Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.
Portretas.
Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė. Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Klausimai prof. V. Daujotytei, į kuriuos atsakyta nebus

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros katedroms švenčiant 80 metų sukaktį, literatūrologė profesorė emeritė VIKTORIJA DAUJOTYTĖ yra šioje vietoje susikirtusių dviejų epochų liudininkė – dramatiško sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos. Paprašėme profesorės pasidalinti apmąstymais – apibendrinti šių katedrų gyvavimo laiką ir kartu – savo išbūtą laiką čia.

Prisimenant studijas Vilniaus universitete, visada žavėjo ir tebežavi profesorės laikysena – tarsi Vinco Mykolaičio-Putino: ramaus, tylaus žmogaus, tačiau savo ramybe gebančio daryti didelę įtaką jaunam žmogui. Kaip V. Daujotytė įsivaizdavo savo, kaip dėstytojos, ugdytojos, laikyseną? Atsakomybę prieš jauną žmogų?

Ne kartą lietuvių literatūros tyrinėtoja yra išsakiusi mintį, kad humanitarinių specialybių sužydėjimas prieš pat Nepriklausomybę ir dešimtmetį po jos susijęs su jaunų žmonių siekiu ieškoti atsakymų į esminius gyvenimo klausimus būtent šiose specialybėse. Profesorei uždavėme klausimą – kas nutikę su humanistikos vertybėmis šiandien? Kas laukia jų ateityje? Koks literatūros, istorijos, kalbos vaidmuo skaitmeninių technologijų ir vizualikos amžiuje? Kokią reikšmę besiformuojančiai asmenybei apskritai turi literatūra ir skaitymas? Kaip sudominti jauną žmogų literatūra, ypač lietuvių? Kaip ji vertinanti savotišką ažiotažą dėl mokyklinės literatūros programos atnaujinimo, net pasigirdusias kalbas apie literatūros skirstymą į skirtą berniukams ir mergaitėms? Ar iš principo galimas toks literatūros skirstymas?

O kaip buvo lemta jai pačiai – kas pastūmėjo būti gimtosios kalbos ir literatūros apkabintai?

Prof. V. Daujotytė publikacijoje „Bernardinuose“ „Gal galima ir nekirčiuoti?“ yra svarsčiusi apie taisyklingos kalbos vartojimo būtinybę – kas, jos manymu, nutikę mūsų visuomenėje, kad kyla nemažai nesantarvės diskusijose dėl lietuvių kalbos vartojimo taisyklių?

Literatūrologės akiplotyje dominuoja mūsų literatūros klasika, tačiau buvo įdomu profesorės pasiteirauti, ar ji sekanti šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Kokia ji jos akimis? Kokie šiuolaikinės literatūros kūrėjai imponuoja? Kaip ji žvelgianti į literatūros kritikos lauką, kuriame „supeikimo“ šiais laikais daug – ar dėl to, kad stinga profesionalios literatūros kritikos? Kokia kritikos maniera jai priimtina?

Teiravomės profesorės ir apie jos išties pavydėtiną, netgi fenomenalų produktyvumą. Iš kur jis randasi? Kas apskritai yra rašymas? Ar esama savų rašymo ritualų? Taip pat apie tai, kuri asmenybė, jos gyvenimas literatūros tyrinėtojai palikęs didžiausią įspūdį? Kokie kūrėjai dar sulauks jos dėmesio?

Atsakymams į klausimus profesorė V. Daujotytė pasirinko netikėtą formą – šį pandeminį rudenį, kaip teigia, labai sumažinusį atsakymų drąsą, nepasiduodama įsigalėjusiai klausimų–atsakymų rutinai.

Su profesore Viktorija Daujotyte susirašinėjo Jurgita Jačėnaitė ir Agnė Grinevičiūtė.

***

Atsakyta nebus

Ačiū, mieli ir man svarbūs „Bernardinai“ – klausimai geri, svarūs. Bet gal ir nėra prastų ar menkų klausimų. Tik atsakymai – problema. Kiek beatsakinėtum, atsakyta nebus.

