Klausti ne „kodėl“, bet „kam“: Beato Liebaniečio (VIII a.) pamokos sumaišties laikams

Seniai kirbėjusi jausena, kad mūsų gyvenama aplinka tapo nesaugi ir nesuprantama, per pastaruosius metus tik užaštrėjo. Anksčiau atrodžiusios aiškios ir patikimos gairės liovėsi rodyti kelią. Ar nuo vaikystės katekizmo pamokėlių kartotos krikščioniškos tiesos sudužo patekusios į rimtų išbandymų ruožą? Šis neišsakytas klausimas lydėjo gruodžio 4 d. Vilniaus Kalvarijų parapijos namuose nuotoliniu būdu vykusį Jūratės Micevičiūtės knygos „4 keliai prie Gyvybės medžio“ („Aštuntoji diena“, 2021) pristatymą.

Ji kviečia aplankyti vieną iš penkių tradicinių krikščioniškos piligrimystės vietų – Šv. Toribijaus Liebaniečio vienuolyną Ispanijos šiaurėje. Jame nuo XIV a. gerbiama didžiausia pasaulyje Kristaus kryžiaus medžio (Lignum crucis) relikvija, o dar anksčiau, VIII a., parašytas reikšmingiausias Apokalipsės knygos komentaras. Kaip jo autorius Beatas Liebanietis, gyvenęs itin neramiais laikais, atsakė į panašius iššūkius, kokie mus pasitinka šiandien?

Knygos išprovokuotus ir susitikimo metu kilusius klausimus ir atsakymus užrašė kun. ALGIRDAS ŠIMKUS ir knygos autorė JŪRATĖ MICEVIČIŪTĖ.

Algirdas Šimkus: Gal skamba banaliai, bet kiekviena knyga yra tiltas. Kryžius irgi yra tiltas. Kaip kilo mintis sujungti tuos du tiltus į vieną ir parašyti knygą apie piligrimystę prie Kryžiaus medžio? Kitaip tariant, į kokius krantus veda tavo knyga?

Jūratė Micevičiūtė: Ši kelionių knyga kviečia skaitytoją keliauti laike ir erdvėje: iš IV a., kai šv. Elena atrado Kristaus kryžių Šventojoje žemėje, per VIII a. Liebaną Ispanijoje iki mūsų laikų. Mus jungia ir Tikrojo Kryžiaus medžio skiedrelės, iš Jeruzalės pasklidusios po visą pasaulį – iki Lietuvos, kur galime jį pagerbti trijose vietose: Žemaičių Kalvarijoje, Palendriuose ir Vilniaus Kalvarijų bažnyčioje, kur saugoma skiedrelė greičiausiai priklauso tai pačiai kryžiaus daliai – skersiniui, iš kurio kilo Šv. Toribijaus Liebaniečio vienuolyno relikvija.

Mažiau akivaizdi yra sąsaja tarp kryžiaus ir Apokalipsės, kur jis nė karto neminimas. Juos įtaigiausiai susiejo Beatas Liebanietis savo komentare 776 m., tačiau pastaruosius tris amžius apie tai nesusimąstėme, nes tyrinėtojai, užuot skaitę tekstą, susitelkė ties įstabiomis iliustracijomis. Tik mūsų dienomis pradedame atrasti senojo benediktino išmintį ir nustembame, kai jis iš amžių glūdumos atveria galimybę kitaip pažvelgti į tas pačias problemas.

Pati šios kelionių knygos idėja – kartu „skaityti“ Kryžiaus žinią ir Apreiškimą Jonui – kilo sekant vienu iš Beato patarimų: atidžiai „skaityti“ šį pasaulį, nes jis yra Dievo „parašytas“ antrasis šventraštis – žinia mums. Pažvelgusi į tai, ką Apvaizda padėjo man prieš akis – Šv. Toribijaus Liebaniečio vienuolyną, kurį aplankiau kaip tik per jubiliejinius 2006–2007 metus, supratau tai esant tikrų tikriausią „naudojimo instrukciją“.

