festivalio siela yra kolektyvinė, sudaryta iš daug tokių sielų. Visa „Heritas“ bendruomenė, kuri per trejus metus susibūrė, tikrai labai aktyviai veikia kultūros paveldo srityje. Džiaugiamės, kad kasmet prisijungia vis daugiau entuziastų.

Visų pirma šiemet „Heritas“ vyks naujoje erdvėje – Šv. Kotrynos bažnyčioje ir šios bažnyčios bei Salomėjos Nėries gimnazijos kieme.

Šių metų festivalis mums, organizatoriams, buvo tikrai nemenkas iššūkis, tad džiugu, kad nepaisant nerimo dėl susiklosčiusios situacijos šalyje prie festivalio prisijungė tikrai daug dalyvių. Kasmet „Heritas“ keičiasi, nes priklauso nuo jame dalyvaujančiųjų. Šiųmetį festivalį pradėjo „Alternatyvi diskusijų erdvė“, kurią organizavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas ir „Heritas“ komanda.

Antrąją festivalio dieną – šeštadienį – trys Europos mokslininkai Šv. Kotrynos bažnyčioje skaitys pranešimus, analizuojančius skirtingas kultūros paveldo problematikas. Dr. Stephanie Herold iš Bambergo Otto-Friedrich universiteto pristatys empatijos patirtis istorinėse ir paveldo vietose, dr. Vaidas Petrulis iš Kauno technologijos universiteto pasakos apie Lietuvos XX a. architektūros palikimą kaip kultūrinių nuorodų sistemą, o dr. Felixas Ackermannas iš Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje analizuos vieną sudėtingiausių Vilniaus istorijos bei architektūros paveldo objektų – Lukiškių kalėjimo kompleksą. Diskusijas ir pranešimus bus galimybė stebėti ir nuotoliniu būdu, festivalio feisbuko paskyroje.

Šiemet turėsime atskirą vaikų ir jaunimo erdvę, kurioje paveldas pristatomas visiškai kitokiu kampu, tad čia laiką praleisti galės visa šeima. Archeologijos paviljone kviesime susipažinti su šios specialybės užkulisiais ir subtilybėmis, dirbtuvių ir dalyvių ekspozicijų erdvėse lauks gausybė praktinių užsiėmimų – nuo skliautų mūrijimo iki istorinių kovos menų, sutartinių rato ar baldų restauravimo. Konsultacijų „Galima ar negalima?“ erdvėje diskutuosime su kultūros paveldo savininkais ir ekspertais apie konkrečių objektų tvarkybą, o objektų savininkai dalysis savo patirtimi – kaip jiems sekasi ir su kokiomis problemomis susiduria prižiūrėdami kultūros paveldo objektus. O kur dar parodos, dalyvių erdvė, įvairių projektų pristatymai…

Kaip ir kodėl apskritai gimė „Heritas“? Plačiau pristatykite šią iniciatyvą.

„Heritas“ gimė iš didelio noro paveldo pažinimą pristatyti kiek kitaip nei įprasta. Kultūros paveldo tematika labai jautri, o viešų renginių, kuriuose žmonės galėtų susipažinti su specialistais, įstaigomis, kurios dirba šioje srityje, ir tiesiog išsiaiškinti, paprastai, žmonių kalba, kaip jiems elgtis su paveldo objektais, nėra. Todėl siekiame suburti visą spektrą specialistų, mėgėjų, profesionalų, įtraukdami ir visuomenės atstovus, bendruomenes, entuziastus, kuriems rūpi kultūros paveldas.

Norime parodyti visuomenei, kad paveldas – mus supanti visuma, formuojanti mūsų identitetą. Paveldą siekiame pristatyti per praktiką ir edukaciją, per tikrą prisilietimą prie paveldo objektų, per savanorystę ir paskatinti visų sektorių bendradarbiavimą, efektyvesnę komunikaciją. Tikime, kad kurdami bendradarbiavimo tiltus ir asmeninį ryšį su paveldu turėsime kiek kitokį požiūrį į kultūros paveldą. Jis yra visų mūsų rūpestis!

Praktiškai visą savo laiką – tiek darbą, tiek laisvalaikį – praleidžiu Vilniaus senamiestyje. Senamiestis man visuomet yra didelis įkvėpimo šaltinis kartu su čia gyvenančiais, atvykstančiais, praeinančiais žmonėmis.

