2021 01 29

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

„Klausk „Bernardinų“: kodėl atsirado blogis?

Odilonas Redonas, „Sparnuotas žmogus“, apie 1880 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Ar Dievas sukūrė blogį? Kodėl angelai ir žmonės nuo pat pradžių negalėjo „apeiti“ akistatos su blogiu? Klausimai, kurių neįmanoma išgvildenti dviem ar trimis sakiniais. Todėl šįkart rubrika „Klausk „Bernardinų“ bus kiek kitokia nei įprastai – pateiksime dviejų žmonių išsamius atsakymus.

„Bernardinai.lt“ skaitytojas Edvinas

Nerandu atsakymo, kas sukūrė blogį. Taip, suprantu, kad mes blogį arba gėrį pasirenkame laisva valia. Bet pateiksiu pavyzdį.

Įsivaizduokime, kad Dievas sukūrė tokią pat kaip šita visatą, tik joje nėra tokio gėrimo kaip arbata. Jo net teoriškai nėra toje visatoje, nes Dievas ten nesukūrė jokių augalų ir nedavė mums minties, kad būtų galima tuos augalus užpilti karštu vandeniu ir tą gėrimą pavadinti arbata. Kitaip tariant, ji neegzistuoja ir negali egzistuoti, nes tam Dievas nedavė leidimo. Ir tokiame įsivaizduotame pasaulyje žmogus irgi turi laisvą valią, bet, kad ir kokia ji būtų laisva, jis negali gerti arbatos, nes to dalyko tiesiog nėra.

Tai pagal šitą pavyzdį įsivaizduokime, kad žodį „arbata“ pakeičiame blogiu. Įsivaizduokime, kad to blogio nėra – negalime pasirinkti blogio ar mažesnio gėrio, tik galime laisva valia rinktis gėrį, neskaudinti kitų ir pan. Galime pasirinkti, ar žmogui padėti taip ar anaip, o gal dar trečiaip. Juk tai kuo tikriausia laisva valia. Ir niekas niekada nepagalvotų kažko padaryti (šitoje išgalvotoje visatoje, kur nėra blogio) to, ką mes laikytume blogu mūsų visatoje, nes Dievas net tokios minties ir galimybės mums nebūtų davęs. Ir tai vis tiek būtų laisva valia.

Bet vis dėlto blogis egzistuoja [mūsų] visatoje. Tai kaip taip yra? Kaip tas pirmasis angelas, jeigu neklystu, vardu Liuciferis, sugalvojo, kad jis gali būti geresnis už Dievą? Kaip jis galėjo sugalvoti, kad tai, ką Dievas sukūrė, nėra gera ir kad jis gali geriau? Juk niekas iki jo tos minties neturėjo. Jis tos minties nepasiskolino iš niekur. Jis to pats negalėjo sugalvoti, nes angelai nekuria, bet vis dėlto jis taip sugalvojo. Kodėl? Juk, tarkim, mano išgalvotose visatose, vienoje be arbatos, o kitoje – be blogio, neateitų mintys: „O, kaip noriu išgerti arbatos“ arba „Aš tam žmogui padarysiu kažką blogo“, nes Dievas tose visatose kurdamas laisvą valią to neįdėjo. O šitoje visatoje įdėjo. Tai kodėl?

Suprantu, kad visa, ką sukuria Dievas, yra gera. O viskas, ką sukuria velnias, yra bloga. Bet kas sukūrė velnią? Mintis, kad jis gali būti vietoje Dievo? Bet kas tada sukūrė būtent tokią mintį? Sakysit, laisva valia, bet kas gi mums sukūrė tą laisvą valią? Ogi Dievas.

Aš visiškai sutrikęs dėl šito klausimo. Norėtųsi stiprinti tikėjimą, bet, kai kamuoja tokie tikėjimo pagrindus judinantys klausimai, sunku atrasti ramybę. Nesinori galvoti, kad Dievas leido blogiui atsirasti (kad leido jam likti, tai žinau. Ir žinau, kad nesunaikino puolusių angelų dėl to, jog nenorėjo, kad kiti angelai bijotų Jo dėl to, o norėjo, kad Jį mylėtų; todėl ir leido pasilikti blogiui, kad pačiam blogiui įrodytų, jog kūrinija gali pasirinkti gėrį), bet, kai neturiu atsakymų, tik tokia mintis ateina į galvą.

