2021 07 22

Diak. Benas Ulevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

„Klausk Bernardinų“: jei pirmieji tėvai nebūtų nusidėję, ar būtų įvykęs atpirkimas?

Diak. Benas Ulevičius. Rido Damkevičiaus nuotrauka

Skaitytoja Simona rašo: „Jei žmonijos pradžioje, žmogaus valia, nebūtų įvykęs posūkis prigimtinėje tvarkoje (pagal Kūrėją) į netvarką (pagal žmogų), ar buvo „numatytas“ Atpirkimas kitokiu būdu nei įvyko?

Katekizme yra pasakyta, kad Atpirkimo veiksmas yra didingesnis už kūrimo veiksmą. Ką tai reiškia? Ar žmogus, kūrinija buvo ne iki galo užbaigti? O gal Dievas buvo paruošęs didesnį siurprizą, nei Adomo ir Ievos rojus?“.

Į klausimą atsako VDU Teologijos fakulteto dekanas dr. Benas Ulevičius:

Miela Simona, uždavėte klausimą, kuris veda į pačią Dievo plano kūrinijai pažinimo gelmę. Be abejo, klausimas pranoksta mūsų žmogiško pažinimo galią, todėl vien žmogiškai svarstydami pasiektume nedaug. Laimei, svarbiausius atsakymus galime rasti Dievo apreikštoje tiesoje, t.y. Šventajame Rašte ir Bažnyčios Mokyme. Įsikibęs į šį tiesos šaltinį, pamėginsiu trumpai atsakyti į jūsų klausimus.

Pirmiausia galėtume prisiminti, kad „posūkio prigimtinėje tvarkoje“ iniciatorius buvo ne žmogus, bet nupuolę angelai. Ne žmogus, bet Šėtonas yra „melo tėvas“ – pasipriešinimo kūrinijos tvarkai pradininkas. Pirmųjų tėvų nuopuolis reiškė, kad žmogus buvo įtrauktas į šį nupuolusių angelų maištą – į pasaulio tvarkymą ne Dievo tiesos, bet šėtono iškreiptos tiesos – „melo“ būdu. Tad kalbame apie kosminio masto dramą. Nuopuolio istorija siekia daug senesnius laikus už žmonijos aušrą ir paliečia kūriniją daug gilesniame lygmenyje, nei  žmogus galėtų pasiekti. Jau vien tai rodo, kad atpirkimas aprėpia ne vien žmogų, o atpirkimo priežastis nėra vien žmogaus nuodėmė.

Taip pat, įsiklausę į Šventojo Rašto liudijimą, galime suprasti, kad nuodėmės klausimas, kalbant apie atpirkimą, apskritai nėra pirmiausias ir pagrindinis. Išgelbėjimas susijęs ne vien su nuodėmės faktu, bet ir su Dievo planu kūrinijai ir žmogui apskritai. Dievas paskyrė žmogui ypatingą vaidmenį kūrinijoje. Savo prigimtimi žmogus yra tarytum visų kūrinijos pakopų santrauka, visų kūrinių ambasadorius. Dievas taip nuostabiai sutvarkė, kad visos kūrinijos pakopos yra sutelktos į žmogaus prigimtį. Savo kūnu esame mineralai, savo gebėjimu augti ir kvėpuoti esame augalai, savo gebėjimu jausti ir judėti esame gyvūnai, o savo sugebėjimu mąstyti, skaičiuoti, pažinti, kurti, grožėtis ir asmeniškai bendrauti esame tartum angelai. Tad žmoguje įstabiai surinkta visa kūrinija.

Žmogus yra kūrinijos ašis, visų prigimčių susitikimo taškas. Žmoguje kūrinija įgyja gebėjimą siekti, pasirinkti, aktyviai artėti prie Dievo arba nuo jo nutolti. Apie šį slėpinį užsimenama Laiške romiečiams. Čia bylojama, kad kūrinija su lūkesčiu žvelgia į žmogų ir kad kūrinijai išgelbėjimas atitenka per žmogaus vykdomą tarpininkavimą (Rom 8,19-23). Taigi krikščionybė siūlo stulbinančią įžvalgą: visus kūrinius Dievui atstovauja žmogus, tačiau ir visą Dievą kūrinijai atstovauja žmogus.

Dr. Benas Ulevičius. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Tobulas žmogus – ne tas, kuris, kilęs iš kūrinių, yra tik šiek tiek įžengęs į Dievo prigimtį. Tobulas žmogus yra tas, kuris pilnai kūriniškas ir kartu pilnai dieviškas. Tik tokiame žmoguje susitinka dangus ir žemė, dvasia ir materija, regimas ir neregimas pasaulis, aukštybės ir žemumos, tobulesnės ir primityvesnės prigimtys. Tik tokį žmogų galime laikyti „tobulu žmogumi“ – tobulu visos kūrinijos atstovu Dievui ir viso Dievo atstovu kūrinijai, tobulu susitikimo tašku, tobula visų prigimčių santrauka.