Ne kartą teigėte, kad kultūros paveldo srityje trūksta inovatyvių sprendimų, tačiau jus džiugina, jog pastaruoju metu Lietuvoje iniciatyvų bei įtraukiančių projektų vis daugėja, ieškoma sprendimų, kad paveldas būtų pristatomas kiek kitaip nei įprasta. Gal paminėtumėte keletą tokių kultūros paveldo pristatymo pavyzdžių?

Džiugu, kad daugėja įvairių projektų, kurie į paveldo pristatymą, supažindinimą su paveldu, jo specifika vis dažniau įtraukia mokymus, organizuoja įvairias kūrybines dirbtuves, atsiranda vis daugiau įvairių veiklų visai šeimai, orientacinių žaidimų vietoj įprastų ekskursijų. Taip pat paveldo objektuose buriasi bendruomenės, jos vis dažniau jais rūpinasi ir įveiklina pačios. Galima paminėti Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios bendruomenę, Naujosios Vilnios miesto bendruomenę, Inovatorių slėnį – Kamariškių dvarą, Antalieptės vienuolyną.

Panašių projektų vis dar trūksta, bet, mano nuomone, šiuo metu esame tame lūžio taške, kur kiekviena iniciatyva pergalvoja savo veiklas prisitaikydama prie situacijos šalyje. Manau, kuo toliau, tuo labiau atsiras vis įdomesnių, įtraukesnių veiklų, kuriomis galėsime užsiimti net ir neišeidami iš namų.

Nekilnojamojo kultūros paveldo objektai jums visuomet būdavo patys paslaptingiausi, kurie patraukia ir prikausto dėmesį. Kuo būtent? Kaip apibūdintumėte savo santykį su jais?

Kultūros paveldo objektai traukia būtent savo paslaptingumu, gilumu ir istorija. Pažinti objektą – tai suprasti ne tik jo, bet ir miesto, bendruomenės, visuomenės istoriją bei raidą. Puošybos elementai, dekoras, architektūra atspindi laikotarpio grožio sampratą. Tad labai įdomu pažinti paveldo statinius žvelgiant būtent šiuo kampu, analizuojant laikotarpio estetinę sampratą.

Visuomet žavėjausi senamiesčiu, senais pastatais, net apleisti pastatai, atrodo, kalba savo sienomis. Todėl nuo pat jaunystės mėgstu lankytis tose miesto vietose, kurios galbūt dar kiek neatrastos ar pamirštos. Visuomet vaikščiodama po tokius pastatus analizuodavau, kodėl pastatas yra toks, kas jame vyko, kokių istorijų čia būta. Tad mano santykis, sakyčiau, vedamas smalsumo ir pažinimo jausmo.

Rugsėjį Lietuvoje jau 27 kartą vyko Europos paveldo dienų renginiai, jų visoje Lietuvoje surengta net 350. Šioms dienoms skirtais renginiais siekiama atkreipti dėmesį į kultūros paveldą ne tik Lietuvoje, bet ir Senajame žemyne. Kaip vertinate šią iniciatyvą ir jos efektyvumą?

Europos paveldo dienos yra tikrai labai gera iniciatyva, pristatanti mūsų paveldą Europos paveldo kontekste ir parodanti, kad esame Europos istorijos dalis. Džiugu, kad vyksta tokia gausybė renginių, kurie pritraukia daug lankytojų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, o į jų organizavimą įsitraukia daug vietos paveldo institucijų, specialistų. Tačiau, mūsų nuomone, svarbu nepamiršti, kad su Europa mus sieja ne tik bendras paveldas ir istorija, todėl dabar turime aktyviai domėtis pasaulinėmis paveldo tyrimų, komunikacijos, edukacijos naujienomis, atradimais, dalintis patirtimi su Europos šalių specialistais, o ne tik tarpusavyje.

Erika, visuomenėje esate žinoma ne tik kaip įvairių kultūros paveldo pažinimo projektų iniciatorė, bet ir prekės ženklo „Second ME“ įkūrėja. Kaip ir kada pradėjote kurti drabužius, kas tam paskatino? Kas labiausiai džiugina šiame darbe?

Praktiškai visą savo laiką – tiek darbą, tiek laisvalaikį – praleidžiu Vilniaus senamiestyje. Senamiestis man visuomet yra didelis įkvėpimo šaltinis kartu su čia gyvenančiais, atvykstančiais, praeinančiais žmonėmis. Senamiesčio atmosfera yra ypatinga, artima, sava, gyva ir nuolat šurmuliuojanti. Tad drabužiai „Second ME“ gimė iš poreikio drabužiams, kurie būtų tinkami nuo ryto iki vakaro, nuo ėjimo į darbą iki vakarėlio, kuris laukia vakare.

