Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

„Kjara nebuvo stipri moteris, jos stiprybė buvo kažkas Kitas“

Kjara medaus mėnesio metu. „Magnificat leidinių“ nuotrauka

Kjara Korbela ir Enrikas Petrilo – jauna italų šeima, patyrusi daugybę išbandymų. Jiedu neteko dviejų kūdikių, mirusių vos gimus, o laukiantis trečiojo užklupo netikėta žinia – Kjarai vėžys. Bet ji nedvejodama pasirinko gimdyti… 2012 m. birželį 13 d. Kjara gimė Dangui.

Šiuo metu jai ruošiama beatifikacijos byla. Lietuviškai pasirodė ir Cristianos Paccini ir Simone‘o Troisi  knyga „Gimėme ir jau nebemirsime. Kjaros Korbelos Petrilo istorija“ („Magnificat leidiniai“, iš italų kalbos vertė Asta Žūkaitė, 2019). Jos vyras Enrikas pasakoja apie jųdviejų santykį, išbandymus ir gyvenimą po Kjaros mirties.

Ar Kjara patyrė išskirtinį atsivertimą į krikščionybę?

Kjara niekada nepatyrė atsivertimo, ji visada buvo tikinti. Bet buvo akimirkų, kaip ir mums visiems, kai tikėjimas auga ir turi apsispręsti, kuriuo keliu nori žengti. Ji jau buvo sutikusi su tuo, ką dar tik ketino išgyventi. Nuo 4 metų ji su mama eidavo į charizmatinius atsinaujinimo susitikimus – tai buvo jos įkvėpimas, jos įspaudas. Aš irgi lankiau panašius susitikimus, bet kitoje bendruomenėje. Ši nuostabi patirtis išmokė Kjarą paprasto ir tiesioginio santykio su Viešpačiu. Jos tikėjimo kelionė augo vienuolių pranciškonų iš Asyžiaus dėka, ypač mūsų sužadėtuvių laikotarpiu. Taip pat labai svarbus buvo mūsų susitikimas su kunigu Fabijumi Rosiniu, kuris ir toliau lydėjo mus tikėjimo kelionėje.

Ar buvo konkretus momentas, kai pasirinkote priimti išbandymų kryžių?

Mudu su Kjara daug verkėme kartu, bet niekada neatmetėme kryžiaus. Viešpats suteikė malonę matyti mudviejų kelią nuo pat pirmos akimirkos: neturėjome kito pasirinkimo, kaip tik priimti Jo valią. Tai buvo sunku, skausminga, bet žinojome, kas Jis yra čia.

Nesame improvizuojantys krikščionys, tikėjimas mums, kaip ir gyvenimas, yra kelionė. Jei norime mirti laimingai kaip Kjara, turime nebijoti juo eiti. Šiame kelyje Dievas atsiunčia dalykų, kuriuos turi priimti, nes Jis žino, kad gali jų tavęs paprašyti. Jis nori tau gėrio. Dievas neduoda tau nešti kryžiaus, kad tave sulaužytų, bet kad atsiduotum kažkam, ko negali suvokti. Tuo mudu neabejojome. Mes turėjome ryšį su Dievu ir žinojome, kad tai, ko Jis mūsų prašo, bus gera mums. Visi sunkumai tarnavo kaip naujas susitikimas su Juo.

Kjara ir Enrikas vestuvių dieną. „Magnificat leidinių“ nuotrauka

Daugelis įsivaizduoja Kjarą kaip tvirtą, drąsią moterį… kaip iš filmo, nuotraukų ar perskaitytų liudijimų, bet kokia ji buvo iš tiesų?

Man ji buvo labai graži. Pirmasis mane patraukęs dalykas, o tai traukdavo ir daugelį, buvo jos elegancija. Ji buvo princesė, elegantiškos laikysenos. Kartą pristačiau Kjarą draugo mamai ir ji man pasakė: ,,Enrikai, kur tu sutikai šią princesę?“ Kjara taip pat buvo labai maloni, bendraujanti ir linksma mergina, kompanijos siela, su kuria kiti jausdavo gerai. Ji nebuvo drąsi. Pavyzdžiui, mokykloje niekada nepakeldavo rankos, nors ir žinodavo atsakymą į užduotą klausimą. Ji nebuvo drąsi moteris, kad ištvertų tokius dalykus, priešingai – ji buvo tikinti. Baimės priešingybė yra tikėjimas. Tikėjimas suteikia jėgų ir jis kyla iš kito Asmens.

Kaip išlikote drauge šiame skausme?

Mudu su Kjara ėjome drauge į kiekvienam paruoštą vietą. Kjara ruošėsi mirti, ir Dievas tam jai suteikė stiprybės. O man Jis suteikė malonę stovėti po šiuo kryžiumi. Mes verkėme, buvome nusivylę, kartu meldėmės ir visuomet radome prieglobstį Viešpatyje. Štai mūsų jėga! Visuomet išlikome viena, visuomet kartu, patyrėme Santuokos sakramento malonę. Kol buvome susižadėję, šitaip nebuvo, bet susituokę gavome Dievo malonę. Kiekvienas padarėme tai, ko Dievas iš mūsų prašė. Žinojome, kad mirtis netars paskutinio žodžio, mūsų tikėjimo centras yra prisikėlęs Jėzus, taigi ir mes turėtume prisikelti. Mūsų gyvenimas buvo jo funkcija. Gimėme ir jau nebemirsime.

Kjara, Enrikas ir Frančeskas susitinka su popiežiumi Benediktu XVI. „Magnificat leidinių“ nuotrauka

Kaip šiandien išgyvenate jųdviejų istoriją?

Šiandien myliu Kjarą kitokiu būdu, nes ji nėra čia fiziškai. Kai būsiu danguje, tikiuosi, atpažinsime vienas kitą. Daugelis pernelyg romantiškai įsivaizduoja našlio gyvenimą. Kai Kjara mirė, daugelis sakė: „Nesijaudink, Enrikai, visuomet jausi ją šalia, tau jos niekada netrūks.“ Aš nebejaučiu jos šalia ir visada jos ilgiuosi. Vienintelis, kas mane lydi, yra Viešpats. Meldžiuosi į Kjarą ir nuolat apie ją galvoju. Frančeskas, mūsų sūnus, labai panašus į ją. Negalvoju apie ją su nostalgija ar melancholija, bet laikas keičia skausmą. Jei iš tiesų myli, bandai paleisti. Aš stengiuosi tą daryti ir iš tiesų esu laimingas, kad ji yra vis daugiau kitų ir truputį mažiau mano.

Pagal Silvios Lucchetti straipsnį Aleteia.org portale parengė Karolina Bagdonė, „Magnificat leidiniai“.