„Klausk „Bernardinų“: apie Ievos, Marijos, šventųjų ir mūsų pačių kūnus

Skaitytoja Simona uždavė kelis klausimus:

Kokie panašumai ir skirtumai tarp Ievos kūniškumo iki gimtosios nuodėmės ir Mergelės Marijos? Ar nenusigręžusi nuo Kūrėjo Ieva būtų į Dangų žengusi Marijos būdu? Ko nepakanka šventiesiems, kad į Anapus jie žengia be kūnų? Ar šventieji danguje patiria kūno „trūkumą“, ypač kai du asmenys (Jėzus ir Marija) ten yra jau su kūnais? O gal pakanka būti Kristaus kūno nariais… Tai kam tuomet tie nuosavi kūnai?

Į klausimą atsako brolis Mišelis (Michel de Meulenaer) iš Tiberiados bendruomenės

Vadinamoji pirmoji nuodėmė ir jos padariniai mus galutinai atitolino nuo Dievo sukurtos būsenos, kuri dvasiškai reiškėsi spontaniška draugyste su Dievu, natūraliu paklusnumu Jo valiai ir nuolatine bendryste su Jo sukurtais kūriniais. Dante‘s Alighierio „Dieviškojoje komedijoje“ skambantis demoniškasis šūkis tampa žmogaus šūkiu: „Geriau karaliauti pragare, negu tarnauti danguje“, o šis dvasinis Dievui priešiškas nusistatymas reiškiasi disharmonija tiek dvasiniame tiek fiziniame pasaulyje. Dvasinė nuodėmė, kuri iš esmės buvo atsisakymas paklusti Dievui ir Jam tarnauti, turi ir neabejotinų padarinių žmogaus kūniškoje dimensijoje.

Kaip nuodėmė apgadino visą sukurtą pasaulį, taip Kristaus atneštas išganymas liečia visą tikrovę, tiek dvasinę, tiek fizinę, nes Dievui nėra atskirties tarp materialaus ir dvasinio pasaulio… Jam teegzistuoja viena tikrovė, kurią žmogaus nuodėmė sugadino ir kurią jis nori išgelbėti savo Sūnaus mirtimi ir priskėlimu, savo Šventosios Dvasios išliejimu nuodėmėms atleisti. Dievas sukūrė žmogų su kūnu bei siela ir visą jį panoro išgelbėti. Jis neleidžia, kad bent dalelė kūrinijos pražūtų, taigi ir žmogaus kūnas Jam brangus. Tuo požiūriu kūnas nėra žmogaus sielos apdangalas, o realus žmogus.

Po nuodėmės žmogaus kūnas dalyvauja šioje sužeistoje tikrovėje ir taip pat yra tos pačios dieviškosios meilės atkuriamas. Adomas ir Ieva, kaip šiandienos žmogaus simboliai, vaizduoja mūsų asmeninę tragišką būseną. Jie praradę dievišką artumą ir su įtarumu žvelgia tiek į Dievą, tiek į kitus žmones ar kūrinius.

Ieva ir Marija išganymo plane

Išganymo plane Mergelė Marija yra apsaugota nuo prigimtinės nuodėmės išankstinės Kristaus mirties ir priskėlimo malonės dėka, vadinasi, ji išsaugojo visas galimybes džiaugtis bendryste su Dievu, kokiomis turėjo džiaugtis kiekvienas žmogus, atėjęs į šį pasaulį prieš pirmąją nuodėmę. Todėl ji yra angelo Gabrieliaus vadinama „Malonės pilnoji“ ir gali visiškai paklusti Dievui visomis savo jėgomis. Su visišku pasitikėjimu ji pritaria Dievo planui, nors būdama tik žmogus nežinojo, kokiais keliais jai reikės eiti tam tikslui pasiekti. Ji Bažnyčios vadinama „Naująja Ieva“, nes turi būtent tai, ką Ieva yra praradusi, ir dar labiau, nes Ieva neturėjo (ir nepagimdė) Kristaus.

Visgi Marija gimsta jau nuodėmės paženklintame pasaulyje ir jame turi atlikti savo misiją, todėl ir ji yra paimta į Dangų, t. y. ją Dievas pasiima į savąją bendrystę. Prieš nupuolimą Ievai nereikėjo būti paimtai į Dangų, nes jau buvo visiškoje bendrystėje su Dievu. Tuo požiūriu su Marija yra kaip su Kristumi: būdama žmogus, ji patiria visus nuodėmingo pasaulio trūkumus ir pagundas, taip pat ir kūno ribotumą, o tai reiškia, kad jai reikia išgyventi dvasinę kovą, tačiau nenusideda ir išlieka visiškai ištikima Dievui Jo malonės dėka. Apibendrindamas Marijos išskirtinę vietą šventųjų bendrijoje, Katalikų Bažnyčios katekizmas sako: „Marija yra Dievo Motina. Žemėje kaip niekas kitas ji buvo susijusi su Jėzumi, tas artumas nenutrūksta ir danguje. Marija yra Dangaus Karalienė ir visada arti mūsų kaip Motina“ (KBK 972).

