„Klausk „Bernardinų“: kodėl Mišių pamokslai tokie nuobodūs?

Atsako VDU Teologijos fakulteto dekanas dr. Benas Ulevičius, kuris yra diakonas ir jam tenka ne tik klausyti, bet ir pačiam per Mišias sakyti homilijas.

Matau daug jaunų kunigų, kuriems labai rūpi Šventasis Raštas, jie stengiasi sakyti gerus pamokslus. Jų tikėjimas gyvas, jaunatviškai gilus. Jie, mano manymu, sako geras homilijas, nes joms ruošiasi ir nuolat siekia išsaugoti prioritetus, derančius kunigo pašaukimui.

Be abejo, taip yra ne visada. Kartais išgirstos homilijos liūdina. Tokiais atvejais stebimės, jog žmogus, kurio pašaukimas yra dovanoti tikintiesiems progą prisiliesti prie Dievo Žodžio, nesugeba to padaryti ar netgi laiko šią užduotį nereikšminga. Manau, paaiškinimų yra įvairių. Viena vertus, dėl bažnytinio gyvenimo Lietuvoje rutinos klebonas ar kunigas nespėja pasiruošti homilijai. Kai nepaliaujamai spaudžia nesibaigiantis rūpesčių srautas, savaime mažiau laiko skiriama dalykams, kuriuos galima atlikti ir šiek tiek prasčiau. Tai priklauso nuo budrumo ir laiko organizavimo. Kita vertus, Lietuvoje vis dar trūksta gerų pavyzdžių. Pats labiausiai įkvepiančias homilijas išgirdau JAV, kad galėčiau gauti naudos iš tenykščių homiletikos praktikų, prireikė anglų kalbos žinių, studijų, laiko, skirto įkvepiančioms knygoms. Teko skaityti ne tik knygas, kurios padeda suprasti Dievo Žodį, bet ir tas, kurios moko, kaip suprantamai jį perteikti. Lietuvoje tik gana neseniai pradėjome džiaugtis katalikiškos literatūros gausa, gerų homilijų pavyzdžiai tapo prieinami, pradėjome suprasti užsienio kalbas, atsivėrė internete esančių išteklių galimybės.

Iš tiesų, jei turi bazinį teologinį išsilavinimą ir meilę Šventajam Raštui, sėkmingai homilijai reikia visai nedaug – stabtelėti, šiek tiek iš anksto susipažinti su dienos skaitiniais, turėti po ranka gerus neilgus Šventojo Rašto komentarus ir maldoje susieti visa tai su konkrečių tikinčiųjų veidais, kuriuos netrukus išvysi bažnyčioje.

Pagaliau dėl prasto kai kurių homilijų lygio iš dalies esame kalti ir mes, tikintieji, nes dažnai nusivylę tyliai pasitraukiame ir einame ieškoti geresnės ganyklos. Neretai pamirštame vieną svarbią detalę – kunigai yra vyrai, jiems galioja vyrų mąstymui būdingi ypatumai. Šeimų psichologams įprasta situacija, kai, žmonai skundžiantis, jog daugiau taip gyventi neįmanoma, jos vyras staiga nustemba, nes pirmą kartą išgirdo, kad kažkas negerai. Jam viskas atrodė puiku ir stabilu – jis rūpinasi šeimos saugumu, ją aprūpina, kažkokių dramatiškų skundų lyg ir negirdėti. Esu ne kartą patyręs, kaip nustemba kunigai išgirdę, jog gale bažnyčios nesigirdi, ką jie sako, ar kad derėtų kalbėti lėčiau, nes sunku suprasti.

Ar dažnai mes išdrįstame kunigui pasakyti: „Kunige, nuostabi homilija, tačiau aiškiau ištarkite žodžius, nenukąskite galūnių“, „Labai įdėmiai klausėmės, bet nelabai supratome, ką norėjote pasakyti, gal galėtumėte kalbėti suprantamiau“ arba „Gal galite paaiškinti, kodėl skaitinyje sakoma, kad…“ ir t. t., ir pan.? Patys tikintieji dažnai nedrįsta bendrauti su kunigu brandžiu žmogišku būdu. Toks bendravimas daugeliui kunigų būtų didelis palaikymas. Geriausias būdas – pastebėti kunigo pastangas, kai homilija kažkuo praturtino, ateiti pas kunigą ir tuo pasidžiaugti. Tai jam būtų didelė paskata ir motyvacija kitą kartą dar geriau pasiruošti. O svarbiausia – jis suprastų, kad yra tų, kurie tikrai klausosi, laukia gerai paruoštos homilijos. Tai didins motyvaciją.

Daugelis asmenų tapo kunigais, nes norėjo džiuginti žmones, jiems pagelbėti tikėjimo ir gyvenimo kelionėje. Tad kunigą motyvuoti gali būti nesudėtinga. Parodykite jam savo džiaugsmą, padėkokite, kai jo žodžių dėka to džiaugsmo gyvenime padaugėja. Kitą kartą jis stengsis dar labiau. Taip palaipsniui gyvenimas parapijoje ir homilijos taps ne rutina, bet švente tiek kunigui, tiek tikintiesiems.

Jei Jums kyla klausimų apie religiją, kultūrą, visuomenę ir kitas temas, kuriomis domitės – kviečiame rašyti elektroninius laiškus adresu [email protected].

Taip pat galite parašyti asmeninę žinutę į „Bernardinai.lt“ feisbuko paskyrą.