2021 03 31

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

„Klausk „Bernardinų“: kodėl vienas kito nevadiname šventaisiais?

Cathopic.com nuotrauka

Skaitytoja Martyna klausia:

„Kodėl Katalikų Bažnyčia „šventaisiais“ vadina tik mirusius žmones? Juk, pavyzdžiui, Paulius savo laiškuose „šventaisiais“ vadina visus tikinčiuosius.“

Atsako Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos vikaras kun. Robertas Urbonavičius

Atsakymas į šį klausimą yra iš vienos pusės gan paprastas, o iš kitos – sudėtingas. Šventasis yra toks žmogus, kuris jau pasiekė savo galutinį tikslą – yra amžinoje laimėje su Dievu. Kiekvienas, kuris yra Dievo Artume (ką mes vadiname Dangumi), jau yra šventasis, nes kitoks ten nepakliūsi. Tačiau ar žmogus šventas tapo todėl, kad pateko į Dangų – ar jis pateko į Dangų todėl, kad buvo šventas? Šis gyvenimas žemėje ir yra šventumo augimas tol, kol jis galutinai išsiskleidžia Danguje.

Šventųjų kultas, egzistuojantis Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčioje, remiasi tikėjimu, kad Dievas apreiškia kai kurių asmenų šventumą regimais ženklais (stebuklais). Tai nereiškia, jog tik tie asmenys, kurių vardai įrašyti martirologe (kanonizuotų šventųjų sąraše), yra vieninteliai šventieji. Bažnyčia, remdamasi skrupulingais kriterijais, patvirtina, kad tikrai šie asmenys yra pas Dievą ir jų užtarimas veikia. Štai kodėl paskelbimo oficialiu šventuoju procedūra primena teisminį procesą ir trunka ilgą laiką. Pagrindinis šventumo liudijimas yra to asmens garsas Dievo tautoje: ar prašoma jo užtarimo, ar šio kandidato į šventuosius dėka yra pastebimas didesnis pamaldumas Dievui? Tačiau tai atskira tema.

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

O kaip su apaštalo Pauliaus kreipiniu į kitus krikščionis, vadinant juos šventaisiais? Pirmiausia – tai sąvokų reikalas. Mes, tardami žodį „šventasis“, dažniausiai galvojame apie asmenį, pasižymintį dorybingu gyvenimu, stebuklais. Tuo metu biblinėje Tradicijoje, kuri formavo Paulių, šventasis yra tas, kuris priklauso Dievui, – tai Jo nuosavybė. Nebepriklausome patys sau, nes Kristus mus nupirko – užmokėjo savo brangiausiuoju Krauju. Tad krikščionis iš tiesų yra šventas, nes Jis yra Dievo nuosavybė. Labai dažnai turėtume tą prisiminti.

Kita vertus, pirmieji krikščionys buvo tam tikra prasme radikalai: jie tikėjo, kad po krikšto neįmanoma nusidėti – juk, jei esi Kristaus išvaduotas, ką turi bendro su nuodėme? Esi naujas kūrinys, naujas žmogus. Tik II amžiuje Bažnyčioje ėmė atsirasti suvokimas, kad po krikšto įmanoma nusidėti, todėl reikia antros atgailos. Galime įsivaizduoti, kad mūsų šiandienė praktika su dažna išpažintimi ir kasdieniais nupuolimais pirmiesiems krikščionims atrodytų papiktinimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tad iš tiesų esame pašaukti šventumui – priklausyti vien Kristui ir vykdyti Jo valią. Turėtume ir galėtume vienas kitą vadinti šiuo gražiu titulu, gal tuomet iš tiesų imtume atsakingiau žiūrėti į savo krikščioniškąjį pašaukimą. Juk šventumui pašaukti be išimties visi pakrikštytieji, o ne vien kunigai ir vienuolės.

Esame šventi tiek, kiek esame Kristaus. Kliūtis tam – ne nuodėmė, bet tai, iš ko kyla kiekviena nuodėmė: noras vykdyti savo valią ir remtis savimi, bet ne Dievu.

Turite klausimų apie religiją, kultūrą, visuomenę ar kitas temas, kuriomis domimės? Rašykite redakcija@bernardinai.lt – pasistengsime atsakyti.