2020 05 29

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

„Klausk „Bernardinų“: kuo skiriasi siela nuo dvasios?

Gian Lorenzo Bernini. „Šventoji Dvasia balandžio pavidalu“ (vitražo fragmentas), Šv. Petro bazilika, 1660 m. Wikimedia Commons nuotrauka

Šį sekmadienį Vakarų krikščionys švęs Sekmines – Šventosios Dvasios atsiuntimo apaštalams šventę. Ta proga labai tinka neseniai atsiųsti „Bernardinai.lt“ skaitytojos klausimai apie tai, kaip krikščionybė supranta dvasinį, sielos pasaulį. Primename, kad jei Jums kyla klausimų apie religiją, kultūrą, visuomenę ir kitas temas, kuriomis domitės – rašykite elektroninius laiškus adresu [email protected] Pasistengsime atsakyti!

Simona Bačiulienė rašo: „Įdomu būtų, jei kas pabandytų „patvarkyti“ ar „padėlioti“ sąvokas: siela, dvasia, dvasinė siela. Kiek ji pakankama pasiekti galutiniam tikslui? O dabar laukiam dar vienos dvasios – Šventosios Dvasios… Ką ji „išpildo“ žmoguje, turinčiame dvasinę sielą?“

Kun. dr. Saulius Rumšas, OP. Irmanto Gelūno / BFL nuotrauka

Į klausimą atsako dominikonų ordino vienuolis, kun. dr. Saulius Rumšas, OP

„Bandant atsakyti į užduotą klausimą, pirmiausia derėtų atskirti lygmenis ir apsibrėžti lauką, kuriame minėtos sąvokos sutinkamos ir apie kurį norime kalbėti. Iš tiesų visiems suprantami žodžiai, kurių reikšmės, rodos, akivaizdžios, pasigilinus tokie nebeatrodo. Panašiai ir su žodžiais „siela“, „dvasia“, „dvasinė siela“, „Šventoji Dvasia“… Tad apie ką čia kalbama?

Jei kalbame apie šiuolaikinę sociokultūrinę plotmę, neretai sutiksime sąvoką „dvasingas žmogus“. Jos reikšmės įvairios. Įprastai šie žodžiai nusako žmogų, kuris užsiima ar domisi ne vien medžiagiška tikrove, propaguoja tam tikrą gyvenimo stilių ar išpažįsta tam tikrą filosofiją; kuriam svarbūs menai, apsilankymai teatre, operoje, klasikinės muzikos koncerte ar tam tikros literatūros skaitymas. Šiandien dar galbūt pridėtume apsilankymus gamtoje, meditacijas žydinčioje pievoje ar ant kalnų keteros. Dvasingam žmogui rūpi „aukštesnės materijos“, jis kalba „aukštesnėmis sąvokomis“, ieško teigiamų emocijų pliūpsnio, pakylėtumo, įkvėpimo ar dvasios pagavos.

Šis dvasingumas arba aiškiai neišreiškia sąsajų su Dievu ar dievybe, arba kaip tik jas paneigia, kaip antai prancūzų filosofas André Comte-Sponville knygoje „Ateizmo dvasia. Įvadas į dvasingumą be Dievo“ (L’esprit de l’athéisme. Introduction à une spiritualité sans Dieu, Paris, Albin Michel, 2006). Šia dvasingumo tema įdomus ir daug pasakantis leidinys Lietuvoje buvo mokslinė monografija „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“ (Vilnius, VPU leidykla, 2009). Jei toks dvasingumas siekia pakilti iš medžiagiškumo ir kreipia į transcendenciją ar dvasią, ar net įvardija dievybę, tai daro dažnai pačia bendriausia ir retai krikščioniška prasme. O jei ir krikščioniška, tai pastaroji labiau primena krikščioniją, tam tikrą savaime nusistovėjusį gyvenimo būdą, modus vivendi, kartais nedaug bendro turintį su Jėzaus Kristaus Evangelija.