***

Kun. dr. Vladimiras Solovej. Vysk. Rimanto Norvilos nuotrauka

Kunigas, filosofijos mokslų daktaras Vladimiras Solovej

„Dievas arba nori pašalinti blogį, bet negali, arba gali, bet nenori, arba nei nori, nei pajėgia tai padaryti. Jeigu nori, bet negali, tuomet yra silpnas, o tai nedera su Dievo prigimtimi. Jeigu gali, bet nenori, tuomet Jis yra piktybiškas, o tai irgi neatitinka Dievo prigimties. Jeigu negali ir nenori, tuomet yra silpnas ir piktybiškas, taigi nėra Dievas. O jeigu gali ir nori pašalinti blogį, tuomet kodėl to nepadaro?“

Šis Epikūrui priskiriamas samprotavimas parodo, jog blogio egzistavimo faktas kelia rimtų sunkumų tikinčiam žmogui, o ypač tikėjimui į gerą Dievą. Blogis – tai ne vien tik problema pati savyje, su kuria tenka susidurti kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo to, ar jis tikintis, ar netikintis. Fizinį ir moralinį skausmą visi mes jaučiame vienodai. Blogio faktas taip pat sukelia ir papildomą problemą, kai mėginame į jį pažvelgti tikėjimo į Dievą, o ypač tikėjimo į gerą Dievą, šviesoje.

Taigi, iš kur blogis? Arba – kas sukūrė blogį?

Kad ir kaip tai paradoksaliai nuskambėtų – blogio niekas nesukūrė ir jo niekas nenorėjo. Visi nori tik gėrio. Jei pažvelgsime į savo prigimtį, į savo giliausius siekius ir troškimus, juose nerasime blogio ar mirties troškimo. Kiekviena gyva būtybė nori tik gėrio ir siekia gyventi. Krikščioniškas tikėjimas ir Apreiškimas tai grindžia žmogaus sukūrimo pagal Dievo paveikslą ir panašumą tiesa. Krikščionys tiki, kad Dievas yra meilė ir kad Jis yra trijuose Asmenyse. Vadinasi, Jis yra tobulame meilės santykyje. O žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra kviečiamas būti meilės santykyje, pirmiausia su Dievo Asmeniu ir su visais kitais asmenimis.

Fundamentalios asmens savybės yra pažinimo ir valios galios. Būti asmeniu – tai gebėti pažinti gėrį ir jį pasirinkti. Atsiliepti į Dievo meilės kvietimą žmogus gali tik tuomet, jei yra protingas ir laisvas. Neabejotinai, Dievas be galo pasitikėjo žmogumi ir kartu stipriai rizikavo apdovanodamas jį pažinimu ir laisve. Tačiau Dievas yra vertas tik laisvo žmogaus pasirinkimo. O laisvas pasirinkimas yra įmanomas tik tuomet, kai yra galimybė Dievo nepasirinkti.

Žinoma, Dievas galėjo sukurti pasaulį, kuriame nebūtų gėrio ir blogio pažinimo medžio, t. y. kuriame būtų galimybė rinktis tik įvairius gėrio variantus, kurie galiausiai turėtų atvesti prie Dievo. Tačiau tuomet mes nebūtume tuo, kuo esame – asmenys, kadangi pritrūktų pamatinės galimybės – nepasirinkti. Tuomet Dievas turėtų tenkintis robotais, kurie yra taip užprogramuoti, kad ir ką darytų, vis tiek Jo valią įvykdys. Tačiau ar toks santykis yra vertas asmens ir Asmens? Ar apskritai tokį santykį galima pavadinti asmeniniu santykiu? Dievas, tapęs žmogumi, radikaliai tokiam santykiui pasipriešino, atmetęs visus manipuliacijos žmogumi kaip robotu būdus – duonos, sensacijų ir valdžios pagundas. Tai Jam kainavo daug… Viską.

Duccio di Buoninsegna „Gundymas ant kalno“, 1308–1311 m. Wikipedia.org nuotrauka

Ir vis dėlto, iš kur blogis? Kodėl žmogus, apdovanotas protu ir aiškiai suvokdamas, kas yra tikrasis Gėris, jo nepasirinko? Arba – kodėl ir iš kur šėtonas?

Senojo Testamento apokrifai pateikia bent septynias šėtono kilmės versijas. Čia apsistosiu ties viena, kuri labiausiai atspindi pagrindinę Šventojo Rašto mintį – antropocentriškumą. Kitaip tariant, viskas yra dėl žmogaus, nuo Pradžios knygos iki Apokalipsės – žmogus yra centras. Visa kūrinija, visa Išganymo istorija su Įsikūnijimo ir Prisikėlimo kulminacija yra dėl žmogaus. Būtent su šia tiesa dalis angelų negalėjo susitaikyti. Dėl ko žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o angelai ne? Kodėl angelai turi tarnauti žmogui kaip Dievui? Ir „baisiausia“, kaip galėjo Dievas tapti žmogumi?