Didžiausia pasaulyje Kryžiaus relikvija – vienintelė, dar XVI a. pagerbta jubiliejinių metų privilegija – saugoma ten pat, kur buvo sukurtas ir populiariausias Apreiškimo Jonui komentaras. Vadinasi, keliaujant prie Kryžiaus reikia skaityti Apokalipsę, o skaitant Apokalipsę – nepaleisti iš akių Kryžiaus, kaip beje, patarė Beatas.

Į šią piligrimystę skaitytojas leidžiasi jau vien versdamas knygos puslapius. Jos tekstai ir gausios iliustracijos skirtos padėti atrasti kitokią perspektyvą, pažvelgti į savo tikrovę kitaip – Beato akimis. Tada seniai mums žinomos ir nusibodusios tikėjimo tiesos gali atsiskleisti naujai, o gal net parodyti, kad tebėra paveikios. Štai keletas pavyzdžių iš pristatomo maršruto.

 

Nukryžiuotasis: žvelgdami į mums įprastą mūkelę dažnai pamirštame ją susieti su žinia apie prisikėlimą ir taip sugraudinę širdį jau nebematome, kad žiauriai nukankintasis ir ant kryžiaus lieka Visatos Karalius. Tą mums primena romaniniai Nukryžiuotieji, žvelgiantys į mus skvarbiomis gagato akimis.

Avinėlis: įpratome matyti Jį gulintį ant septyniais antspaudais užantspauduotos knygos. Beatui šis vaizdas suteiktų didžiulę paguodą, nes, jo manymu, knygoje „užrakintos“ ne pasaulio pabaigos detalės (kaip manome mes), bet kiekvieno žmogaus darbų balansas, ir jis liks niekam nežinomas ir atviras iki paskutinės pasaulio akimirkos – dar galime pasirinkti teisingai.

Tačiau Beato komentare (ir jo iliustracijose) Avinėlis visada vaizduojamas toks, kokį jį piešia Apokalipsė: ne nuolankus pjauti vedamas gyvulėlis, bet budriai stovintis ant Ziono kalno, iškėlęs kryžių – pergalės vėliavą, liudijančią, kad Kristus jau įveikė priešą.

Keturis Apokalipsės raitelius nuo Renesanso įpratome regėti kaip baisią dangaus bausmę už mūsų kaltes: visos keturios būtybės aršiai puola vargšus persigandusius žmones. Tačiau viduramžių dalininkai Beato komentare perskaitė, kad vienas iš raitelių, anot Apokalipsės, pergalingasis, jojantis ant baltojo žirgo, ateina žmonių ginti nuo kitų trijų. Tad ir baisiausioje negandoje nesame apleisti, bet turime galingą gynėją.

Galiausiai mus moko pati Beato komentaro vaizdų perspektyva: užuot pateikę mums išbaigtą paveikslą, kuriuo galime grožėtis per atstumą, mus įtraukia į vyksmą. Kai vietoje fono nubrėžiamos schemiškos ryškiaspalvės juostos ir vienoje miniatiūroje surikiuojamos skirtingos scenos bei perspektyvos, tai pasakojimas tegali susidėlioti žvelgiančiojo galvoje.

A. Šimkus: Smagu, kad ant savo tiesiamo tilto ir mus nori supažindinti su savo naujuoju bičiuliu Beatu Liebaniečiu, kurį jo ganytojas Toledo arkivyskupas išvadina „nušašusia avimi“ ir „priešgyniautoju“. Pats Beatas apie save sako: „Mes, liebaniečiai, kaimo stuobriai ir eretikai…“ O tavo pastebėjimas yra toks: „Mūsų laikais toks kovotojas su erezija kaip Beatas būtų apšauktas fundamentalistu ir išstumtas į viešojo gyvenimo paribį“ (4 keliai… Op. cit., p. 135). Kokio supratimo VIII a. gyvenęs Beatas Liebanietis galėtų pamokyti mus, XXI a. tikinčiuosius?

