Knyga „Caravaggio“: vienas ryškiausių dailininkų – genijus ar beprotis?

Michelangelo Merisi da Caravaggio, „Šv. Tomo netikėjimas“ (1600–1601 m., drobė, aliejus, 107 x 146 cm). Potsdamo Paveikslų galerijos eksponatas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Žudikas, beprotis, revoliucingas genijus – apie vieną įspūdingiausių ir kontroversiškiausių ankstyvojo baroko italų tapytojų Caravaggio sklando daugybė gandų ir tikrais faktais paremtų pasakojimų. Caravaggio gyvenimo istorija iki šių dienų kelia daugybę klausimų, o paveikslai tebežavi meno mylėtojus visame pasaulyje. Būtent dėl to leidykla „Tyto alba“ išleido italų meno istoriko ir kritiko Costantino D‘Orazio knygą „Caravaggio. Gyvenimo ir šedevrų paslaptys“ (vertė Asta Žūkaitė).

Knygoje C. D’Orazio apžvelgia žymiausius Caravaggio darbus ir įtraukiančiu, lengvu pasakojimu atskleidžia intriguojančias su jais susijusias istorijas. Ugninga prigimtis, polinkis į linksmybes, besaikį išlaidavimą ir provokatyvus elgesys ne kartą privertė Caravaggio keisti gyvenamąją vietą ir sprukti nuo teisėsaugos. Vis dėlto tapytojo šėlas buvo ir pagrindinė jo kūrybos novatoriškumo priežastis.

Kas iš tikrųjų buvo šis Europos meno pasaulį pakeitęs maištingasis genijus? Jūsų dėmesiui – knygos „Caravaggio. Gyvenimo ir šedevrų paslaptys“ ištrauka.

Nevaldomas miestas Caravaggio Romoje

Romos gatvės pavirsta savotišku teatru, kur išgyventi galima tik turint gudrumo. Dailės istorikas Karelas van Manderis perspėja savo skaitytojus apie Romos pavojus: „Pakviesčiau jus ten pasivaikščioti, jei nebijočiau, kad išklysite iš kelio. Kelionė po Romą gali būti vaisinga kokiam nors dailininkui, nes šis miestas yra tapybos mokyklų sostinė, bet drauge tai vieta, kur išlaidautojai ir sūneliai palaidūnai iššvaisto savo turtą. Reikia gerai pagalvoti prieš išleidžiant jaunuolį į tokią kelionę.“

Flamandas neklysta: daugelyje sričių sukasi profesionalūs sukčiai. Policija tyko tų, kas „kasdien žaidžia kauliukais ir kortomis nuomojamuose kambariuose, tavernose, kurtizanių namuose ir naudodami klastą išlošia nemažai pinigų iš daugelio žmonių“. Dažnai kyla tikros muštynės, kaip tada, kai „demoniškos dvasios įkvėpta“ prostitutė Camilla la Scarna užpuolė savo žaidimo bendrus ir triukšmingai kumščiuodama ir spardydama vilko juos per kambarį.

Nedorybės neaplenkia netgi gatvių aplink Šv. Petro baziliką, kur pamaldūs svetimšaliai pakliūva į niekdarių spąstus. Kad galėtų atlikti išpažintį, daugelis naudojasi tariamų profesionalių vertėjų pagalba, nenutuokdami, kad tai piktadariai, kurie apsivalymo ritualo pabaigoje paprašys dvigubo atlygio už paslapties išlaikymą.

Tame pavojingų nusikaltimų kupiname pasaulyje Caravaggio jaučiasi kaip žuvis vandenyje. „Kartą Romoje susipažinau su vienu tapytoju, – pasakoja kardinolas Federicas Borromeo, – jis savo kūrybą pavertė tikru jovalu: vaizduoja nešikus ir naktį aikštėse miegančius nelaimėlius; jis buvo laimingiausias pasaulyje nutapęs užeigą su joje valgančiais ir geriančiais lankytojais. Tai kilo iš jo įpročių, o tie įpročiai panašūs į jo darbus.“ Nors šįkart negalime būti tikri, kad kardinolas pasakoja apie Merisį, panašiai apibūdinamų dailininko portretų šiame mieste aptiksime ne kartą. Štai vėl van Manderis: „Jis nėra nuolat atsidavęs darbui, bet, padirbėjęs porą savaičių, mėnesį ar du, gastroliuoja su kardu prie šono ir iš paskos sekančiu tarnu, bastydamasis nuo vieno žaidimų lauko prie kito, dažnai įsiveldamas į muštynes ir kivirčus, taigi su juo retai kas gali draugauti.“

