Klaipėdos sukilimui – 100. Rytprūsių dalybos

Klaipėda, laivai — Nežinomas XX a. I p. fotografas, laivai Dangės upėje XX a. 4 deš. Lietuvos aviacijos muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Minime 100 metų sukaktį, kai Klaipėda priklauso Lietuvai. 1923-iaisiais įvyko vadinamasis Klaipėdos sukilimas, po kurio Klaipėda tapo Lietuvos dalimi. Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios Prancūzija ir Anglija planavo šią teritoriją atiduoti Lenkijai.

Prieš maždaug dešimtmetį istorikas Alvydas Nikžentaitis išsakė mintį, kad Lietuva okupavo Klaipėdos kraštą, todėl tarsi turėtume jį grąžinti Vokietijai. Prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, Dūmos deputatai pradėjo reikalauti prijungti Klaipėdos kraštą prie Rusijos valdomos Karaliaučiaus srities.

Taigi išties, kieno šis kraštas? Apie tai radijo stoties XFM laidoje „Polis ant kalvos“ (ved. Ričardas Garuolis) kalbėjo istorikas, tarpukario Lietuvos specialistas ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS.

Nuo XVIII a. dalinami Rytprūsiai

Pasak istoriko, idėja Rytprūsius atimti iš Prūsijos karalystės, vėliau – Vokietijos imperijos kilo XVIII a. viduryje Sankt Peterburge.

„Rusijos carienė Jelizaveta per septynerių metų karą su Prūsija okupavo Rytprūsius. Po jos mirties sūnus Petras III, kuris nekentė motinos, viską, ką ji sukūrė, sugriovė ir atšaukė Rusijos kariuomenę iš Rytprūsių. 1812-aisiais, karo su Napoleonu metais, Rusijos kariuomenė žygiavo į Paryžių ir pakeliui užėmė Rytprūsius, kuriuose pasiliko porai metų, – vardija A. Kasparavičius. – Antantės valstybės ir Rusijos imperija, kurios rengėsi Pirmajam pasauliniam karui, sutarė dėl jo tikslų. Rusijos caras Nikolajus II iškėlė idėją, kad Rytprūsiai turi priklausyti Rusijos imperijai.“

Istorikas pasakoja, kad tuomet įsitraukė politinis lietuvių elitas ir 1914 m. rugpjūtį paskelbė vadinamąją Gintarinę deklaraciją. Pagal ją, nugalėjus kaizerinę Vokietiją, Mažoji Lietuva turėtų būti prijungta prie Didžiosios Lietuvos, o sujungtos valstybės gauti politinę autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje.

Karas pakeitė planus

Tačiau Pirmasis pasaulinis karas baigėsi ne taip, kaip planavo britai, prancūzai ir rusai. Vis dėlto mintis nubausti Vokietiją, atimant iš jos Rytprūsius, niekur nedingo.

„Nebelikus Rusijos imperijos, Paryžiaus taikos konferencijoje kilo mintis, kad nėra prasmės atimti Rytprūsius ir atiduoti Lietuvai, dviejų milijonų valstybei, tad teritorija sumažinta iki Klaipėdos krašto, mat čia gyveno daug lietuvių ir baltų palikuonių.

Dabar galima tik apgailestauti, kad Tilžė palikta Vokietijai, nors 1919 m. Tilžėje gyveno daugiau lietuvių negu Klaipėdoje. Atskyrus Tilžę praradome ryšį su autentiška lietuviška miesto kultūra“, – įsitikinęs A. Kasparavičius.

Nei lietuviams, nei lenkams

1919 m. birželio 28 d., kai Vokietija pasirašė Paryžiaus taikos sutartį su karą laimėjusiomis valstybėmis, Klaipėdos kraštas (tada pirmą kartą pavartotas šis terminas) išimtas iš Vokietijos jurisdikcijos, siekiant atiduoti Lietuvos valstybei, kai ji atsistos ant kojų ir gaus tarptautinį pripažinimą. „Tačiau iki 1923 m. pradžios Vakarų sąjungininkai taip ir nerado progos to padaryti. Iš tiesų jie Klaipėdos kraštą naudojo kaip geopolitinį, politinį svertą paspausti Lietuvą sudaryti sąjungą su Lenkija, kuriai tiesiogiai perduoti Klaipėdos krašto jie neketino“, – teigia istorikas.

Tuo metu Prancūzija ir Anglija kartu su Klaipėdos kraštu siūlė Lietuvai Paulo Hymanso planą, kuris numatė bendrą Lietuvos ir Lenkijos ekonominę ir užsienio politiką, bendrą kariuomenių generalinį štabą, bendrą karinę vadovybę karo metu, t. y. faktiškai abiejų valstybių federaciją ir Lietuvos prijungimą prie Lenkijos.

Lietuvos visuomenėje, kariuomenėje ir Seime kilus pasipriešinimui Vyriausybė atmetė P. Hymanso planą. Kai sąjungininkai suprato, kad sujungti Lietuvą su Lenkija nepavyks, pasak A. Kasparavičiaus, „labai rimtai manyta Klaipėdos krašte sukurti freištatą – laisvą marionetinę valstybę, kuri nepriklausytų nei Lietuvai, nei Lenkijai. Tačiau buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau toks freištatas prisijungs prie Vokietijos. Klaipėda būtų visiems laikams prarasta.

Taigi Lietuvos Vyriausybė nusprendė organizuoti sukilimą. 1923 m. sausio 15 d. vidurdienį 1500–1700 iš Lietuvos pasiųstų vyrų privertė nedidelę prancūzų įgulą iškelti baltą vėliavą. Taip Lietuva faktiškai įsitvirtino Klaipėdoje“.

Klaipėdos krašto savanorių armijos paradas. Klaipėda, 1923 m. sausio 20 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Galiausiai teko pripažinti

Istorikas įsitikinęs, kad lietuvių žygis į Klaipėdą 1923 m. sausį iš esmės – tikra bravūra. Buvo drąsu pasiųsti 15 tūkst. vyrų į Klaipėdą ir taip užginčyti Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusių valstybių suverenitetą Klaipėdoje: „Tiesą sakant, tada Lietuva balansavo tie karo su Vakarų sąjungininkais riba – jie labai rimtai svarstė paskelbti karą Lietuvai ir atkurti teisingumą, įžeistą autoritetą ir suverenitetą Klaipėdos krašte.“

Vis dėlto tas karas neįvyko dėl daugybės priežasčių. „Viena vertus, valstybes, kurios ketino pasiųsti kariuomenę į Klaipėdą, Pirmasis pasaulinis karas smarkiai nualino. Didžioji Britanija jau buvo nukraujavusi per Airijos išsivadavimo karą. Britai ir prancūzai bandė tarpininkauti tarp kariaujančių Turkijos ir Graikijos. Be to, tam prieštaravo ir Benito Mussolini. Taigi siųsti kariuomenę į mažytę Klaipėdą prieš Lietuvą nebuvo prasmės. Galiausiai Vakarų valstybės nusprendė pripažinti Lietuvos suverenitetą Klaipėdoje ir suteikė jai plačią politinę, kultūrinę autonomiją“, – paaiškina A. Kasparavičius.

Antano Smetonos diplomatija ir nusivylimai

Po sukilimo Lietuvos Vyriausybė vedė sudėtingas diplomatines derybas su Antantės valstybėmis (Prancūzija, Didžiąja Britanija, Italija, Japonija) dėl politinio Klaipėdos krašto statuso. Derybos baigtos 1924 m. gegužės 8 d., kai šalys pasirašė Klaipėdos krašto konvenciją ir statutą.

Kai Vakarų sąjungininkai pradėjo grasinti Lietuvai karu, reikalauti nuginkluoti sukilėlius, E. Galvanausko vyriausybė nutarė į derybas pasiųsti pirmąjį valstybės prezidentą Antaną Smetoną – žmogų, turintį diplomatinės patirties ir politinį vardą Europoje, kuris tuo metu nebuvo net Vyriausybės narys. „Nors buvo mažos, silpnos valstybės atstovas, jis turėjo didelį politinį autoritetą ir su Vakarų sąjungininkais elgėsi kaip lygus su lygiais. Jam nedrebėjo rankos, nesipynė liežuvis. Gali būti, kad ir dėl to galiausiai nuspręsta Klaipėdos krašto klausimą spręsti taikiai. Smetona derybose kalbėjo mažai, tačiau to pakako“, – įsitikinęs istorikas.

„Klaipėdos kraštas gavo plačią politinę, kultūrinę, ekonominę autonomiją, ir formaliai buvo įtvirtintas Lietuvos suverenitetas Klaipėdoje. Po Antrojo pasaulinio karo, kai Lietuvą okupavo sovietai, Klaipėdos kraštas de facto pripažintas Lietuvai“, – sako XFM radijo laidos pašnekovas.

Pirmojo husarų pulko karių rikiuotė. Klaipėda, 1923 m. vasario 16 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Tačiau A. Smetoną nuvylė mažalietuvių politinė pozicija, nes į sukilimą dauguma žiūrėjo įtartinai ir neskubėjo prisidėti. Jis konstatavo, kad vietiniai klaipėdiečiai labiau nori laisvo lietuviško freištato, nei susijungti su Lietuva, būti lygiaverčiai su didlietuviais, gyventi savarankiškai ir su Lietuva palaikyti broliškus santykius. Tai lėmė ilgaamžiai kultūriniai, ekonominiai, religiniai skirtumai.

„Civilizacinę, religinę, ekonominę, filosofinę ir net emocinę takoskyrą tarp didlietuvių ir mažalietuvių greitai pastebėjo Vakarų sąjungininkai. Todėl jie Klaipėdos kraštą įjungė į Lietuvos valstybę ne tiesiogiai, o per juridinį tarpininką – politinę, kultūrinę autonomiją. Tai E. Galvanauskas ir kiti Vyriausybės nariai traktavo kaip dalinę lietuvių politinę pergalę, – teigia A. Kasparavičius. – Vis dėlto netrukus išryškėjo, kad mažalietuvius politiškai ir kultūriškai palaiko Vokietija, tad jie pradėjo slysti Lietuvai iš rankų. O 1939 m. dauguma krašto žmonių, tarp kurių buvo ir mažalietuvių, suklaidinti nacistinės ideologijos nusigręžė nuo Lietuvos.“

Rytprūsiai po Antrojo pasaulinio karo

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Stalinas puoselėjo projektą užimti Rytprūsius. Pirmiausia – prijungti prie Lietuvos tarybų socialistinės respublikos. „Baigiantis karui Stalinas užsakė specialius lingvistinius tyrimus, kad rusų mokslininkai ištirtų ir nustatytų baltiškas šio krašto šaknis, padėtį, paveldą. Rezultatus ketino pateikti Vakarų sąjungininkams ir pagrįsti norą prijungti Rytprūsius“, – sako istorikas.

A. Kasparavičiaus teigimu, J. Stalinas vėliau nusprendė panaudoti Rytprūsių prijungimą prie Lietuvos kaip būdą gauti tarptautinį Lietuvos aneksijos pripažinimą. Vakarai Stalino mintims nepritarė ir nepripažino Baltijos valstybių aneksijos. Tuomet Stalinas pakeitė planus ir nusprendė Rytprūsius tiesiogiai prijungti prie Sovietų Sąjungos, kaip Rusijos socialistinės federacinės respublikos sritį. Taip Rusijai atiteko Mažosios Lietuvos dalis.

...pabaigoje turime nedidelį prašymą: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.