Bloga žinia krikščionims: ne tik I a., bet visais laikais galios šv. Pauliaus žodžiai, kad Nukryžiuotasis „žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė…“ (1 Kor 1, 23). Beato laikais ši tikėjimo tiesa piktino mokslingus Toledo musulmonus. Elipandas pabandė „suartinti pozicijas“ aiškindamas, kad nukryžiuotasis Jėzus Nazarietis savo žmogiškąja prigimtimi buvo Dievo tik įvaikintas (adopcionizmo erezija), bet ne tikras Dievas. Mūsų pasaulyje šią žinią skelbti ne mažiau sunku, nes, suvešėjus pagonybei, Nukryžiuotasis atrodo kvailystė. Kaip pabrėžė dr. Lina Šulcienė, kalbėdama apie tiesos problemą, mūsų oponentai iš anksto atmeta krikščionių argumentus kaip kvailystę ir dėl to nė nesiteikia į juos atsiliepti (paskaitos galima pasiklausyti čia).

Tačiau Beatas Liebanietis yra nuolankus fundamentalistas, sutikdamas būti išstumtas į paribį, prisipažindamas, kad ne viską žino, seka paties Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. Juk Jis, būdamas Dievas, sutiko nežinoti pasaulio pabaigos laiko: „tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“ (Mk 13, 32). Deja, tai neatleidžia nuo pareigos viešai išpažinti savo tapatybę. Jėzus perspėjo: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32). Todėl I a., kai Jonas užrašė Apreiškimą, krikščionys atsisakė pagarbinti imperatorių kaip dievą ir už tai sumokėjo gyvybe. O Beatas rizikavo ne mažiau, kai, užuot sėdėjęs kaip pelė po šluota savo atkampioje bibliotekoje, ryžosi pataisyti patį Toledo arkivyskupą. Kai Liebanietis sako, kad už savo tiesą yra pasiryžęs net mirti, jis kalba apie realų pavojų.

Taip rizikuojantysis yra giliai tikras savo skelbiama tiesa. Anot Beato, tokiam tikrumui pasiekti reikia „stebėti, kas nutiko praeityje, kas įvyks ateityje ir ką reikia paliepti dabar“ (4 keliai… Op. cit., psl. 73). Praeities įvykius pasakoja du šventraščiai: šis pasaulis, per kurio įvykius kiekvienam iš mūsų kalba Dievas, ir Biblija. Beatas mini tik pastarąją, bet niekur neužsimena apie savo laikų aktualijas – netgi tas, kurios, regis, pirštu prikišamai patvirtino miglotas Apreiškimo Jonui ištarmes. Mes būtume šaukę, kad musulmonų pulkai yra Gogas ir Magogas (taigi, demonai), o krikščionių saujelės pergalė prie Kovadongos – Armagedonas, o mes – priešų puolami Dievo išrinktieji. Taip taikydami Apokalipsės tekstą pasaulio istorijai pasiklydo šimtai jos komentatorių. Beatas elgiasi priešingai: jam pasaulis teikia tik klausimus, o atsakymai randami Biblijoje. Br. Alainas-Marie de Lassus CSJ įvade apie Apokalipsę priminė šv. Grigaliaus žodžius, kad Dievo Žodis auga drauge su savo skaitytojais (paskaitų įrašus žiūrėti čia).

Apreiškimas Jonui buvo ypač brangus Beatui dėl to, kad kalbėjo ir apie ateitį: pranešė, kam priklauso galutinė pergalė. Ir tai padėjo Beatui protingai apsispręsti, ką daryti čia ir dabar: perspėti Elipandą apie jo klaidą. Taip fundamentalistas parodo esąs daug nuolankesnis už utilitaristą: jis vadovaujasi išankstiniais abstrakčiais principais (patikimais, patikrintais) ir neapsimeta galįs apskaičiuoti, kas nutiks rytoj. Jėzus mokė būti nuolankiais fundamentalistais, kai sakė: „Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mt 6, 34), ir „pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo“ (Mt 6, 33). Tai reiškia ištikimai vykdyti Dievo paliepimus šiandien, čia ir dabar, o pasekmes ir rytdieną palikti Apvaizdai. „Raštą turime skaityti istoriškai, aiškinti morališkai, o suprasti dvasiškai“, – aiškino Beatas (4 keliai… Op. cit., psl. 78).