Turbūt jau supratote, kad kalbu apie Jėzų Kristų – tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Pirmiau, nei pradedame mąstyti apie nuodėmę, esame kviečiami suvokti didžiąją Dievo viziją, esminį Dievo planą – „visa suvienyti Kristuje“ (Ef 1,10). Čia atsiskleidžia įstabus krikščionybės unikalumas. Mes, krikščionys, kaip ir kai kurių kitų religijų išpažinėjai, tikime, kad Dievas sukūrė kūriniją, kuri auga į Dievą, siekia Dievo. Tačiau tik mes tikime, kad šis judesys – abipusis. Pasaulio galutiniame išsipildyme ne vien kūriniai bus tapę Dievo vaikais, bet ir pats Dievas bus įžengęs į kūriniją ir ją pripildęs kaip „viskas visame kame“ (1 Kor 15,28). Toje dieva-kūriniškoje tikrovėje, tartum kvapą gniaužiančioje simfonijoje, dieviškieji ir kūriniškieji dalykai bus harmoningai suvienyti nuostabiame atnaujintame sudievintame pasaulyje.

Nuodėmė nėra būtina šio plano dalis. Taigi, galime sakyti, kad atpirkimas būtų įvykęs, net jei žmogus ar angelai nebūtų nusidėję. Kitaip tariant, Dievas bet kuriuo atveju būtų tapęs žmogumi, kad sudievintų žmoniją, o per ją – kūriniją. Dievas būtų tapęs žmogumi, net jei žmogus nebūtų nusidėjęs, tam kad perkeltų kūriniją į naują raidos pakopą. Aišku, šiuo atveju žodžiai „atpirkimas“ ir „išgelbėjimas“ suskamba naujai. Jie reiškia, kad kūrinijos sudievinimas įmanomas tik Dievo valia ir veikimu. Joks kūrinys pats iš savęs niekaip nepajėgtų įžengti į dievystę, įgyti „šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Rom 8,21), prisipildyti Dievo šlove. Vis dėlto, kadangi kūrinijos raida ir žmonijos istorija jos aušroje buvo paveikta nuodėmės, atpirkimas savaime aprėpia nuodėmės galios sunaikinimą. Kitaip tariant, Dievas, vesdamas kūriniją į galutinį išsipildymą, pakeliui ją gydo, apvalo, nugali priešinga kryptimi traukiančią „melo tėvo“ programą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Katekizmo žodžiais tariant, „atpirkimo darbas yra didingesnis už kūrimo darbą ir yra pastarojo viršūnė“. Kūrimo darbo pradžioje regime kūrinijos pradus. Atpirkimo darbo pabaigoje regime kūriniją, kuri, apvalyta nuo nuodėmės, yra pasiekusi „Kristaus brandos saiką“, atradusi savo veidą ir pripildyta Dievo šlovės. Katekizmas sako: „kūrinija yra savaip gera ir tobula, bet iš Kūrėjo rankų išėjo ne visiškai užbaigta. Ji yra sukurta keliaujanti (in statu viae) į galutinį tobulumą, kurį dar reikia pasiekti ir kuriam Dievas ją pašaukė“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas 302, 310). Apie šį kūrinijos neužbaigtumą ir tebesitęsiantį kūrimą popiežius Pranciškus rašo enciklikoje apie kūriniją „Laudato Si“ (žr. skyrių „Visatos tikslas“).

Naujasis Testamentas ne kartą nušviečia šią viziją, primindamas, jog kūrinija keliauja, jog viskas yra vis labiau vienijama Dieve, jog Dievas viską vis labiau pripildo, jog žmonija yra tartum bręstantis nepilnametis, kuris, subrendęs ir išlavintas, įgis „visus dalykus“ Kristuje ir pan. Skaitant ne vieną kartą, susidaro augimo pakopomis įspūdis, tarytum viskas augančia tvarka veržtųsi į pilnatvę, į vis šlovingesnį stovį. Ar tai reiškia, kad „Dievas yra paruošęs žmonijai didesnį siurprizą nei Adomo ir Ievos stovis Rojuje“? Be abejo! Šios viską aprėpiančios kūrinijos kelionės pabaigoje pirmųjų tėvų stovis rojuje ne išnyksta, bet yra subrandinamas ir pasiekia pilnatvę.

Kiekvienas žmogus čia jau yra tapęs panašiu į Kristų ne vien savo prigimtimi (kaip sukūrime, tarsi automatiškai), bet ir asmeniškai, nuodėmės klystkeliuose atradęs save, išgelbėtas, apvalytas, subrandintas, su išryškėjusiais asmeniniais bruožais ir asmeniniu unikalumu. Čia matome jau ne vieną Dievo sūnų / dukrą, bet visą Dievo sūnų / dukrų šeimą, kurioje Kristus šviečia per kiekvieno unikalų ir pilnai išskleistą asmeniškumą. Tai tikrai „didesnis siurprizas“, pranokstantis pirmųjų tėvų šlovingą, tačiau dar asmeniškai nesubrandintą stovį.

Turite klausimų apie religiją, kultūrą, visuomenę ar kitas temas, kuriomis domimės?

Rašykite redakcija@bernardinai.lt – pasistengsime atsakyti.