Klausimas, kurį pirmiausia užduodu sau, – ar tikrai esu ta, kurios verta ko nors klausti, ko nors iš atsakymo tikėtis? Ypač šį pandeminį rudenį, labai sumažinusį atsakymų drąsą. Gal jau tik pasiduodame įsigalėjusiai klausimų–atsakymų rutinai. Tu paklausei, aš atsakiau. Aš paklausiau, tu atsakei. Blogiausia, kad pagaunu save jau pramokusią atsakyti: matau taką, kuriuo lengviau, patogiau bus eiti, neužkliūsiu, kokią duobę ar tik duobelę lengviau apeisiu. Jei pokalbis vyktų žodžiu, juk nespėčiau to patogaus ar bent patogesnio tako pasirinkti. Prisieitų ir rizikuoti. (Prisimenu Agnę Grinevičiūtę, gal jau prieš kokį dešimtmetį užkopusią į Profesorių skaityklą, kur dirbau, su klausimais suglamžytame lape, kurio, regis, ji ir neišsivyniojo, kai ir ne tokį trumpą laiką, kaip buvom susitarusios, praleidome VU Mokslinės bibliotekos vestibiulyje…)

Bet artėja gruodis, mano mėnuo, ir giliai viduje vis dar kažko laukiu iš jo – kokio, kad ir mažo, džiaugsmelio, kokio spindulėlio. Gruodis asketas, gal ir aš šiek tiek asketė. Man nedaug. Man bent trupinį. Bet kad man. Tas man, gal jis iš ego, iš kokio ir neįžiūrimo jo centro. Neišsiginsiu. Ir fenomenologijos filosofinį principą esu lyg palenkusi į save – tai yra, nes tai yra man, bent jau ir man. Ne viską perprasdama Edmundo Husserlio „Karteziškosiose meditacijose“, išverstose Tomo Sodeikos, gal ir gerai, jei ir saviškai, suprantu mintį, kad „visas objektyvus pasaulis yra man egzistuojantis pasaulis, kuris egzistuoja būtent taip, kaip jis yra man. Viskas, kas yra pasauliška, bet kokia erdvėlaikinė būtis yra man, t. y. galioja man, galioja todėl, kad aš ją patiriu, suvokiu, prisimenu, mąstau apie ją kokiu nors būdu, sprendžiu apie ją, vertinu ją, geidžiu jos ir t. t.“ („Karteziškosios meditacijos“, „Aidai“, 2005, p. 28). Dekartui visa tai tikriausiai ir buvo cogito. Man gal labiau – jaučiu, bet reiktų ir visų, Husserlio suminėtų modusų: patiriu, suvokiu, prisimenu, mąstau, sprendžiu, vertinu, geidžiu. Pridurčiau – myliu, sutikčiau, kad meilė persmelkia visus buvinius, bet staiga pasigesčiau, o kur – matau?

Kai prisimenu vaikystės Kūčias, pirmiausia matau sniegą; gal ir nebuvo, kad be sniego, nors ir atlydžio. Atlydžio sniegas pilkšvas, minkštas, šiltas. Speigo – baltas, iš šaltumo net mėlynas. Ant žemų skiedrinių stogų, ant bičių avilių. Mėlynas sniegas man nėra tik metafora. Kūčios būdavo visad, o gimtadienio ne, jo atskirai nebūdavo. Ir iki šiol nėra – tik Kūčios, Kalėdos. Ką ten dėl kokios dienos. O per didžiąsias šventes irgi kažkaip užsimiršta. Tik jei kartu būdavo babūnėlė, prisimindavo ir nusišluostydavo ašaras. Dar ir mano vardo, atsineštinio, diena juk kartu. Pakartoju tą žodį – atsineštinis – pasiklausau jo skambesio ir lyg pasiklausiu: ar tikrai gimdama su vardu ir savo dalią, lemtį ar likimą atsinešiau?