Galime kalbėti apie dvasią kaip dvasinės tikrovės ar dvasinio pasaulio esybę. Šiuo atveju prisiliečiame prie labai plačios ir atskiros apžvalgos reikalaujančios temos – dvasių pasaulio, kur žodis „dvasia“ ar „dvasinis“ nusako ne vien nematerialumą kaip savybę, bet ir tam tikras nematerialias būtis. Pavyzdžiui, Dievas yra dvasia (plg. Jn 4, 24), tai reiškia, kad jis yra nemedžiaginė iš savęs egzistuojanti būtis (plg. Tomas Akvinietis, Teologijos suma I, q. 4, a. 2, sol.). Senajame Testamente, pvz., Pr 1, 2 skaitome apie Dievo Dvasią (hebr. rūah, gr. pneuma, lot. spiritus), kuri, be kita ko, žymi kvėpavimo, iškvėpimo, vėjo patyrimą ir dažnai suprantama kaip konkretus Dievo veikimo tarp žmonių būdas. Naujajame Testamente kalbama apie Šventąją Dvasią, veikiančią nuo pat Dievo Sūnaus įsikūnijimo (Mt 1,18) ir galiausiai išlietą mokiniams Sekminių dieną (Apd 2, 1–4). Jėzaus mokymo dėka – ypač tai atsispindi Evangelijoje pagal Joną – mes sužinome, kad Šventoji Dvasia yra ne tik Dievo veikimo būdas, bet daug daugiau – tai pats veikiantysis,  trejybinis asmuo, kartu su Tėvu ir Sūnumi turintis vieną ir tą pačią dievystę. Iš čia ir mokymas apie Švenčiausiąją Trejybę – vieną Dievą trijuose asmenyse. Taigi, čia mes kalbame apie dievišką, nesukurtąją tikrovę.

Kun. dr. Saulius Rumšas, OP. Laimos Penek nuotrauka

Kalbėdami apie dvasią galime paimti kitą dvasinių būtybių pavyzdį – angelus, kurie yra Dievo sukurtos nekūniškos dvasios (plg. KBK 328). Deja, angeliškas gyvenimas kai kuriems apkarto, ir jie galutinai nusisuko nuo Dievo. Iš čia piktosios dvasios, kurios kovoja prieš Dievą, o mūšio lauku, deja, dažnai tampa žmogus. Tad dvasių gali būti įvairių ir ne visada gero siekiančių ar draugiškų žmonėms. Todėl krikščionio gyvenime yra svarbus apsisprendimas gyventi su Jėzumi Kristumi, kuris nugalėjo blogio pasaulį (plg. Jn 16, 33), svarbus dvasių skyrimas ir gyvenimas Dievo Dvasia Jėzaus Kristaus gyvojoje Bažnyčioje. Šiuo atveju visada pravartu prisiminti, kad visos dvasios, išskyrus, žinoma, Šventąją Dvasią, yra kūriniai. Jos nėra viršesnės ar galingesnės už Dievą. Krikščionys nėra dualistai manichėjai ar gnostikai ir dviejų pradų – gėrio ir blogio, dvasios ir materijos – neišpažįsta.

Krikščioniškoje žmogaus sampratoje yra visos skaitytojos klausime paminėtos sąvokos, kurių reikšmės ir ypač tarpusavio santykiai iki galo neatsiskleidžia be aukščiau paminėtų dvasinių savybių ir tikrovių. Žmogus kaip tik ir yra tokia būtis, gal net greičiau – slėpinys, kuriame kartu susitinka ir glaudžiai susisieja medžiaginis ir nemedžiaginis pasaulis. Teologijos istorijoje būta ne tik begalė įstabių bandymų minėtomis sąvokomis suprasti šį žmogaus slėpinį, bet ir labai aiškių krypčių bei pagrindinių mąstymo linijų apie žmogaus sukūrimą, jo savitumą, asmeniškumą, individualumą, orumą ar amžinumą ir ypač apie jo santykį su dieviškuoju, dvasiniu pasauliu.