Juk senamiestyje nutinka daugybė įdomių situacijų, kuriose norisi jaustis patogiai, nevaržomai ir gražiai – nesvarbu, ar leistumeisi į pažintinę ekskursiją, laipiotum per tvoras ar eitum į oficialų susitikimą. Mano kuriami drabužiai yra įkvėpti Vilniaus, senamiesčio ir nuotykių, kurių čia nutinka kasdien. O ir drabužiai yra tokie, kurie tinka intensyviai gyvenančiam žmogui, mėgstančiam natūralias medžiagas, tvarią madą ir etiškai pagamintus drabužius. „Second ME“ man yra laisvalaikis, kuris džiugina pačiu procesu, kūryba.

Mano specializacijos (sienų tapyba, polichromija) chemiko-technologo darbas yra gana juvelyrinis. Kone visą dieną mikroskopu žvelgiame į nedidelius paimtus mėginius, jų sluoksniškumą ir įvairiomis technikomis nustatinėjame, kiek gi tų sluoksnių ten yra.

Vilniaus universitete įgijote chemijos mokslų daktaro laipsnį. Akivaizdu, kad be šio mokslo išmanymo būtų neįmanomi nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimai. Kokia yra šio proceso virtuvė, kaip viskas vyksta? Kuo šis darbas įdomus?

Kiekvienas tyrimas yra eksperimentas, objektai gali būti labai panašūs, tačiau iš tiesų kiekvienas yra visiškai kitoks – su savo istorija ir specifika. Todėl diena laboratorijoje priklauso nuo tuo metu turimų mėginių, objektų, jų medžiagiškumo. Kalbant apskritai, restauravimo technologai-chemikai yra tie žmonės, kurie tiria tam tikro paviršiaus ar sluoksnio medžiagų sudėtį ir padeda restauratoriams, pavyzdžiui, nustatydami dažų, tinko sudėtį. Žinodami sudėtį pataria, su kuriomis medžiagomis objekte galima dirbti, kurios tarpusavyje dera ir nedaro žalos autentui.

Mano specializacijos (sienų tapyba, polichromija) chemiko-technologo darbas yra gana juvelyrinis. Kone visą dieną mikroskopu žvelgiame į nedidelius paimtus mėginius, jų sluoksniškumą ir įvairiomis technikomis nustatinėjame, kiek gi tų sluoksnių ten yra. Nustatę sluoksnių skaičių tiriame, iš ko gi tie sluoksniai susidaro – kokia rišamoji medžiaga, kokie pigmentai naudoti. Tuomet pagal sluoksnių spalvas ir medžiagiškumą laužome galvą nustatydami galimus dažymo etapus ir paruošiame rekomendacijas, koks analitiškai žvelgiant yra objektas ir kaip su juo derėtų elgtis arba ko vengti.

Kaip chemijos ir cheminių procesų išmanymas jums apkritai praverčia gyvenime?

Chemija yra labai logiškas, praktiškas, žemiškas mokslas, kuris apima viską – nuo oro, kuriuo kvėpuojame, iki sudėtingiausių procesų, kurie vyksta mūsų kūne. Chemija į viską žvelgia per priežastis, per procesus – kas kaip reaguoja tarpusavyje, kodėl jungiasi vienos molekulės su kitomis ir kodėl ne. Tad chemijos išmanymas praverčia kasdien. Net kurdama drabužius į medžiagas, kurias renkuosi, žiūriu iš cheminės pusės, kaip reaguoja mūsų kūnas jas dėvėdamas, kaip jaučiamės.

Chemija man labai padėjo išvystyti analitinį mąstymą ir į procesą žvelgti per eksperimento prizmę. Labai dažnai nežinai, koks tiksliai bus rezultatas, arba manai, kad išeis viena, tačiau išeina visai kas kita. Tačiau labai svarbu nepamiršti įsigilinti į dedamąsias, susidėlioti viską taip, kaip norisi, o kai kažkas pavyksta ne taip, kaip norėtųsi – iš to pasimokyti, atsipalaiduoti ir džiaugtis rezultatu, nes jis veda į įdomiausius atradimus, kurie dažniausiai nutinka visiškai netyčia!