Noriu tuo tikėti, lyg ir aiškiau viskas. Gal ir lengviau. Lengviau, kai imi jausti likimą. Lyg kokią Galią, kuriai galiausiai paklusi, jei ir nežinosi, kad paklusai. Ta Galia nėra prievarta, kuriai kaip galėdami priešinamės. Ji veikia mums nežinomais būdais, tyliai, atkakliai, nepakeičiamai. Jei iš tiesų, kaip sakote, esu labiau tyli nei „garsi“, tai gal perėmiau ir iš tos Galios nuojautos. Nesidraskyk, bus taip, kaip turi būti, jei ir niekada taip, kad neturėtum nuoskaudų ar abejonių. Bet ir abejonėms nereikia leisti pernelyg plėtotis, juk galiausiai galima suabejoti ir pačia abejone.

Gal ir klystu, bet galvoju, kad daugiausia priedermių žmogus turi pats sau – kaip išsilaikyti, kad nenustotum matyti (ir nuo Immanuelio Kanto man neatskiriamo žvaigždėto dangaus), jausti, kad nesuabejotum moralinio įstatymo pačiame žmoguje visagalybe. Ir nežinodamas, kad tai filosofija, žmogus jaučia, kad man yra, kas yra man, ir kad tai vienintelis patikimas ryšys su pasauliu, žmonėmis. Ir dėl šių neaiškių, bet pamatinių jutimų negalėjau vaizduotis savęs kaip dėstytojos, juolab kaip ugdytojos. Kaip nors įsipareigodavau tik konkretiems žmonėms – gal daugiausia studentams – tiems, su kuriais kažkaip būdavau suvesta, suartinta.

Tikrai – mąstydavau apie juos, bandydavau derinti kokius „vaidmenis“, gal net kaip nors jų kelią pakreipti. Bet neužmiršdavau, kad turiu ir pati dirbti, skaityti, rašyti, rengtis paskaitoms, seminarams. To reikėjo man pačiai. Tikėjau, to atskirai nereflektuodama, kad tik tai, ką pajėgsiu padaryti pati, motyvuos studentų, galiausiai ir doktorantų, pasitikėjimą. Ne kokie meilūs pokalbiai, net bandymai įsiteikti – tik bendras darbas. Be abipusio pasitikėjimo sunku ką padaryti. Seminarai, pokalbiai, pratybos ar konsultacijos man su kaupu grąžindavo tai, ką bandydavau perduoti ar net „atiduoti“. Niekad ir niekur taip intensyviai nesu dirbusi kaip auditorijoje. Ne sykį išeidavau iš paskaitos galvodama – tą mintį turiu kuo greičiausiai užsirašyti. Kol ji dar gyva. Tikrai – minties gyvybė yra gęstanti. Panašiai kaip eilėraščio. Kas rašo mintyse, žino, kad neužrašytos eilutės iš sąmonės ekrano tuoj išnyks.

Lietuvių literatūros katedra – mano akimis žvelgiant, buvo ir tebėra svarbiausias literatūros studijų bei tyrimų branduolys. Tradicijos, jos ryšių telkinys – perimama ir perduodama. Niekad be nuostolių, bet ir ne be pridėtinės vertės, labiausiai susidarančios iš jaunų žmonių interesų literatūrai: ją suvokti, studijuoti, tirti ir bandyti kurti. Katedros gyvybingumas dvipusis – iš dėstytojų, iš profesūros ir iš studentų.

Man patinka, tad gal ir tinka tyliai ar garsiai ištarti – Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra. Atrodo, kad ištariu kažkokią esminę jungtį: universitetinės Europos tradicijos, Vilniaus, kaip universitetinio miesto, ir lietuvių tautos, jos kalbos ir literatūros jungtį. Žinau, kad trapi ta jungtis. Jei ji būtų gilesnė, stipresnė, gal ir gyventume kitaip – oriau. Taip, 80 dokumentinių katedros (tiksliau katedrų, nes negaliu atskirti kalbos ir literatūros) metų, bet mano sąmonėje, vadinasi, man laikas yra daug ilgesnis, net jei ir trapus, trupantis. Konstantinas Sirvydas, vienas iš senosios lietuvių kalbos rašto pagrindėjų, Vilniaus akademijos profesorius, rektoriaus tarėjas, pamokslininkas (paskaitininkas, rašytojas), trikalbio žodyno (1620-ieji, tad šiemet jubiliejiniai metai) autorius, gali būti suvoktas ir kaip vienasmenė lietuvių filologijos katedra. (Vienasmenė literatūros katedra – kažkaip vis grįžta ši mintis, kai galvoju apie Vincą Mykolaitį-Putiną, Jurgį Lebedį, Meilę Lukšienę, Donatą Sauką…).