Tais pačiais metais, kai nutapo „Būrėją“ ir „Kortų sukčiautojus“, Caravaggio tampa „teisėsaugos organams žinomu asmeniu“: kartu su savo nuolatiniais draugais (Onorio Longhiu, Prosperu Orsiu ir Costantinu Spada, prie kurių iki tam tikro momento šliejasi ir Orazio Gentileschis) dailininkas ne kartą buvo sustabdytas sbirų, ypač naktį, ir visuomet kelių šimtų metrų spinduliu. 1598 metų gegužės 3 dieną buvo suimtas ir nuvestas į Tor di Nonos kalėjimą už tai, kad sukinėjosi tarp Madamos ir Navonos aikščių apsiginklavęs kardu, nors popiežius paprastiems miestelėnams tai uždraudė. Jis ginasi pareikšdamas, kad yra kardinolo del Montės „sąraše“, šis esą jam parūpinęs leidimą.

1600 metų lapkričio 19-ąją Šv. Luko akademijos studentas Girolamas Stampa apkaltino dailininką jį užpuolus su lazda ir kardu, naktį grįžtantį į savo namus Marso Lauke. Tais pačiais metais Flavio Canonicas teisėjų akivaizdoje tvirtina buvęs tapytojo sužalotas kardu. Po keleto mėnesių Merisis grįžta į kalėjimą, nes ir toliau sukinėjosi tame rajone be leidimo apsiginklavęs kardu. Kokius šešis kartus jis buvo apkaltintas neteisėtu ginklų nešiojimusi. Žodžiu, jis tikrai pavojingas visuomenei. Atrodo, Caravaggio nepajėgia atsisakyti savo kardo, galbūt dėl to, kad jaučia nuolatinę grėsmę, bet greičiausiai dėl to, kad iš tikrųjų kardas reiškia statusą – tai įrodymas, kad priklausai aukščiausiam socialiniam sluoksniui. Neįmanoma ramiai gyventi, jei gatvėje gali sutikti tokį mušeiką ir nenuoramą kaip jis.

Vieną dieną, 1604 metų balandžio 24-ąją, nuo jo nukenčia vargšas parankinis Pietras da Fusaccia, dirbantis Madalenos aikštės užeigoje, šalia Panteono. Užpuolimą išprovokavo nereikšminga smulkmena: atrodo, padavėjas bus pauostęs tapytojo lėkštę, norėdamas suprasti, kurie artišokai yra pakepinti svieste, o kurie aliejuje. Merisis baisiausiai įširsta – jam atrodo, kad su juo elgiamasi kaip su kokiu nedorėliu, tai yra kaip su nusikaltėliu. Ir išsitraukia kardą. Iš esmės jis teisus: jis jau buvo pripažintas dailininkas, egregius pictor, žinomas Marso Lauko smuklėse ir nusipelno visai kitokio elgesio. Dailininkas yra nuolatinis Lupos užeigos, esančios už poros žingsnių nuo Šv. Augustino, klientas, jis lankosi kurtizanių namuose Condotti gatvėje ir prie Piligrimų Švč. Trejybės (Trinita dei Pellegrini) bažnyčios, mielai valgo Toretos gatvėje, netoli Arpino Kavalieriaus dirbtuvės. Jis priklauso pasauliui, kuriame gyvena padieniai darbininkai ir niekdariai, įžūlūs kareiviai ir kenkėjai, o iš jų visuomet reikia tikėtis blogiausio. Būtent šiose vietose veikiausiai ir matė jo paveikslus įkvėpusius sukčiautojus.