Tai reiškia suprasti Biblijos pasakojamus įvykius („skaityti istoriškai“) tam, kad užčiuoptume gaires, kaip turime elgtis šiandien („aiškinti morališkai“). Klausiame ne „kodėl“, bet „kam“, pavyzdžiui, ne „Dieve, kodėl sergu“, bet „Dieve, kam man leidai susirgti?“, nes liga (ar sveikata, nors būdami sveiki paprastai tuo nesipiktiname ir nebėgame pas Dievą reikalauti atsakyti) yra tik įrankis, o tikslas – būti su Dievu. Čia Beatas buvo daug praktiškesnis nei mes ir stebėjosi tais, kurie, „žvelgdami į tai, ko žmogus negali regėti, nemato to, ką žmogus regėti gali“ (4 keliai… Op. cit., psl. 40), kitaip tariant, spėliodami apie Dievo motyvus arba ateities scenarijus pamirštame, kad viską, ką turime žinoti šiandien, Jis jau yra apreiškęs.

Patikimąją savo tiesą Beatas pasėmė iš trijų šaltinių: Šventojo Rašto, bendruomenės ir Tradicijos. Šventasis Raštas jam pranešė, kad kryžius – didžiausi išbandymai – būtinas, nes tik šis kelias veda į pergalę, o žadantieji pasiekti laimingą pabaigą savo jėgomis yra apgavikai. Nuostabiausia, kad ši, regis, pesimistiška žinia paguodžia labiau nei rožinės ateities pažadai – pastarieji pernelyg greitai išgaruoja ar paskęsta kraujo jūroje. Pripažinus savo silpnumą atkrenta prievolė būti tobulam – pasitelkęs savo mėgstamą gematriją (paslėptųjų skaičių reikšmių skaitymo menas), Beatas skelbė blogais dvejetą ir vienuolika, nes jie simbolizuoją siekį būti tobulesniam už vienetą – Dievą. Nuolankus žmogus nepretenduoja viską žinoti – taigi, ir viską kontroliuoti. Tikrieji dvasios mokytojai atpažįstami iš nusižeminimo, kai nesipuikuoja savo galia, žiniomis, įžvalgumu, pranašumu: kaip Kristus, kuris „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Tai – vienintelis bruožas, neprieinamas Antikristui, kuris, anot Beato, būsiąs didžiausias idealistas, asketas ir skaistuolis, bet priimti paniekinimą jam neleisianti puikybė.

Nuolankumo geriausiai išmoko gyvenimas bendruomenėje (antrasis šaltinis), kai tenka kasdien pakęsti kito ribotumus. „Nemyli viso Kristaus tas, kas nekenčia bent vieno žmogaus“, rašė Beatas, ir krikščioniui nepakanka vien žinoti tikėjimo tiesų: „Demonai tiki ir dreba (plg. Jok 2, 19), bet jie nemyli“ (4 keliai… Op. cit., psl. 121).

Trečiasis šaltinis – Tradicija iš didžiosios raidės: nuo pirmųjų apaštalų iki mūsų dienų Bažnyčioje perduodamas tikėjimo tiesų aiškinimas, nes skaitančiam Šventąjį Raštą „slėpinių tamsa tokia tiršta, kad neatsiplėšęs nuo raidės apvalkalo jos neperprasi“ (4 keliai… Op. cit., psl. 176 ir t.).

A. Šimkus: Beatas bet kokioje situacijoje klausia ne „kodėl“, bet „kam“, nes tikslas visur ir visuomet yra ne, tarkim, sveikata ar gerovė, o buvimas su Dievu. Man atrodo, kad tas beprasmis „kodėl“ dažnam iš mūsų yra nemenkas kančios šaltinis.