Apie lietuvių kalbą Vilniaus universitete bent punktyriškai buvo galvojama nuo XVI amžiaus pabaigos, kai senoji lietuvių kalba ir senoji raštija gyveno savo intensyvumo tarpsnį. Katedros mintis gal buvo iškilusi ir tarp Žemaičių lituanistinio sąjūdžio dalyvių, o artėjant į XIX a. vidurį Kazimieras Kontrimas, filomatas, Vilniaus universiteto bibliotekininkas, jau parengė Lietuvių kalbos katedros universitete projektą. Neįsteigta, bet apie ją galvota, projektuota. Ieškota darbui katedroje tinkamų žmonių, siūlyta. Minties tikrovė, ypač mąstant apie kalbą, literatūrą, yra tokia pat svarbi, kaip ir daiktų tikrovė.

Lietuvių literatūros katedra – mano akimis žvelgiant, buvo ir tebėra svarbiausias literatūros studijų bei tyrimų branduolys. Tradicijos, jos ryšių telkinys – perimama ir perduodama. Niekad be nuostolių, bet ir ne be pridėtinės vertės, labiausiai susidarančios iš jaunų žmonių interesų literatūrai: ją suvokti, studijuoti, tirti ir bandyti kurti. Katedros gyvybingumas dvipusis – iš dėstytojų, iš profesūros ir iš studentų. Reikia, kad vienoje ir kitoje pusėje būtų pakankamai gabių, talentingų. Kad sueitų, kirstųsi, kryžiuotųsi interesai. Studijavau laiku, kai po katedros ideologinio „triuškinimo“ trūko talentingų dėstytojų, bet pakako gabių studentų. Mano bendrakarčiai – Bronius Radzevičius, Antanas Masionis, Petras Dirgėla, Antanas Kalanavičius, Onė Baliukonė, Marytė Kontrimaitė, Valentinas Sventickas, Sigitas Geda, Vanda Juknaitė, Alma Karosaitė, Petras Venclovas, kurį laiką ir Saulius Šaltenis. Ir daugiau, aišku. Neužmirštu, kad Sigito Gedos „Pėdos“ buvo spausdinamos „Tarybiniame studente“. Kad ten ir užsipultas. Kad literatų būrelio klubas norėjo vadintis neofilomatais ir savo „vaikiškumu“ privertė suklusti Donatą Sauką – būtų užtekę katedrai vėl įklampinti. Kad bandėm leisti almanachą „Nuoširdumas“.

Savo studijų metu labiau jutau katedros vienasmenes projekcijas – Jurgio Lebedžio, Donato Saukos, Petronėlės Česnulevičiūtės, Juozapo Girdzijausko. Į tokią katedrą ir atėjau. Kad ir sunkiai, bet katedra tvirtėjo, buvo kiek atslūgusi baimė, ypač vedėju tapus Vitui Areškai, pradėjus dirbti Marcelijui Martinaičiui. Bet ideologinė kontrolė tebebuvo. Neišvengiau jos.

Galima ir sovietmetį (arba tarybmetį) vadinti dramatišku, ypač mąstant apie atskirus žmonių likimus, apie nuolaidų kainas, pasirinkimų skaudumą. Betgi žvaigždėtas dangus ir moralinis įstatymas nenustojo galioti, kad ir kokia negailestinga buvo tikrovė. Nenustojo galioti nei Mažvydas (kokio nenusakomo svarbumo yra 1947 metų Vinco Mykolaičio-Putino, Literatūros katedros profesoriaus, studija apie Martyną Mažvydą), nei Daukša, nei Sirvydas, nei Daukantas, nei Žemaitė, nei Maironis, nei Biliūnas, nei Šatrijos Ragana. Net tragiškas Vytauto Mačernio balsas pasiekdavo. Salomėjos Nėries „Diemedžiu žydėsiu“ neuždengė režiminiai eiliavimai – ir tą pirmą kartą supratau iš Donato Saukos disertacijos „Salomėjos Nėries kūryba, 1921–1940“, išleista 1957-aisiais, perskaityta pirmaisiais studijų metais.