Pradžios knygoje skaitome, kad „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą, taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Biblinei tradicijai susitikus su helėniškąja mintimi, šis „gyvybės alsavimas“ (hebr. nefeš) buvo išverstas žodžiu „siela“ (gr. psychē, lot. anima), nors jų atitinkamas turinys byloja apie ne visišką reikšmių sutapimą. Biblinė tradicija nėra dualistinė ir liudija apie žmogaus vienumą, o nefeš nėra atskira savitą prigimtį ar būvį turinti žmogaus dalis. Tuo tarpu platoniškoji „siela“ linkusi į atskirą ir savitą egzistavimą, kūną suprantant kaip kalėjimą, iš kurio reikia išsivaduoti (plg. Platonas, Faidonas 82e–83c). Žvelgiant iš katalikiško mokymo pozicijų, siela yra dvasinis žmogaus pradmuo (plg. KBK 363). Tiesiogiai sukurta Dievo, siela yra nemirtinga (plg. KBK 366). Žmogus ne turi sielą ir kūną, o yra siela ir kūnas. Žmogaus vienybė nėra dviejų skirtingų prigimčių, šiuo atveju kūno ir sielos, susijungimas, bet jos yra susivienijusios taip, kad sudaro vieną prigimtį (plg. KBK 365). Todėl apie žmogų kalbame kaip apie vieną asmenį ir vieną prigimtį. „Sielos“ sąvoka pasitelkiama ne tik kalbant apie nemedžiagiškąją nuo kūno skirtingą žmogaus plotmę, bet ir mąstant apie žmogaus asmeniškumą ir individualybę. Dar labiau „siela“ išreiškia ir tai, kas žmoguje giliausia ir kuo jis labiausiai panašus į Dievą.

Kaip tada su „dvasia“ žmoguje? Ar ji yra tik sielos savybė ar kokia nors trečia sudedamoji žmogaus dalis? Kai kalbama apie „dvasinę sielą“, įprastai pabrėžiamas jos būvis, t. y. jos nemedžiagiškumas, nematerialumas. Nekalbame apie materialią sielą. Kalbame apie žmogų kaip medžiaginio kūno ir nemedžiaginės arba dvasinės sielos vienį. Kartais siela ir dvasia yra laikomos skirtingomis (plg. KBK 367). Iš tiesų krikščionybės istorijoje, ypač pirmaisiais amžiais, buvo įvairių ieškojimų žmogaus sandarai išsakyti: kas yra žmogus – ar tai kūnas ir siela, ar kūnas-siela-dvasia?

Andrea Di Bartolo. „Šv. Paulius“ (fragmentas), XIV a. I pusė. Wikimedia Commons nuotrauka

Bene iškalbingiausias ir turbūt taikliausias ant kelio užvedantis yra biblinis Apaštalo Pauliaus mokymo pavyzdys: „Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jei esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio. […] Ne dvasinis esti pirmiau, bet juslinis, ir tik paskui dvasinis“ (1Kor 15, 44. 46). Paulius kalba apie prisikėlimą, tačiau jo mintis svarbi krikščioniškajai antropologijai apskritai. Svarbu atkreipti dėmesį – juslinis kūnas (gr. sōma psychikōn) ir dvasinis kūnas (gr. sōma pneumatikōn). Pirmuoju atveju kalbama apie sielos ir kūno visumą, kuriai vadovauja siela, o antruoju – apie sielos ir kūno visumą, kuri remiasi Dievo Dvasios vadovavimu ir vedimu. Pastaruoju atveju siela ne pati sau vadovauja, bet kūno ir sielos vienis yra tarsi persiėmęs, kaip kempinė įsigėręs Dievo Dvasios, kuri tampa vadovaujančiuoju ir visą perkeičiančiuoju principu. Todėl Paulius gali teigti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Taigi, „dvasinis“ šiuo atveju neturėtų būti suprantamas kaip koks trečiasis žmogaus dėmuo, tačiau kaip nauja ir dieviška kokybė, kuri tiesiogiai mus jungia su Dievu ir įveda mus į Dievišką gyvenimą. O tai nevyksta be Dievo Šventosios Dvasios įsikišimo. Iš čia išplaukia ir dvasinis gyvenimas — gyvenimas Šventajai Dvasiai vedant.

Artėjanti Šventosios Dvasios atsiuntimo – Sekminių – iškilmė kaip tik suteikia progą vėl susimąstyti apie Šventąją Dvasią ir ypač jos santykį su žmogumi.