J. Micevičiūtė: Turbūt didžiausias asmeninis mano atradimas skaitant Beato komentarą ir buvo suvokimas, kad jis visur klausia ne „kodėl“, bet „kam“. Taip klausti gali tiktai tikintis žmogus, o tarp Beato ir mūsų įsiterpė keli amžiai, kai žmonės stengėsi gyventi be Dievo. Tai – „pasidaryk pats“ pasaulis, kuriame klausimui apie įvykių tikslingumą nelieka vietos. Klausdami „kodėl“ norime sužinoti priežastinį ryšį ir tokiu būdu išmokti kontroliuoti procesą. Taip elgtis protinga fizinėje tikrovėje: pavyzdžiui, kodėl kosėju? Todėl, kad vakar sušlapau kojas. Išvada: stengtis ateityje kojų nesušlapti. Kaip būtų smagu, jei galėtume taip kontroliuoti Dievą: Dievuli, kodėl sergu? Todėl, kad padarei tokią ir tokią nuodėmę. Tai, Dievuli, aš sukalbėsiu penkis šimtus Tėve mūsų ir užpirksiu du šimtus Mišių, o Tu man grąžinsi sveikatą.

Deja, anapusybei uždavę klausimą „kodėl“ išgirsime tik į neviltį varančią tuštumą. Jobo knyga pirštu prikišamai rodo, kad Dievą galima klausti tiktai „kam?“ Pavyzdžiui, Beatui neateina į galvą klausimas, atgrasęs nuo tikėjimo daugybę gailiaširdžių žmonių: kodėl Dievas leidžia šitiek blogio? Beatas klausia „kam?“ ir atsako (šiek tiek egoistiškai), kad blogis egzistuoja ištikimiesiems išbandyti ir užgrūdinti. Juk priešai „atskiria pelus [nuo grūdų], kai mus kulia [savo spragilais]. Tai jie atskiria vynuogių odeles, kai mus prispaudžia. Todėl turime parpuolę ant kelių melstis už tuos, kurie mus paverčia Dievo valgiu“, duona ir vynu Mišių atnašai (4 keliai… Op. cit., psl. 73.). Taip pavojų pilnas pasaulis Beatui tampa jūra, nešančia jo laivą į didesnę palaimą.

Tas pats principas veikia ir krikščioniškame teisingume: baudžiant nusikaltėlį svarbiau klausti ne „kodėl“ (nusikaltimo sunkumas, motyvai), bet „kam“ – siekis padėti nusikaltėliui išsigelbėti, nes Dievas nenori, „kad pražūtų bent vienas iš šių mažutėlių“ (Mt 18, 14). Netgi susidūrus su nusikaltimais tikinčiajam švenčiausioje vietoje – Bažnyčioje, kaip nutiko Beatui – privalu perspėti ir pataisyti, bet išgyvenant nuoširdų skausmą: „Kaip ir tuomet, kai serga žmogaus kūno nariai, sveikieji jaučia skausmą“ (4 keliai… Op. cit., psl. 73).

Dar vienas pavyzdys: šventieji. Jie iškeliami į bažnyčių altorius ne „todėl, kad…“ (buvo ypač tobuli, pamaldūs ir pan.), bet „tam, kad…“ mus mokytų, rodytų pavyzdį, atskleistų kurį nors tikėjimo aspektą. „Kiekvienas šventasis yra misija“, – sakė popiežius Pranciškus (Gaudete et exsultate, nr. 19). Pati vis prisimenu ir negaliu atsistebėti, kaip klusniai ir kantriai šv. Teresė Avilietė ar šv. Ignacas Lojola vykdė net kvailus gydytojų nurodymus. Galime empatiškai graibstytis už galvos dėl to, kiek jie buvo be reikalo prikankinti, tačiau ar pajėgsime suvokti, kokią dvasios ramybę jiems teikė nuolankus atsidavimas į gydytojo rankas, lyg tai būtų paties Dievo rankos?

Br. Alainas-Marie per paskutinę paskaitą apie Apreiškimą Jonui, paklaustas, ar dabartinė pandemija yra pasaulio pabaigos ženklas, atsakė tiesiog „beatiškai“: pandemijų buvo ir bus, ir ši nėra baisiausia, tačiau dabartiniame pasaulyje ji atliko vieną labai teigiamą dalyką – priminė mums apie mūsų trapumą. Tai – atsakymas į klausimą „kam“.

A. Šimkus: Apreiškime Jonui skaitome: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė.“ (12, 1–6). C. S. Lewiso knygoje „Tiesiog krikščionybė“ randame tokią įžvalgą: „Priešo okupuota teritorija – štai kas yra šis pasaulis. Krikščionybė – tai pasakojimas, kaip išsilaipino teisėtas karalius, galima sakyti, užsislaptinęs, ir kviečia mus dalyvauti didžiuliame pasipriešinimo judėjime. Kai eini į bažnyčią, iš tikrųjų klausaisi slaptų radiogramų iš mūsų draugų“ (p. 51). Beatas Apokalipsės komentare persergsti: „Kol keliauja kaip piligrimė šiame pasaulyje […] Bažnyčia negali tikėtis taikos, nes yra persekiojama ir turi kovoti“ (4 keliai… Op. cit., p. 205). Beato ir mūsų laikų Bažnyčia, Beato ir mūsų laikysena… Kovos, manding, panašios, nes priešas – tas pats, ta pati ir pergalės vėliava – kryžius. Kaip Apreiškimas Jonui, išaiškintas Beato, gali mums padėti suprasti mūsų šiandienes situacijas?

J. Micevičiūtė: Beatas būtų pastebėjęs, kad cituotose Apreiškimo Jonui eilutėse skamba ne tik grėsmė („moteris pabėgo į dykumą“), bet ir paguoda: ten jau „buvo jai Dievo paruošta būstinė“. Popiežius Benediktas XVI kalbėjo: „Priešais mus – vienas iš krikščionybei būdingų paradoksų: joje kančia niekuomet netaria paskutinio žodžio, nes ji suvokiama kaip pereinamoji akimirka į laimę; dar daugiau, kančia jau yra paslaptingai persmelkta džiaugsmo, kuris liejasi iš vidaus“ (2006 m. rugpjūčio 23 d. audiencija). Ši įžvalga tapo epigrafu „4 keliams prie Gyvybės medžio“.

Mes pernelyg susitelkiame į jausminę tikėjimo pusę ir pamirštame, kad Kryžius ir Apreiškimas Jonui perspėja, kad šis pasaulis – tai nesibaigianti kova. Ši žinia iš pradžių išgąsdina, bet paskui nepaprastai išlaisvina: galime liautis save apgaudinėję svaičiodami apie vis geresnį gyvenimą ir pažangą. Beato padėtis buvo panaši: silpną krikščionių karalystę supo priešiškų kitatikių kariuomenės, ir eižėjo netgi saugaus jo prieglobsčio – Bažnyčios – mūrai, skaldomi klaidos mokytojų. Dažnai pastarieji tai daro ne iš blogos valios, o tik pasidavę pasaulio spaudimui: nori „pagerinti“ neskanią, nepatogią krikščionybės žinią, kaip mokslingasis Elipandas – dogmą, kad Jėzus Kristus yra Dievas ir žmogus. Taip šis pasaulis – jūra, anot Apokalipsės, užlieja salas ir kalnus, regimus orientyrus šiame pasaulyje, o tai, anot Beato, yra autoritetai, apaštalai ir tikrieji mokytojai, net jeigu jie atrodo tik naivūs ir šiurkštūs kaimo stuobriai.

Tai – jokia staigmena krikščioniui, nuosekliai skaitančiam Bibliją. Pabaigoje regimai bus tik kryžius (pralaimėjimas), ir aplinkiniai tyčiosis iš krikščionių kvailybės tais pačiais žodžiais, kokius prieš du tūkstančius metų metė Nukryžiuotajam: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti“ (Mk 15, 31). Ši perspektyva išgydo nuo svajonių apie šiame pasaulyje triumfuojančią Bažnyčią. Tačiau… nepašalina pareigos šią „kvailystę“ ar „papiktinimą“ skelbti iki pabaigos – tik „kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 10, 22). Tai reiškia, kad krikščionis neturi teisės paklusti pasauliui, kai šis reikalauja nekelti bangų ir užsičiaupus pagarbinti ciesorių kaip dievą. Tačiau aplinkiniai teisūs priekaištaudami krikščionims, jei jie kalba ir elgiasi agresyviai arba veidmainiškai (sako viena, o daro kita), arba jei skelbia tik nusaldintą žinios versiją. Aštuoniasdešimtmetį neseniai atšventusi Vivienne Westwood, skandalingoji mados dizainerė, vadinama „britų pankų karaliene“, prisiminė, kaip vaikystėje pirmą kartą pamačiusi Nukryžiuotojo atvaizdą nusivylė savo tėvais, iki tol jai rodžiusiais tik mielą Kūdikėlį Jėzų, ir apsisprendė ateityje visada abejoti tuo, kas jai sakoma (Westwood: Punk, Icon, Activist, 2018, dir. Lorna Tucker).

Tik priėmę skaudžiąją tiesos dalį gauname ir tvirčiausiąją iš vilčių: Dievo pažadą po regimos pabaigos duoti tikrąją, visai kitokią: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, (…) jūros taip pat nebeliko“ (Apr 21, 1). Nėra vietos jūrai – permainingam ir pavojingam pasauliui – iš dangaus nuleistame Dievo mieste. Nors krikščioniui skaudu, kad regimai nesiseka to miesto statyti, jo šiandienos pastangos yra prasmingos, nes… stato jį patį, paruošia įžengti į Dievo miestą. Todėl taip svarbu, kad krikščionis kovotų… krikščioniškai. Šis kovos būdas, anot Beato, remiasi principu, kad „blogis nėra substancija, tai – tik gėrio nebuvimas. Ir tamsybės nėra substancija, o tik šviesos nebuvimas. Ir mirtis nėra substancija, o tik gyvenimo nebuvimas“ (4 keliai… Op. cit., p. 200). Vadinasi, strategija yra dvejopa: atsilaikyti prieš nieko spaudimą dvasiškai pasitraukiant į savo vidinę pilį, kaip Apokalipsės moteris pabėgo į „Dievo jai paruoštą būstinę“ – Kristaus ir Jo apaštalų, tikrųjų mokytojų prieglobstį. Ir iš ten į nieko vietą „padėti“ būtį: blogį nugalėti gėriu.

Beatas parodė pavyzdį: į Elipando įžeidinėjimus atsakė rimtai ir paprastai, o jo klaidingam mokymui pakeisti parašė Apologiją, kurioje išaiškino, koks svarbus yra mokymas apie Kristaus Žmogystę – tai yra pati krikščionybės šerdis. Juk tikrasis priešas yra ne žmonės, bet šio pasaulio kunigaikštis, jau kryžiaus parblokštas ir užrakintas, bet dar pajėgiantis veikti. Jis atpažįstamas iš veiklos būdo: Biblija jį vadina „kaltintoju“ ir „skaldytoju“. Su juo kovojant reikia elgtis priešingai, štai kodėl Beato Apokalipsės komentare Avinėlio nešamą kryžių supa keturi žodžiai: pax, lux, rex, lex (lot. „taika, šviesa, karalius, įstatymas“). Jie perteikia politinę Beato teologiją: kur demonas kaltina ir „demonizuoja“ šalia esančiuosius – sėja įtarimus, liežuvauja, šmeižia – rodyti pasitikėjimą, net jei tenka prikąsti liežuvį ir kantriai pakęsti brolių ribotumus; kur demonas pučia miglą – šnibžda sąmokslo teorijas, piešia ateities baubus – skleisti šviesą, teisingą mokymą, maitinti viltį; kur demonas skaldo bendruomenę ir kaišioja pagalius į ratus bendram veikimui – gundo nepaklusti vyresniesiems, vadovautis tik savo galva, kritikuoti, esą, pernelyg griežtas ir neįvykdomas taisykles – rodyti paklusnumą, nuolankumą ir pasvėrus pripažinti, kad dažniausiai blogos yra ne taisyklės, bet mes, per silpni jas gerai įvykdyti.