Dvasinis ryšis išlieka ir po mirties: šventųjų ir ištikimųjų atvejis

Kristaus mistinis Kūnas yra Bažnyčia, kaip šv. Pauliaus pasakyta Laiške kolosiečiams: „Jis yra Kūno – Bažnyčios galva“ (Kol 1, 18). Mistinio Kristaus Kūno įvaizdis naudojamas siekiant parodyti, kokie ryšiai egzistuoja tarp į Dangų įžengusio Kristaus ir mūsų, dar keliaujančių žemėje. Suvienyti Jame, Jo mirtimi ant kryžiaus (kurioje tikintieji dalyvauja Krikšto sakramentu), šventieji ir apskritai mirę ištikimieji Kristui, visiškai tebepriklauso Bažnyčiai, nes pastaroji nesiriboja vien tik žemiška ar regima Bažnyčia. Vadinasi, asmeninė žmogaus mirtis jo neatskiria nuo Kristaus nei nuo mūsų, išlieka dvasinis ryšys.

Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Žmogui mirus ir sielai atsiskyrus nuo kūno, žmogaus kūnas suyra, o jo siela eina susitikti su Dievu ir laukti, kada bus suvienyta su išaukštintuoju savo kūnu“ (KBK 997). Toliau priduriama, jog „visagalis Dievas Jėzaus prisikėlimo galia mūsų kūnui galutinai grąžins negęstančią gyvybę ir sujungs jį su mūsų siela“. Kiek tas „laikas“ iki susivienijimo trunka ir kokiu būdu tai įvyksta – paslaptis, kurios neduota žmogui pažinti. Taip pat teigiama, kad tai „pranoksta mūsų vaizduotę ir supratimą, jis prieinamas vien tikėjimu“ (KBK 1000). Iš tiesų galime net sakyti, jog mūsų žodžiai tik perkeltine prasme gali apibūdinti tą būseną vien todėl, kad, pavyzdžiui, negalima kalbėti apie laiką amžinybėje…

„Visas medžiaginis pasaulis bus perkeistas“

Apie būsimą mūsų pasaulį tikėjimas skelbia, jog tikime kūnų prisikėlimu iš numirusių. „Tikiu į… kūno iš numirusių prisikėlimą ir į amžinąjį gyvenimą“, toks yra paskutinis artikulas tikėjimo išpažinime. Paskutinis, tačiau tikrai ne menkiausias tikėjimo artikulas. Kokie bus mūsų kūnai, galime tik spėlioti iš Kristaus būsenos po prisikėlimo, kai jis pasirodė savo apaštalams. Tačiau žinome, kaip anksčiau pasakyta, kad Dievo išganymas Kristuje siekia atnaujinti visą Kūriniją, taigi įskaitant žmogaus kūną ir apskritai visą medžiaginį pasaulį. „Visas medžiaginis pasaulis bus perkeistas“ (KBK 1060), o tai reiškia, kad sukilnintas žmogaus kūnas nebepatirs fizinio ribotumo, kurį paprastai patiriame būdami žemėje. Mes tai galime pastebėti Prisikėlusiame Kristuje: po prisikėlimo, Kristui fizinis pasaulis nebereiškia ribotumo, nes visi mūsų gyvenimui būdingi trukdžiai ir trūkumai praranda būtent tuos bruožus. Matome kaip Kristus įeina į namus, kur apaštalai yra užsidarę „visoms durims esant užrakintoms“.

Jeigu visas medžiaginis pasaulis bus perkeistas, galime pasakyti, jog tai bus naujas sukūrimas, jau nebe iš nieko kaip pirmasis, bet iš mūsų sugedusio pasaulio. Dievas, kaip Jeremijo knygoje aprašytasis puodžius, savo Kūriniją iš naujo lipdo iš to paties molio ir ją padaro gražesnę negu pirma (Jer 18, 1-6). Kristaus išganymas įvykdytas ant Kryžiaus jau pradėjo tą naują sukūrimą, jis truks iki pasaulio pabaigos ir mūsų kūnų prisikėlimo. Todėl su šv. Jonu Auksaburniu (miręs 407 m.) galime sušukti: „Mes praradome rojų, bet gavome dangų, todėl laimėjimas didesnis už nuostolį!“

Jei Jums kyla klausimų apie religiją, kultūrą, visuomenę ir kitas temas, kuriomis domitės – rašykite mums elektroninius laiškus adresu [email protected] arba žinutę „Bernardinai.lt“ feisbuko paskyroje.