Jokia kita universiteto struktūra nestovi ant tokių daugiasluoksnių, gyvybingų pamatų. Ne tik studentai, bet ir literatūra išbando dėstytojus. Paskaita lyg lakmuso lapelis – ar gali ir kiek gali, net jei žinai, kad esi stebimas, „vizituojamas“. Tiesą sakant, tikrinama visą laiką. Jei ir geranoriškai.

Taip, humanistikos studijos yra itin svarbios jauno žmogaus dvasiniam brendimui. Jokiomis aplinkybėmis žmogus nenustos buvęs svarbus pats sau, nenustos ieškojęs, kas svarbu būtent jam (man). Galima nutolti nuo savųjų pamatų, juk pasaulio gundymai tokie dideli. Bet visada bus ir liekančių, ir grįžtančių, nes tokia yra žmogaus prigimtis, trokštanti ne tik matyti ir mąstyti, bet ir suprasti.

Į technologijas, vizualizacijas žvelgiu ramiai – toks yra dabarties stilius. Dar „jaunų“ technologijų įkarštis, noras užsiimti kuo daugiau „žemės“. Pandemijos laiku į technologines galimybes bendrauti, dirbti, studijuoti, mokytis ir nuotoliniu būdu žvelgiu dėkingomis akimis. Kas būtų, jei nebūtų nuotolinių būdų, tų gelbstinčių „techninių kaukių“ .

Apie atskirus sudominimus literatūra nieko negaliu pasakyti. Dar nesame nuėję taip toli, kad negalėtume grįžti. Skaitykime ir neskaitančių akivaizdoje. Kalbėkime apie savąją literatūrą ir apie ją nekalbančių aplinkoje. Natūraliai, be demonstracijos, nes tai svarbu man.

Rašymo ritualų? Kaip ir ne, neturiu. Nebent ryto valandų saugojimą. Jei neskauda galvos, jei gavai kavos puodelį, jei ant amžinai apkrauto stalo dar likę kiek vietos, ko dar? Turiu savo darbo kambarį – asketišką, su langu į šiaurę, labai apkrautą knygomis; tose pačiose nuo svorio klypstančiose lentynose.

O ką apie save? Man iš prigimties patiko matyti (daug ženklų matydavau senuose apmušaluose, debesyse, medžių lapijoje, mažuose žvyrkeliukuose, ypač po lietaus…) skaityti, vėliau ir rašyti. Ir mąstyti, kiek pajėgiau. Tų prigimties postūmių gal ir pakako žingsniui į humanistiką. Mokytojų svarba, mylimų žmonių paskatinimai.

Kodėl dalis visuomenės nebenori net girdėti apie lietuvių kalbos vartojimo normas, taisykles? Tai problemiškoji dalis liberalizmo ideologijos, iškreipiančios laisvės supratimą, to supratimo ribas. Kas laisvai laikosi bendrabūvio taisyklių, laisvai pagerbia ir savo prigimtąją kalbą. Taisyklės, kurių laikomės sąmoningai, stiprina ir bendruosius laisvės pajautimus, ir bendruomenės imunitetą. Tiek yra kalbos galimybių, kiek jų yra man. Juk tiek ir laisvės, kiek jos reikia man. Nereikalinga, kūrybiškai neišnaudojama laisvė iškreipia gyvenimą. Gaila, kad praleidome Nepriklausomybės pradžioje lyg ir švitusią galimybę pagerbti savo kalbą bent gražia iliuzija, kad ji yra, ta graži, gražiai laisva, taisyklinga ir asmens neribojanti bendrinė lietuvių kalba, kad siekiamės jos laisvomis savo pastangomis. Derinti, tvarkyti kalbą reiškia derinti ir savo vidinius parametrus.

