2020 07 30

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

„Klausk „Bernardinų“: ar ironija gali būti nuodėminga?

Gabrielius E. Klimenka
Gabrielius E. Klimenka, OPS. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Skaitytojas Mykolas rašo: „Katalikų katekizme radau, kad ironija kai kuriais atvejais yra nuodėmė:

Tuštybė arba pagyrūniškumas yra nusižengimas tiesai, lygiai kaip ir ironija, kai siekiama nuvertinti kitą žmogų, kandžiai pašiepiant vieną ar kitą jo elgesio bruožą.

Tad norėjau paklausti, kada konkrečiai ironija yra gerai, o kada – blogai?“

Į klausimą atsako katalikų teologas, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas Gabrielius E. Klimenka:

„Sakyčiau, kad ironija yra charakterio savybė, ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiktai klausimas – kam aš ją panaudosiu. Ironija gali būti puikus įrankis pastebėti kito žmogaus klaidas ir jam apie tai pasakyti – ir taip pat yra galingas įrankis, jeigu nori kitą žmogų sužlugdyti.

Tenka nuolat pabendrauti su kunigais jėzuitais. Jie turi sveikos ironijos, kuri padeda sumažinti žmogaus puikybę, jį sutrikdant, bet nežeminant. Pavyzdžiui, vieną kartą jaunuolis iš kitos bažnyčios atėjo pas jėzuitus ir jiems sako: „Va, pas jus bažnyčioj šilta, o pas mus šalta – pabūni Mišiose ir supranti, ką iš tiesų reiškia malda…“ Jėzuitas tada ironiškai atsakė: „Na na, ir ką gi reiškia malda?“ Vaikinukas tik mikt mikt, ir nieko nebegali pasakyti. Tokia ironija, manyčiau, yra labai sveika, leidžianti su humoru parodyti vienam kito klaidas.

Tuo metu ironija, kuri tyčia skirta žmogų žeminti, jam nepadeda tobulėti. Man tai atrodo panašiai kaip su bet kokiu įrankiu – šakute, tušinuku, kompiuteriu – svarbu, kaip tai panaudosi. Tu gali kompiuterį naudoti nuostabiems dalykams – skelbti Evangeliją, kelti žmonėms motyvaciją ir pan., o gali ir priešingai – žlugdyti kitą žmogų ar net daryti visokius nusikaltimus. Ironija veikia tokiu pačiu principu.

Ironija su meile – gal skamba paradoksaliai, tačiau padeda žmogui geriau pažinti save. Tą mes galime matyti, pavyzdžiui, skaitydami Dykumų tėvų raštus ar tekstus apie šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimą. Štai kartą jis savo mokiniams liepė sodinti augalus šaknimis į viršų – tai irgi yra ironija, kuria šventasis bando sumažinti mokinių puikybę, nes jie turi daryti absurdišką dalyką.

Aišku, naudoti ironiją reikėtų atsargiai – nes tai gali atsisukti prieš tave, gali pradėti keltis į puikybę ir žeminti kitus – ypač, kai esi anonimas už kompiuterio ekrano. Svarbu suprasti, kad ne visada ir ne visur ironija tinka. Aš pats stengiuosi laikytis tokio principo: nerašyti žmogui to, ko jam nepasakyčiau ir susitikęs gyvai. Taip pat būtų gerai žinoti, kokia gali būti žmogaus reakcija: jeigu jam pasakysi ką nors ironiško ir jis įsiskaudins, reikia sustoti – nes, užuot žmogų pakėlęs, tu jį žlugdai.

O ar gerai yra saviironija? Manau, kad iki tam tikros ribos tai yra labai gera savybė, kad tinkamai nusižemintum prieš Dievą, labiau atkreiptum dėmesį į savo klaidas – ir su džiaugsmu jas taisytum. Bet kartais saviironiją sukelia psichologinės problemos, kurios tada gali tik gilėti. Tad svarbu būti atidiems. Kitaip sakant, peiliu reikia išmokti naudotis, kad netyčia neįsipjautum.“

Jei Jums kyla klausimų apie religiją, kultūrą, visuomenę ir kitas temas, kuriomis domitės – rašykite mums elektroninius laiškus adresu [email protected] arba žinutę „Bernardinai.lt“ feisbuko paskyroje.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.