Užduotame klausime teigiama, kad „dabar laukiame dar vienos dvasios“. Ar tikrai „dar vienos“? Sekminės – ar tai nėra to vienintelio įvykio, kai Dievo Dvasia buvo išlieta apaštalams, prisiminimas, šventimas ir sudabartinimas? Mes šiandien dalyvaujame ne naujame kažkokios kitos „dar vienos“ dvasios padalijime, o tos pačios vienos ir vienintelės Šventosios Dvasios išsiliejime, Dvasios Globėjos, kuri, anot paties Jėzaus, „išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26). Sekminės – tai tos pačios Dvasios veikimas, veikimas su nauja jėga, nepaliaujamas kvietimas naujai pradžiai, naujam pasiryžimui, naujam gyvenimui. Galų gale Sekminės – tai mūsų atsinaujinimas ir atjaunėjimas, mūsų aggiornamento

„Laukiam“, – sakoma klausime. Taip, laukiame Sekminių. Tačiau kaip? Negi nebuvom pakrikštyti vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios? Negi sutvirtinamasis ar sutvirtinamoji negavo Šventosios Dvasios dovanų, kad vis dar laukiama tos Šventosios Dvasios? Taip, mes prašome suteikti dovanų, net septynetą! Labiau turėtume prašyti jas atnaujinti, melsti, kad Dvasios gūsis nupūstų dulkes nuo mūsų apkerpėjusios ir sustabarėjusios žmogystės, kad suteiktų jėgų vėl pakilti naujam gyvenimui, gyvenimui su Dievu. Mes prašome, kad Šventoji Dvasia veiktų mumyse, ir leidžiame, tikiuosi, jai veikti. Krikščioniškas paradoksas ir grožis – mes laukiame Šventosios Dvasios kartu su Šventąją Dvasia!

Janas Joestas. „Sekminės“ (fragmentas), 1505–1508 m. Wikimedia Commons nuotrauka

Klausiate, „kiek jos pakanka galutiniam tikslui pasiekti“? Gyvenimas Šventojoje Dvasioje jau yra galutinio tikslo įgyvendinimas čia ir dabar mūsų gyvenime – nes Šventoji Dvasia įveda į gyvenimą, į amžiną Dievo regėjimą. Ar ne toks mūsų galutinis tikslas? Teologai kalbės apie eschatologinę įtampą tarp „jau dabar, čia“ ir „dar ne iki galo“. Jėzus sakė: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21).

Ką tai reiškia? Ar pakanka būti pakrikštytam ir sutvirtintam? Ir pakanka, ir nepakanka! Gal dar reikėtų krikščioniškai, pagal Jėzaus mokymą gyventi! Dievo malonė neišmatuojama ir jo gailestingumas beribis, tačiau nederėtų tuo piktnaudžiauti, o atsakingai tai priimti ir patiems įsipareigoti kartu su Dievu keliauti. Ar Jėzus nėra Emanuelis, Dievas su mumis (plg. Mt 1, 23)? Be to, sena, dar Bažnyčios tėvų laikų, patarlė byloja: „Dievas mus sukūrė be mūsų, bet mūsų neišgelbės be mūsų.“ Tai reiškia ne tik priimti vadinamuosius įkrikščioninimo sakramentus, bet ir visada gyventi sakramentinį gyvenimą, praktikuojant Didžiojo Įstatymo raginimą mylėti Dievą ir artimą, kaip save patį, t. y. klausant to, ką pats Jėzus mus ragino daryti (plg. Mt 22, 36–40). Šventoji Dvasia mus stiprina šiame kelyje.

Tačiau kaip ji tai daro? Norėtųsi kažko apčiuopiamesnio, kaip antai „švęsto“ vandens, žvakių, Agotos duonos, verbų… Jas žmogus parsineša, pasideda ne tik kambaryje, bet ir mašinoje. Tiki, kad jie apsaugos… Lyg jie turėtų galią iš savęs, lyg ne Dievas saugotų… Panašiai kartais būna ir su Sekminių iškilme. Kalbama apie Dvasios išsiliejimą, apie septynias dovanas. Tačiau po iškilmių žmogus grįžta gal šiek tiek nusivylęs, nes nieko apčiuopiamo neparsineša. Apaštalas Paulius tokiems primena: „Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Šventoji Dvasia duoda gausiai, ir ji veikia nepaliaujamai. Tarsi pravėdindama ji kedena žmogaus gyvenimą, jį padarydama dvasinį. Tačiau nuo kiekvieno žmogaus priklauso, ar jo gyvenimas liks tik „jusliniu“, ar taps dvasinis. Tikėkimės, melskime ir vilkimės, kad jis taptų gyvenimu Šventoje Dvasioje.“