Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Knygą apie Holokaustą išvertusi A. Weinert: įmanomas tų, kuriuos skiria skausmas ir žiaurumas, dialogas

Akvilė Weinert. Asmeninio archyvo nuotrauka

Teologijos mokslų magistras Jobstas Bittneris teigia, kad daugumą Vokietijos šeimų gaubia iš kartos į kartą perduodama tylos uždanga. Tokio paties pavadinimo knygoje evangelikų dvasininkas pasakoja, kad karo kartos vaikai bei anūkai dar ir šiandien kamuojami vidinės kaltės, trauminių patirčių bei kitų išgyvenimų.

Rašydamas knygą „Tylos uždanga“, judėjimo „Gyvybės žygis“ pradininkas rėmėsi savo patirtimi Vokietijos Tiubingeno mieste, iš kurio kilo arba jame studijavo nemažai egzekutorių bei masinių žudikų. Apie knygą bei vis dar matomas Holokausto žaizdas pasakoja Vokietijoje gyvenanti jos vertėja į lietuvių kalbą Akvilė Weinert.

Kiek jums Holokausto tema dar iki šios knygos vertimo buvo žinoma ir artima?

Man ši tema visą laiką buvo artima ir jautri. Esu empatiška, todėl žmogaus kančios klausimas mane jaudina visais lygmenimis – asmeniniu ar tautos. Kiek anksčiau teko būti dviejose koncentracijos stovyklose – Bergen Belseno ir Aušvico, ši tema vienaip ar kitaip istoriškai sušmėžuodavo. Kita vertus, esu krikščionė, todėl žydiškas paveldas ir tradicijos yra mano tikėjimo dalis, žvelgiu į tai per kitą prizmę ir galiu sakyti, kad tai man svarbu. Jau anksčiau redagavau nemažai krikščioniškų knygų, kurios mane savotiškai paruošė šios knygos vertimui. Ši knyga yra pirmoji mano versta.

Koks J. Bittnerio santykis su Holokaustu?

Jis yra pastorius, todėl knygoje į šį reiškinį žvelgia iš dvasinės perspektyvos. Kita vertus, jis – vokietis, todėl jam ši tema itin artima. Bittneris prieš daugelį metų kartu su žmona persikėlė į universitetinį Tiubingeno miestą. Atvažiavo su misija kurti bendruomenę, tačiau nesuprato, kur pateko ir dėl kokių priežasčių sunku įkurti bendruomenę. Mieste jie išgyveno vadinamąją tylos uždangą, iš kur ir kilo knygos pavadinimas. Žmonės nenorėjo kalbėti apie tai, kas įvyko per Holokaustą, kiek Tiubingeno gyventojai, universiteto profesūra ir absolventai prie jo prisidėjo.

Knygoje Bittneris pasakoja apie savo paties nueitą didžiulę tikėjimo kelionę ir kaip jis atgailavo dėl nusikaltimų žydų tautai – tiek kaip vokiečių tautos atstovas, tiek kaip bendruomenės lyderis. Dvasininko nuomone, tik per savo kaltės supratimą ir atgailą, prisiimtą asmeninę atsakomybę gali įvykti prabudimas, žmonės gali atsiverti, imti kalbėtis vienas su kitu ir susitaikyti su praeitimi.

Past. Jobstas Bittneris. Jobstbitnner.com nuotrauka

Ar galima teigti, kad atgaila yra vienintelis kelias tylos uždangai nutraukti?

Tai yra pats tiesiausias kelias, apie kurį kalba J. Bittneris. Tačiau šalia atgailos Bittneris rašo, kaip svarbu pažinti istorinius įvykius, suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Todėl viena iš knygoje esančių perspektyvų, per kurią žvelgiama į Holokaustą, yra istorinė. Pavyzdžiui, autorius sugrįžta į krikščionybės pradžią ir pasakoja apie tuometį santykį su žydais, požiūrį į juos. Pasirodo, jau anuomet būta antisemitinių nuostatų. Taip jis dideliais, bet įtaigiais žingsniais peržvelgia ir kitus laikotarpius. Ir tik tuomet autorius kviečia perkainoti istoriją, atgailauti bei išpažinti, kad Holokausto įvykiai buvo ir kad žmonės yra už juos atsakingi, t. y. Bittneris išskiria kolektyvinę atsakomybę. Negali atgailauti dėl to, ko nesupranti, kas tavęs nejaudina asmeniškai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Be minėtos istorinės perspektyvos, „Tylos uždangoje“ Holokaustas nagrinėjamas ir per psichologinę prizmę kaip itin gili trauminė patirtis. Jos pasekmes jaučia net kelios Holokausto kartos – tiek Holokauste nukentėjusiųjų žydų, tiek vykdytojų kartos. Ne mažiau svarbi autoriui yra teologinė-biblinė perspektyva – skaitome istorijas, kaip Dievas išgydė ir sutaikė iš pažiūros beviltiškus žmones. Tad, nepaisant aprašomų baisumų ir sielvarto, šią knygą drąsiai galima vadinti viltinga knyga.

