Klampi savivaldos pelkė

Ar Lietuvos politiniai lyderiai yra principingi ir taiko vienodus standartus tiek oponentams, tiek bendražygiams? Ar šioje situacijoje bus bandoma žaisti tik teisinės atsakomybės korta taip pareiškiant, kad politinė ir moralinė atsakomybė yra tuščios sąvokos, kurias norimu turiniu galima užpildyti tik rengiantis tvoti oponentui? Nuo „visuotinai priimtos įprastos praktikos“ iki „nuoširdžios neapykantos biurokratijai“ – kokių dar pateisinimų bus sugalvota stojant ginti bendražygių?

Kaip galiausiai ne tik pats kilęs skandalas, tačiau ir politinių lyderių reakcija į jį paveiks visuomenės pasitikėjimą politikais ir institucijomis? Ar pačios partijos ryšis pareikalauti atskaitomybės ir atsakomybės iš tų savo narių, dėl kurių lėšų panaudojimo kyla daugiausia klausimų, ar vis dėlto turint omenyje artėjančius rinkimus bus stengiamasi neišjudinti laivo, kad tik nebūtų nuostolių svarbiuose regionuose? Taigi, ar centrinė partijų vadovybė ryšis skaidrinti regionus, ar vis dėlto regionai laikys partijų lyderius įkaitais?

Tam, kad problema būtų išspręsta, būtinos dvi veikimo kryptys – tiek esminiai pokyčiai savivaldos sistemoje, tiek asmeninės politinės, o kur reikia – ir teisinės atsakomybės išreikalavimas iš tų, kurie piktnaudžiavo esama sistema.

Trumpai tariant, visi šie pastaruoju metu viešojoje erdvėje sklandantys klausimai rodo, kad visuomenininko Andriaus Tapino pradėta akcija „Skaidrinam 2023“ tapo daugiau nei tik savivaldoje kerojančių ydų iliustracija, daugiau nei tik paskata keisti savivaldos tarybos narių darbo apmokėjimo reglamentavimą. Akivaizdu, kad šiandien tai ir egzaminas partinei sistemai, už opiausių problemų identifikavimą ir joms įveikti būtinų sprendimų priėmimą atsakingoms institucijoms, valdančiosios daugumos bei Vyriausybės išbandymas.

Tam, kad problema būtų išspręsta, būtinos dvi veikimo kryptys – tiek esminiai pokyčiai savivaldos sistemoje, tiek asmeninės politinės, o kur reikia – ir teisinės atsakomybės išreikalavimas iš tų, kurie piktnaudžiavo esama sistema. Sisteminiai pokyčiai be asmeninės atsakomybės lemtų visuomenės nusivylimą ir įsitikinimą, kad laimi tie, kurie esamoje sistemoje sugeba rasti spragų ir jomis pasinaudoti savo labui. Suprask, kol buvo galima, tol naudojomės tomis pilkosiomis zonomis, kai jau nebeišeis, tai ir nebedarysim.

O be sisteminių pokyčių neįmanoma išskaidrinti sistemos taip, kad ne tik būtų užkardytos rizikos dėl lėšų netinkamo panaudojimo, tačiau tarybos nariui būtų mokama jam tenkančią atsakomybę ir darbo krūvį atitinkanti alga.

Taip, nemaža dalis visuomenės piktintųsi sprendimu savivaldybių tarybų nariams mokėti gerokai didesnes algas. Tai matydamos partijos iki šiolei susilaikė nuo šio nepopuliaraus sprendimo. Tačiau galiausiai už tai sumokame visi, o atsakomybė tenka ir visuomenei. Svarbu dar kartą pabrėžti, kad tokie įsitikinimai kaip „visi jie ten vienodi“, „valdžioj tik besiveržiantieji prie lovio“, „valdžia – mūsų priešas“ brangiausiai kainuoja būtent pačiai visuomenei, kuri, užuot svarsčiusi pasiūlymų pliusus ir minusus, veikia kaip įsibėgėjęs ir sustoti nebegalintis garvežys, nuo kelio be svarstymų šluojantis viską, kas tik siūloma, ir taip stabdanti svarbius pokyčius.

Ko gi tikimės iš politinių lyderių? Paminėsiu bent kelis dalykus. Pirma, kad jie pasižymėtų analitiniu mąstymu, leidžiančiu įžvelgti esmines tų sričių, už kurias jie atsakingi, problemas. Antra, kad identifikavus problemą būtų pademonstruota tvirta politinė valia ją spręsti.