O kai kelią pastoja konkretūs žmonės, Beatas pasirodo esąs „gudrus kaip žaltys ir neklastingas kaip balandis“ (plg. Mt 10, 16): Elipandą ir jį palaikiusį Urgelio vyskupą „įveikia“ pasitelkęs… politinį „lobizmą“. Netyčia, o gal kaip tik gerai išmanydamas savo laikmečio visuomenę valdančius siūlus, Beatas teologiniais argumentais laimėjo Alkuino Jorkiečio, iškiliausio VIII a. teologo ir frankų karaliaus patarėjo, palankumą (Alcuinus Flaccus Albinus), o per jį – galingą šalininką, patį Karolį Didįjį, kurį 800 metais Romoje karūnavo popiežius. Kaip nutiko nuo Konstantino laikų, adopcionizmo erezija buvo įveikta politinėmis priemonėmis. Beje, laiškuose Alkuinui Beatas neišsako nė vieno įžeidžiamo žodžio prieš Elipando asmenį, nors perspėja, kad savo raštais anas sėjąs Antikristo mokymą.

A. Šimkus: Antanas Maceina „Niekšybės paslaptyje“ rašė: „Antikristo pasislėpimas žemiškuose pavidaluose, ypatingas šių pavidalų teigimas bei gyvenimas teikia jam geros progos nukreipti žmonių dėmesį į kultūrines šiapusines vertybes ir atitraukti jų žvilgį nuo visos antgamtinės tikrovės. Antgamtinė tikrovė yra tai, ko antikristas nepakenčia žemės gyvenime. Todėl jis mėgina ją išskirti, apeiti, nutylėti arba net ir atvirai paneigti.“

J. Micevičiūtė: Beatui šį pasaulį simbolizuoja Apokalipsėje minima jūra. Ji geba paskandinti žmones savo bangose, paversti juos vaikščiojančiais numirėliais. Štai kodėl taip svarbu prisiminti – ir priminti – Dievo žinią: gyvenant kasdienybėje reikia visą laiką viena akimi skaityti Bibliją, kaip darė Beatas. Joje rodoma „išvirkščioji“ šio margo audinio pusė, jo apmatai ir ataudai, rėmai, ant kurių tas audeklas laikosi. Todėl verta gilintis į Apokalipsę, nors mus gali trikdyti painūs jos simboliai. Tai – pati „antgamtiškiausia“ Biblijos knyga, vienintelė, kur praskleidžiama uždanga ir parodoma šiek tiek anapusybės. Kaip tik joje aiškiausiai pasakoma, kad Jėzus Kristus – konkretus žmogus, nukryžiuotas valdant Poncijui Pilotui, ir, anot kai kurių liudininkų, po trijų dienų prisikėlęs, taip pat yra „tikras Dievas iš tikro Dievo“, kaip teigia krikščionių tikėjimo išpažinimas. Apreiškimas Jonui kartais net vadinamas penktąja, „Prisikėlusiojo Kristaus evangelija“. Jos skaitiniai – geriausias sumaišties laikų palydovas. Net jeigu ne viską iškart suprantame, Dievo Žodis veikia, priminė br. Alainas-Marie ir pastebėjo, kad ne veltui tai – vienintelė Biblijos knyga, kurioje Dievas laimina ją skaitančiuosius: „Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, ir tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas yra arti“ (Apr 1, 3). Juk palaiminimas – tai ir sustiprinimas, kad išstovėtume, kol jūroje siaučia audra.