Akvilė Weinert. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jau kuris laikas gyvendama Vokietijoje pradedu po truputį suprasti, kaip vietiniai žiūri į šią temą. Man kelia pagarbą tai, kad vokiečiai kaip tauta pripažino Holokausto faktą ir vykdytus nusikaltimus. Būtent tas tiesus, be užuolankų ir išsisukinėjimų kaltės pripažinimas gali šokiruoti Lietuvos skaitytoją. Pripažįstama ne tik tautos kaltė, bet ir pateikiami konkretūs asmenys ir skaičiai. Asmeninės atsakomybės prisiėmimas yra labai stiprus, istorijos, faktai ir detalės gali atimti žadą. Knyga sunki, drąsi, labai nuoga, todėl ją nelengva skaityti. Dėl to svarbu neišsigąsti ir nusiteikti, kad tai emociškai įtraukianti knyga.

Knygoje minimos krikščioniškos bendruomenės. Kokį jų vaidmenį autorius pateikia šiame kontekste?

Nedviprasmišką. Jis kalba apie giliai įsišaknijusį antisemitizmą, kuris eina per visą istoriją iki šiandienos. Galiu teigti, kad Bittneris meta akmenį į krikščioniškų bendruomenių daržą, atskleisdamas, jog žydai nuo pat pirmųjų amžių buvo išstumiami iš bendruomenių ir visuomenės gyvenimo, jiems taikyti įvairūs apribojimai. Pastoriaus nuomone, pamažu atsirado teologinė perskyra tarp žydų ir krikščionių. Netgi buvo teologų, skelbusių, kad žydai yra Dievo žudikai, ir dėl to Dievas juos atmetė. Taip atsirado pakeitimo teologija, skelbianti, jog žydus, kaip Dievo tautą, pakeitė krikščionys.

Bittneris pabrėžia, kad toks mąstymas paplitęs iki šių dienų o, pasak jo, „Holokaustas buvo šimtmečius egzistavusių antisemitinių pažiūrų, kurioms ankstyvosios Bažnyčios dienomis pradžią davė jos tėvai, kulminacija“. Jo nuomone, ši teologija vis stiprėjo, kol galiausiai pasiekė mases. Bittneris neteigia, kad visi krikščionys yra antisemitai, tačiau akcentuoja krikščioniškų bendruomenių bendra atsakomybę už antisemitizmą ir Holokaustą.

Knygos autorius J. Bittneris inicijavo judėjimą „Gyvybės žygis“. Kokia jo esmė?

Tai žinia, kad ne mirtis, o gyvenimas nugali. Žygis prasidėjo Vokietijoje, Tiubingene, kol galiausiai išsiplėtė į kitus miestus ir Europos šalis. Šio judėjimo esmė – atgaivinti istorinę atmintį, suprasti kiekvienos šalies istorinį Holokausto kontekstą, atgailauti, kviesti susitaikyti. Dalyviai aplanko masinių žudynių vietas, neretai mažai kam žinomas arba jau pamirštas, prisimenantieji Holokausto įvykius pasakoja istorijas iš to meto, skaito aukų vardus, kartu meldžiasi.

„Gyvybės žygis“ 2011 metais Lietuvoje. XFM nuotrauka

Žmonės ima kalbėti apie savo šalies, miesto ar kaimelio praeitį – tylos siena pamažu ima griūti. O pats stipriausias šio žygio akcentas yra tas, kad susitinka skirtingų pusių palikuonys: Holokaustą patyrusieji, jų vaikai arba anūkai bei vykdytojai arba – kaip dažnai būna – jų palikuonys. Susitaikymo reikia abiem pusėms – tiek aukoms, tiek budeliams.

Gal galėtumėte išskirti abiejų šios istorijos pusių dialogo kultūros pavyzdžių?

Pastoriaus J. Bittnerio bendruomenėje yra įprasta švęsti žydiškas šventes arba rengti susitikimus aukščiau minėtiems žmonėms. Pasak jo, vienoje šventėje susitiko gana senyvi Holokaustą išgyvenę žydai ir nusikaltimų vykdytojų anūkai. Tarp jų buvo vienos ar dviejų kartų amžiaus skirtumas. Jie vakarieniavo ir vieni kitiems pasakojo daug graudžių istorijų. Kiek vėliau prasidėjo kita dalis – įsijungė žydiška muzika ir prasidėjo šokiai. Bittneris pasakoja, kaip nuostabu buvo matyti senukus, besisukančius ant parketo su jaunimu. Jie juokėsi, buvo pilni gyvenimo džiaugsmo ir dėkingumo, nepaisant patirtų žiaurumų ir skausmo.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu