Klaida negali kainuoti gyvybės

Demokratinėje valstybėje yra daug veikėjų: valdžios institucijų, nevyriausybinių organizacijų, pilietinių iniciatyvų, žurnalistų. Šiuo metu veikėjų sumažėjo. Girdime ir skaitome, kad „situacija kontroliuojama“, bet padėti žmonėms, kurie yra įstrigę tarp sienų, ir stebėti, ar valstybė veikia taip, kaip deklaruoja, negalime. Negalime apsaugoti žmogaus orumo suteikiant jam būtiniausią pagalbą ir išgirstant jo istoriją, kuri iš skaičiaus jį paverčia konkrečiu asmeniu.

Lietuvoje sąvokos „gyvybė“ ir „šeima“ – beveik sakralinės. Vyksta maršai, kuriasi organizacijos. Dabar susidaro įspūdis, kad gyvybė ir šeima svarbios tik ten, kur akys mėlynos, oda šviesi, kalba lietuviška, o tikėjimas krikščioniškas.

Klaida negali kainuoti gyvybės. Daugelis žmonių komentuoja, kad „migrantai patys čia atvažiavo, o reikėjo nevažiuoti“. Taip, padarė klaidą. Klaida gali kainuoti pinigų, prarasto laiko, bet ne gyvybę. Kiti, o tarp jų netikėtai ir Premjerė, atsakydami į klausimus apie humanitarinę pagalbą, peršoka prie migrantų manipuliacijų. Neva jie savo vaikams į akis pučia cigarečių dūmus, siekdami prieš kameras pademonstruoti jų ašaras, slepia jų batus. Gal ir pučia, gal ir slepia. Bet ar dėl to jiems ir jų vaikams leisime numirti miške? Pirmiausia išgelbėkime gyvybę, o paskui užsiimkime auklėjimo ir elgesio klausimais.

Noriu atskirti du dalykus: dabartinę humanitarinę situaciją ir žmonių galimybę Lietuvoje gauti ilgalaikį prieglobstį. Visų pirma Lietuva turi priimti visus, kuriems gresia pavojus sušalti, susirgti ir numirti. Ir suteikti jiems humanitarinę pagalbą: maisto, rūbų, vaistų, pastogę. O ar tie žmonės, pateikę prieglobsčio prašymą, vėliau gaus teisę pasilikti gyventi Lietuvoje ar Europoje, ar bus išsiųsti į savo kilmės šalį – čia jau kitas klausimas. Nors Lietuvos politika ir prieglobsčio prašymo atžvilgiu man atrodo neteisinga, bet ši refleksija ne apie tai, o apie patį minimaliausią veiksmą – humanitarinės pagalbos suteikimą. Taip, Lukašenka provokuoja Lietuvą, Lenkiją ir Europą. Taip, jis stumia tuos žmones į pražūtį. Taip, jis yra diktatorius ir jam į tuos žmones nusispjaut. O kaip mums?

Dėl įvairių priežasčių (klimato kaitos, su tuo susijusio skurdo ir pan.) migracija iš pasaulio pietų / rytų šiaurės link, taigi ir Europos, greitu metu nesibaigs. Vokietija save jau vadina „Einwanderungsgesellschaft“ („imigracijos visuomenė“), nes stengiasi laikytis pasirašytų sutarčių ir supranta, kad Europoje turime mokytis gyventi su įvairiais žmonėmis, kad ir kaip tai būtų nelengva, kainuotų nervų ir jėgų. Lietuva, užuot žvelgdama į ateitį investavusi į darbuotojus, sąžiningai ir kompetentingai įvertinančius prieglobsčio prašymus, į integracijai skirtas struktūras ir inovatyvius projektus, į visuomenės švietimą ir jautrinimą, investuoja į jėgos struktūras.

Pagrindinės vertybės, kurios Europą ir daro Europa, yra žvilgsnis į žmogų, pagarba jo orumui, jo situacijos pažinimas – kad ir koks tas žmogus būtų. Tai ir skiria – ar bent turėtų skirti – Europą (taip pat ir Lietuvą) nuo kitų pasaulio vietų. Dėl gero Lietuvos vardo ir dėl Europoje gyvenančių mano draugų bei kolegų iš Irako, Kurdistano, Sirijos ir Afganistano labai tikiuosi, kad neleisime jų tautiečiams numirti miške.