Šėtono kilmės ir nuopuolio aprašymas yra priskiriamas Ez 28, 12–19, kuriame yra aprašomas Tyro karaliaus nuopuolis. Naujajame Testamente šėtonas figūruoja visų pirma santykyje su Kristumi – tai dramatiškas nesitaikymo su Dievo pasitikėjimu žmogumi tęsinys. Šėtonas negali susitaikyti su orumu, kuriuo Dievas apdovanojo žmogų. Kitaip tariant, šėtono nuopuolio priežastis yra pavydas ir puikybė. Pradžioje būdamas šviesos angelu (Iz 14, 12), apdovanotas, kaip ir vis angelai, tobulu pažinimu ir laisva valia, jis laisvai pasirenka nedalyvauti Dievo sumanyme apie žmogų. Galbūt jis pats norėjo būti žmogaus vietoje – t. y. būti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, ir iš čia kilo pagunda, kurią jam pavyko įpiršti žmogui – būti kaip Dievas, užuot buvus pagal Dievą.

Šėtonas kėsinasi į žmogaus orumą, į jo besąlygišką vertę, kuria Dievas jį apdovanojo. Biblijoje visur, kur  aprašoma piktojo veikla, yra parodoma, kad jis Dievo akyse siekia kompromituoti žmogaus orumą, kurio pagrindas yra jo laisvė – pagrindinė žmogaus asmens savybė. Todėl šėtonas, pats būdamas asmeniu, šio orumo neturi. Tiesa, jis turi pažintinę ir valios galias, tačiau jos yra nukreiptos prieš asmens orumą. Galima teigti, kad šėtonas yra asmenį ardanti būtis. Šėtono egzistencija yra redukuota, t. y. atmetęs Kūrėją, jis negali būti savo asmeninės būties pilnatvėje, jo asmeniškumas yra sugriautas, jis dėl suardyto santykio su Dievo Asmeniu yra nuasmenintas. Šėtonas yra asmens neigimas arba asmuo irimo stadijoje – dėl to jis yra beveidis, apgaubtas tamsos ir nepažinumo.

Grįžtant prie mūsų pagrindinio klausimo apie blogio kilmę, tenka pripažinti, jog giliausios jo šaknys –nutrauktas santykis su Kūrėju. Nusigręždami nuo santykio su Asmeniu, renkamės santykį su daiktu, kurį galime valdyti, apie jį spręsti ir akimirkai pasijusti dievais. Dėl to esame linkę sudaiktinti ir asmenis arba juos nuasmeninti, jais pasinaudoti dėl savaip suprasto gėrio siekio.

Viena iš filosofinių blogio interpretacijų aiškina blogį kaip gėrio trūkumą. Pagal šią interpretaciją, blogis nėra savarankiškas arba substancialus. Jis tegali egzistuoti gėrio sąskaita, galbūt, vaizdžiai tariant, parazituoti. Dėl to, atsakant į skaitytojo klausimą, nėra įmanoma pakeisti žodžio „arbata“ žodžiu „blogis“, kadangi arbata yra substanciali būtis (savarankiškai esanti), o blogis – ne. Šėtonas yra parazituojantis angelas. Jam pritrūko esminio pasirinkimo likti santykyje su tokiu Dievu, kuris panoro nuo pat sukūrimo iki laikų pabaigos tarnauti žmogui.

Ernestas Aleksandravičius. Kauno kunigų seminarijos nuotrauka

Kauno kunigų seminarijos I kurso studentas Ernestas Aleksandravičius

Trumpas atsakymas į klausimą „kas sukūrė blogį?“ galėtų būti toks: blogio galimybę sukuria Dievas, o blogį įgyvendina ir tikrove paverčia kūrinys laisvai pasirinktu veiksmu.

Skaitytojas klausia, kodėl Dievas sukuria galimybę pasirinkti blogį: juk asmuo gali turėti laisvą valią net ir neturėdamas galimybės pasirinkti blogį. Pastarasis teiginys teisingas. Pagal krikščionišką katalikišką požiūrį, egzistuoja asmenys, kurie turi laisvą valią, bet negali pasirinkti blogio, pvz., visi palaimintojo regėjimo būsenos žmonės (ši būsena suprantama kaip tokia, kurioje Dievas sukurtųjų asmenų yra pažįstamas ir mylimas tiesiogiai per Jį patį).

