„Klausk „Bernardinų“: kaip krikščionims vertinti Romo Kalantos poelgį?

Atsako Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos vikaras kun. Robertas Urbonavičius

1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, Romas Kalanta apsipylė benzinu iš 3 litrų stiklainio ir užsiliepsnojęs sušuko: „Laisvę Lietuvai!“ Atskubėję greitosios pagalbos gydytojai Romą į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, konstatuoti viso kūno antrojo ir ketvirtojo laipsnio nudegimai.

Oficialiais duomenimis, Romas Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d. 4 valandą ryto. Jo užrašų knygelėje liko ir paskutinis įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“ Kalantos susideginimas sukėlė masinius protestus. Susirinkusieji, kurių buvo daugiau nei 3 tūkstančiai, skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin okupantus!“

Neramumams slopinti buvo pasiųsti vidaus kariuomenės daliniai, milicija, draugovininkai. Buvo sulaikyti 402 asmenys. Iš jų apie 50 žmonių buvo patraukta administracinėn atsakomybėn, o 7 žmonės nuteisti laisvės atėmimu.

Lietuvos Prezidento 2000 m. liepos 1 d. dekretu R. Kalanta po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius). 2002 m. gegužės 7 d. Seimo nutarimu R. Kalantos aukos diena, gegužės 14-oji, buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Pilietinio pasipriešinimo diena.

Katalikų Bažnyčios katekizmas, kalbėdamas apie savižudybę, teigia: „Savižudybė prieštarauja natūraliam žmogaus polinkiui išsaugoti savo gyvybę ir pratęsti gyvenimą. Ji ypač prieštarauja teisingai savęs meilei. Ji taip pat paniekina artimo meilę, nes neteisėtai nutraukia solidarius ryšius su šeima, tauta ir žmonija, kurių atžvilgiu turime pareigų. Savižudybė prieštarauja gyvojo Dievo meilei.“ (KBK 2281). Ilgą laiką savižudžiai buvo laidojami be bažnytinių apeigų, už kapinių tvoros. Dabar Bažnyčia atsisako laidoti tik tuos nusižudžiusius asmenis, kurie buvo atvirai išreiškę savo neapykantą tikėjimui.

Kaip vertinti R. Kalantos poelgį krikščioniškos moralės šviesoje? Turbūt vienareikšmiško atsakymo nėra. Nors jo pavyzdys nėra nei girtinas, nei sektinas, tačiau turėtų būtų suprantamas ir neteisiamas.

Sovietinė okupacinė sistema pasižymėjo nuolatiniu ir totaliu žmogiškosios asmenybės traumavimu ir fizine, psichologine prievarta. R. Kalanta, kuris buvo jautrus ir meniškos sielos jaunuolis, susidūrė su sistemos prievarta ir absurdu, kuomet buvo mokoma gyventi mele. Jis niekada neslėpė esąs praktikuojantis katalikas. Dėl jo religinių įsitikinimų, visuomeninių pažiūrų mokykloje kildavo konfliktų. 1971 m. R.  Kalanta buvo pašalintas iš komjaunimo, o istorijos egzamino neišlaikė todėl, kad nesilaikė įprastos marksistinės-lenininės jos aiškinimo koncepcijos.

Matydamas sovietinės santvarkos beprasmybę, jaunuolis tikriausiai išgyveno depresiją ir neviltį. Paskutinių mėnesių piešiniuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Ketinimą nusižudyti liudija tokios 1972 m. asmeninėje užrašų knygelėje įrašytos frazės: „Vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai“, ,,Mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulauksiu“, „Laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė“.

Katalikų Bažnyčios katekizmas primena, kad konkretaus asmens savižudybę lemia skirtingos aplinkybės: „Dideli psichiniai sutrikimai, išgąstis arba didelė laukiančių išmėginimų, kančios arba kankinimų baimė gali sumažinti savižudžio atsakomybę.“ (KBK 2282).

Tad, kalbant apie R. Kalantos atvejį, pirmiausia reikia įvardyti, kad jis tapo sovietinės represinės sistemos auka. Jaunuolio susideginimas ir jo atgarsiai liudija, kad šis veiksmas nebuvo nei savanaudiškas, nei impulsyvus, bet turėjo konkretų tikslą, ir šis buvo pasiektas. Nors priemonės, kurias pasirinko Kalanta, nėra geros, tačiau kaip krikščionys pirmiausia esame kviečiami suprasti ir, aišku, melstis – nes Dievas, kuris ištiria žmogaus širdies gelmes, viską žino geriausiai.

***

Savižudybė nėra išeitis. Jei patiriate emocinių sunkumų ar turite klausimų, pagalbos visada galite sulaukti šiais kontaktais:

Skubios pagalbos poreikis: pagalbos telefonas 112;

„Tu esi“ – svetainė skirta savižudybės krizę išgyvenančiam (ar pagalbos artimajam ieškančiam) žmogui: www.tuesi.lt;

Nacionalinė psichikos sveikatos svetainė „Pagalba sau“: www.pagalbasau.lt;

Jaunimo linija: 8 8000 28 888 (veikia visą parą), www.jaunimolinija.lt;

Vilties linija: 116 123 (visą parą), www.viltieslinija.lt;

Vaikų linija: 116 111 (kasdien 11–21 val.), www.vaikulinija.lt;

Pagalbos moterims linija: 8 800 66 366 (I-V 10-21 val.), www.pagalbosmoterimslinija.lt;

Linija doverija (rusų k.): 8 800 77 277 (I-V 16-20 val.);

Krizių įveikimo centras: 8 640 51555 (I-V 16-20 val., VI 12-16 val.), www.krizesiveikimas.lt.

***

Turite klausimų apie religiją, kultūrą, visuomenę ar kitas temas, kuriomis domimės? Rašykite [email protected] – pasistengsime atsakyti.