Prisimenu, kai pirmą kartą ištariau (ir parašiau) – mokyklinė lituanistika. Svarsčiau – ar gerai, ar tinkamai? Lyg ir įsitvirtino. O gal ir aš jau buvau iš kažko kito išgirdusi? Kalba perteka per mus negirdimai, o kartais ir išgirstame. Mokyklinė lituanistika, jos programavimas – čia daug problemų. Šuoliu nei šuoliais jos neišsprendžiamos. Reikia nuolatinio dėmesio. Programos turi būti ir kiek galint pastovesnės, ir būtinai naujinamos. Esu už dalinį naujinimą, ne kardinalų keitimą. Mažvydas turi likti. Jis yra pamatinis kūrėjas, pažymėtas pradžios ženklu. Nebijokime ir programos lopų; savas, kad ir sulopytas, geriau už svetimą dėvėtą.

Ne, nemanau, kad verta literatūrą skirstyti į vyriškąją ir moteriškąją. Atskiros berniukų ir mergaičių gimnazijos turbūt jau praeitas etapas. Koks nors žaidimas vyriškomis ir moteriškomis prasmėmis ir galimas, ir įdomus. Ir kritikai, ir klasei. Bet ne programai. Ieškoti bendrumų – ir skirtumuose.

Literatūros klasiką pagal galimybes tiriu. Dabartinę skaitau ir be kokių tikslų – dėl paties skaitymo. O kur riba – nežinau. Gal Donaldas Kajokas jau ir klasikas, nors vis dar toks šiuolaikinis. Kažkaip natūraliai (bent man) į vienį jungiasi Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas, Rimvydas Stankevičius. Na, taip: daugiau skaitau poezijos – buvau lyg praleidusi Indrę Valantinaitę, dabar perskaičiau (šią valandą per „Klasiką“ girdžiu operos solistę Sofiją Jonaitytę, kuri deklamuoja Indrę, – gražu!), seku Giedrę Kazlauskaitę, Laimą Kreivytę ir dar jaunesnes. Šiuo metu pradėjau labiau domėtis Aivaru Veikniu, panašu, kad jis gali rašyti ir gerą prozą, turi atskiros patirties, žvelgia santūriai, tad neturėtų jos simuliuoti.

Kritikos priedermė – suprasti ir galėti supratimą išreikšti kalba. Kritikos kalba. „Supeikti“ lengviau žvelgiant iš aukšto. Suprasti „iš aukštybių“ sunku, gal ir nesinori. Kiek įmanoma – reikia būti šalia. Bet žvelgti ne į autorių, o į kūrinį. Ne kūrinys pažįstamas iš autoriaus, o autorius iš kūrinio. Aktyviau nebedalyvauju literatūros procese, tad ir kritikos lyg ir neberašau. Ką parašau, daugiau iš patirto įspūdžio. Tas man, kuris anksčiau plėtėsi, atrodė erdvus, išvedantis, dabar neišvengiamai siaurėja, traukiasi. Bet įspūdžio patyrimui užtenka.

Literatūros produkcija“? Nenorėčiau jos dauginti. O rašymas – tiesiog mėgstama būsena. Rašymo ritualų? Kaip ir ne, neturiu. Nebent ryto valandų saugojimą. Jei neskauda galvos, jei gavai kavos puodelį, jei ant amžinai apkrauto stalo dar likę kiek vietos, ko dar? Turiu savo darbo kambarį – asketišką, su langu į šiaurę, labai apkrautą knygomis; tose pačiose nuo svorio klypstančiose lentynose. Pradėti rašyti (vis dar kartais ir ranka) galima iš bet kur; nueisiu ten, kur reikia man. Tiktai negalvoti apie pareigą, vertę, prasmę. Jei bus iš ko, atsiras. Jei ne, tai ne.

Pabaigai leiskite dar sykį pacituoti lemtingą man Jurgį Baltrušaitį – iš jo vienintelės, tad amžinai jam galiojančios autobiografijos. Galiojančios ir man – dėl pasikartojančios citavimo intencijos – nuo diplominio darbo (1968) ir disertacijos (1971): „Man labai sunku kalbėti apie žymius mano gyvenimo įvykius /…./; beplintant ir begilėjant gyvenimui, pamažu ir patvariai suprasdamas visą jo prasmę ir tikslą, aš pats vis mažiau beapsiimu skirti mažą nuo didelio, vis mažiau begaliu gyvus siūlus skirstyti į tai, kas svarbu ir kas nesvarbu.“