Tad kodėl Dievas sukuria galimybę kūriniams pasirinkti blogį? Prieš pateikdamas galimą atsakymą į klausimą, nurodau, kad blogį šiuo atveju suprantu kaip asmens laisvos valios nederėjimą su Kūrėjo, kuris yra pats Gėris, valia. Pagal klasikinę Dievo sampratą, Dievo valia ir įvairios kitos Dievui tinkamai priskiriamos savybės yra suprantamos kaip esančios tapačios pačiam Dievui, taigi galima sakyti, kad blogis yra asmens laisvos valios nederėjimas su pačiu Dievu. Šis laisvai pasirinktas sukurtojo asmens nederėjimas su Dievu tegali reikštis Dievo valios nepriėmimu ir nevykdymu kūrinijoje, o paties Dievo kūrinys negali paveikti. Šiame kontekste pateiksiu galimą atsakymą, kodėl Dievas sukuria galimybę asmenims pasirinkti blogį.

Pradedu nuo teigimo, kad Dievas kuria kūrinius laisvai pasirinkdamas tą daryti. Dievas vienu amžinu laisvu veiksmu pasirenka: kurti kūrinius ar nekurti. Toliau kurdamas asmenis Dievas laisvai pasirenka sukurtiesiems asmenims dovanoti patį save, juos daryti savo dievystės dalininkais. Dievas save dovanoja, Jis save teikia sukurtiesiems asmenims laisvai pasirinkdamas tai daryti.

Kad egzistuotų laisvu pasirinkimu grindžiamas abipusiškumas tarp Kūrėjo ir kūrinio, yra privaloma, kad sukurtieji asmenys turėtų laisvę pasirinkti priimti Dievo savęs dovanojimąsi. Tačiau sukurtieji asmenys negalės turėti laisvės to pasirinkti, jeigu jie neturės galimybės laisvai pasirinkti to Dievo savęs dovanojimosi nepriimti. Tokiu atveju nėra laisvo pasirinkimo – jeigu yra tik viena galimybė, kuri privalo būti įgyvendinta. Taigi toks, mano požiūriu, yra vienas galimas atsakymas į skaitytojo klausimą, kodėl Dievas sukuria galimybę pasirinkti blogį: tam, kad egzistuotų laisvu pasirinkimu grindžiamas abipusiškumas tarp Kūrėjo ir kūrinio.

Atkreipiu dėmesį į principą: sukurtasis asmuo laisvai pasirenka nepriimti Dievo savęs dovanojimosi, jei jis laisvai pasirenka nepriimti ir nesilaikyti Dievo valios – nes toji valia yra pats Dievas. Pabrėžiu, kad, laisvai pasirinkdamas nepriimti, nesilaikyti, neįgyvendinti Dievo valios, sukurtasis asmuo daro tai, ką vadiname blogiu – kurį daro ne pačiam Dievui, bet kūrinijoje ir kūrinijai: sukelia kūrinijoje nedarną, daro kūrinius, neatitinkančius Kūrėjo, paties Gėrio, minties ir valios; tokiu būdu sukurtasis asmuo kūrinius žeidžia, darko, daro juos stokojančius prasmės ir gerumo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pabaigoje norėčiau pridurti: skaitytojas pakvietė įsivaizduoti hipotetinę visatą, kurioje nėra ir negali būti arbatos – tad kviečiu ir aš įsivaizduoti hipotetinę situaciją, kuri gal padės geriau suprasti čia pateiktą atsakymą į skaitytojo klausimą.

Įsivaizduokime vaikiną ir merginą, kurie draugauja. Vaikinas savo laisvu pasirinkimu pasiperša merginai. Tačiau visata (kurioje tiedu žmonės gyvena) taip sukurta, kad mergina negali laisvai pasirinkti pasakyti vaikinui „taip“ arba „ne“, neturi galimybės laisvai pasirinkti būti vaikino sužadėtine ar nebūti. Mergina net pamąstyti negali, kad galėtų ištarti „ne“. Mergina privalo būti vaikino sužadėtine ir ilgainiui nuotaka. Bet mergina turi laisvą valią pasirinkti įvairių kitų dalykų: kokią suknelę dėvės per vestuves, kokius patiekalus užsakys vestuvių svečiams, kur švęs santuoką ir t. t. Mergina tik neturi laisvės pasirinkti: susižadėti ir tuoktis su vaikinu ar nesusižadėti ir nesituokti.

Ar skaitytojas laikytų tokią santuoką (kurioje vaikinas laisvai pasirenka tuoktis su mergina, o mergina negali laisvai pasirinkti tuoktis su vaikinu) priimtina, tinkama, galiojančia?

Turite klausimų apie religiją, kultūrą, visuomenę ar kitas temas, kuriomis domimės? Rašykite redakcija@bernardinai.lt – pasistengsime atsakyti.