Tačiau šiuo atveju vis dėlto būtina paliesti ir politinės lyderystės sąvoką. Kartu tai ir klausimas, kodėl dabar daugiausia dėmesio yra sutelkta į vieną ministrę, o juk problema yra kur kas platesnė nei vienas, du ar trys žmonės.

Vis dėlto kuo aukštesnis postas, tuo aukštesni ir reikalavimai. Ko gi tikimės iš politinių lyderių? Paminėsiu bent kelis dalykus. Pirma, kad jie pasižymėtų analitiniu mąstymu, leidžiančiu įžvelgti esmines tų sričių, už kurias jie atsakingi, problemas. Antra, kad identifikavus problemą būtų pademonstruota tvirta politinė valia ją spręsti.

Savivalda dažniausiai įvardijama kaip ta pirminė erdvė, iš kurios iškyla šias kompetencijas pademonstravę lyderiai. Tačiau kokių minčių kyla, kai „Skaidrinam 2023“ akcijos kontekste buvusi tarybos narė, o dabar ministrė ginasi, kad veikė pagal galiojusią tvarką, ir nesugeba iki galo išsklaidyti iškeltų klausimų dėl lėšų panaudojimo? Pirma, kad galbūt ji neįžvelgė esamos sistemos ydų. Tokiu atveju kyla abejonių dėl gebėjimų įžvelgti problemas ir galimas rizikas.

Jei vis dėlto problemos buvo įžvelgtos, galimi keli būdai. Galima siekti inicijuoti pokyčius. Jei tam sąlygų nėra, galima bent viešai kalbėti apie egzistuojančias ydas, taip siunčiant žinią apie būtinas permainas. Galiausiai tiesiog galima demonstruoti asmeninį pavyzdį sau pritaikant aukštesnius viešųjų lėšų panaudojimo veiklai standartus. Tai gali būti padaryta nebūtinai atsisakant šių lėšų, tačiau taip pat ir gebant aiškiai bei detaliai pagrįsti, kam ir kaip jos buvo naudojamos. Tam tiktų ir čekučiai, ir bankų išrašai.

Jei neišpildoma nė viena iš šių sąlygų, pasitikėjimas politiku neišvengiamai susvyruoja, ir pasigirsta klausimų dėl atsistatydinimo ar raginimų atstatydinti. Atsistatydinimas šiame kontekste, man regis, būtų tinkamas žingsnis pripažįstant, kad aukšti politiniam lyderiui keliami standartai nebuvo įgyvendinti. Pasitraukimas čia reikštų gerą pavyzdį kitiems pripažįstant, kad nieko nekeičiant žaisti pagal taisykles, sudarančias galimybę neskaidrumui, nebuvo tinkamas lyderystės pavyzdys.

Politinė atsakomybė, man regis, yra stipriausia tuomet, kai jautiesi atskaitingas ne kitų keliamiems reikalavimams, bet tiems standartams, kuriuos pats sau esi įsivardijęs.

Svarstant apie tai, ar trauktis, ar atstatydinti, nereikėtų dairytis į ankstesnius atvejus, kai „dar ne tą padaręs liko savo poste“. Dera būti standartų kūrėju, o ne tuo, kuris tiesiog džiaugiasi, kad pagal kažkieno nuleistą kartelę situacija nėra tokia jau ir bloga. Politinė atsakomybė, man regis, yra stipriausia tuomet, kai jautiesi atskaitingas ne kitų keliamiems reikalavimams, bet tiems standartams, kuriuos pats sau esi įsivardijęs.

Pabaigai – visoje šioje situacijoje liūdniausia yra tai, kad kalbant apie savivaldos skaidrumo siekį čia nesuveikė pačios politinės sistemos savikontrolė, dėl to problemos kaupėsi daugelį metų ir šiandien pratrūko tik tada, kai veiklos ėmėsi visuomenininkas su savo komanda.

Susiję:

Donatas Puslys

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

43 min

Kaip atpažinti diskriminaciją? O kaip ją įveikti? Pokalbis su B. Sabatauskaite

Donatas Puslys

Martynas Stankevičius

Kostas Kajėnas

49 min

Kas tas įtraukusis ugdymas ir kodėl dėl jo kyla nerimas? Pokalbis su E. Pranckūniene ir K. Zakarauskaite

Donatas Puslys

6 min

Penkių veiksmų Europos drama, kurios tęsinį šiandien rašome

Donatas Puslys

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

49 min

Kaip stiprinti pilietinės visuomenės raumenis? Pokalbis su S. Adomavičiūte ir I. Petronyte-Urbonavičiene