„Klausk „Bernardinų“: kur dėti nebenaudojamus kryželius ir maldaknyges?

Primename, kad tai – kassavaitinė rubrika, kurioje bandome atsakyti į tai, kas Jums įdomu ir rūpi. Turite klausimų apie religiją, kultūrą, visuomenę, mūsų redakciją ar kitas temas, kuriomis domimės? Rašykite adresu [email protected]!

O šios savaitės klausimas – praktinis ir turbūt aktualus daugeliui.

Eglė Daubaraitė: „Mirus močiutei yra likusių tokių daiktų, kaip paveikslas, maži paveikslėliai, rožančiai, pakabukai. Ar galite patarti, ką su jais galima daryti? Arba kur kreiptis šiuo klausimu?“

Atsako kunigas Mozė Mitkevičius

„Pirmiausia turbūt reiktų kreiptis į savo parapiją. Ir net ne į kleboną – tokiais atvejais įprastai geriausiai viską žino zakristijonai. Bent jau provincijose, senesnių bažnyčių parapijose, kiekvienais metais yra paskiriama diena, kai šventoriuje užkuriamas tam skirtas laužas. Kartais tai būna prieš Velyknakčio pamaldas – visą dieną kūrenamas laužas, tada žmonės atsineša medinių, senų, palūžusių kryžių iš kapinių, taip pat maldaknygių, paveikslėlių, krikščioniškos literatūros. Visi tie daiktai sudeginami, o likusios žarijos vėliau naudojamos pamaldose. Pavyzdžiui, žarijos dedamos į smilkytuvą, dalis pelenų naudojama Pelenų trečiadieniui.

Religinės paskirties daiktų mes neišmetame tiesiog į konteinerį – nes tai būtų religijos išniekinimo ženklas. Todėl juos dedame į ugnį. Sudegęs daiktas išnyksta kartu su savo krikščioniška simbolika. O jei jis atsidurs tarp šiukšlių – tai jau bus nepagarbu. Nepamirškime, kad tie daiktai yra pašventinti, skirti kurti santykį su Dievu.

Beje, dėl senų paveiksliukų, kurie būdavo įdedami į maldaknyges  – aš tokius renku, kolekcionuoju, rengiu keliaujančią parodą. Tad galite su manimi susisiekti ir kokiu nors būdu perduoti.

Jei neturite galimybės iš mirusio artimojo likusių daiktų kam nors nunešti, perduoti – tada ieškokite vietos, kur kitur juos būtų galima sudeginti. Ką daryti su nedegančiais daiktais, pavyzdžiui, metaliniais kryželiais ar plastmasiniais rožiniais? Jeigu tiksliai žinote, kokiam mirusiajam ar šeimai jie priklausė – galite nunešti į jų kapą ir užkasti.

Bet man atrodo daug svarbiau pagalvoti, kodėl norima tų daiktų atsikratyti. Kartais už to slepiasi visokie prietarai ir baimė, kad miręs žmogus „persekios“, neduos ramybės, jeigu liks jo daiktų… Jei turi daiktą, kuris tau primena apie močiutę ar senelį, ir jei tas daiktas turi religinį atspalvį, kalba apie mirusiojo santykį su Dievu – tai, man atrodo, galėtų būti labai brangi šeimos relikvija, iš kartos į kartą perduodama.

Svarbu, kokį turinį „sudedame“ į tuos daiktus. Jie mums gali būti arba baimės arba artumo su brangiu mirusiuoju ženklais. Tad kviečiu nebijoti.“

Papildyta:

Išpublikavę šį tekstą, sužinojome, kad nebenaudojamus religinės paskirties daiktus galima atnešti ar atsiųsti ir į Kauno arkivyskupijos kuriją – ir šitaip prisidėti prie gražios akcijos. Ją pristato arkivyskupijos sielovados programų koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė:

„Kviečiame pasidalinti Šventojo Rašto knygomis, rožiniais, religine literatūra. Tai gali būti naudoti, bet Jums jau nereikalingi daiktai. Kauno arkivyskupijos kurijos paskirti kunigai redeptoristai ir savanoriai, kas dvi savaites važinėjantys į Pravieniškių pataisos namus, Jūsų padovanotus daiktus perduos laisvės atėmimo bausmę atliekantiems žmonėms.“