Dviprasmiška būtybė

Paveiksle „Poilsis pakeliui į Egiptą“ (Riposo durante la fuga in Egitto) Caravaggio sukuria anksčiau niekada nematytą sceną. Juozapo, Marijos ir kūdikėlio Jėzaus kelionė iš Palestinos į Egiptą, kai, bėgdami nuo beprotiškų Erodo kėslų žudyti, jie kerta Sinajaus pusiasalį, anksčiau dažnai buvo vaizduojama kaip atokvėpio valandėlė arba kaip scena, kai datulių medis palenkia šakas ir apdovanoja bėglius savo saldžiaisiais vaisiais. Tačiau niekas iki šiol nėra vaizdavęs saulėlydžio valandą nusileidžiančio muzikos angelo, kuris palengvina bėglių kelionės nuovargį surengdamas mažytį koncertą. Marija su kūdikiu, vos pasigirdus pirmiesiems smuiko garsams, tuojau giliai įminga, o šventąjį Juozapą pakeri angelo grožis, ir jis laiko jam natas, nors taip pat yra pakirstas nuovargio, ir tuo pat metu trina pėdas vieną į kitą. Jo žvilgsnis labai iškalbingas: neapsisprendžia, ar leistis nešamam melodijos sukeltos ekstazės, ar toliau svarstyti, iš kur atėjęs šis stebuklingas jaunuolis. Iš surauktos kaktos galima nujausti abejonę ir norą suprasti, kas gi vyksta su jo šeima. Bet galbūt klausimas kur kas paprastesnis.

Šio angelo kūnas slepia paslaptį, kurią Caravaggio praskleidžia subtiliai ir elegantiškai. Jaunasis pozuotojas, pavaizduotas dangiškojo muzikanto rūbais, yra išties ypatingos figūros. Jo garbanos šviesios, kaip visų tradicinių angelų, plaukai ilgi, perrišti, jo profilis tobulo grožio, o kojos raumeningos. Tai ryškiai erotiškas personažas, neatsitiktinai penklinėje skaitąs geidulingiausio Biblijos pasakojimo – Giesmių giesmės – įkvėptos kompozicijos natas. Toje ištraukoje Dievo Motina garbinama kaip Kristaus sužadėtinė, o štai vargšas Juozapas tą akimirką paliktas nuošaly, kaip vaizduojama ir šiame paveiksle. Bet esama ir dar kai ko. Baltas audeklas, dengiąs angelo sėdmenis, nepaslepia vienos trikdančios detalės – gerai įsižiūrėjus, jo klubai nė kiek nepanašūs į vyriškio. Toje vietoje, kur vyturas juosia dubenį, klubas išplatėja – akivaizdu, jog tai moters figūra. Caravaggio žvilgčiojo į kitą garsią figūrą, jo amžininko nutapytą iš nugaros. Annibalė Carraccis neseniai Farnese’ių rūmuose atidengė savo paveikslą „Heraklis kryžkelėje“ (Ercole al bivio), kuriame nedorybė pavaizduota kaip apvalių formų moteris ir lygiai tokioje pat padėtyje, kokią Merisis parinko savo angelui. Carraccio moteris taip pat susisupusi į vėjo taršomą vualį, surištą ties klubais toje pačioje vietoje. Per daug akivaizdi sąsaja, kad jos nebūtų supratę amžininkai.

Priešais mūsų akis detalė, įžiebianti ginčus dėl angelo lyties paveiksle „Poilsis pakeliui į Egiptą“ – jame dera tiek neabejotinai vyriški bruožai, tiek moteriškos formos. Tai hermafroditas, kitaip tariant, mitologinis veikėjas, būtent tais metais ėmęs skintis kelią dailininkų ir kolekcininkų vaizduotėje. Po kelerių metų Scipionė Borghesė pakvies Berninį restauruoti senovinės hermafrodito statulos, atrastos per žemės darbus rengiantis Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statybai ir iškart tapusios jo kolekcijos dalimi. Neaiški ir permaininga šios figūros prigimtis yra žavingiausia, ką tik XV amžiaus dailininkai gali pavaizduoti: tiksliai atliepia jų laiko dvasią, tyrinėjančią gamtos reiškinius tarp realybės ir fantazijos, magijos ir mokslinių bandymų. Kai autorius, kurdamas pasakojimo intrigą ir sceninius labirintus, meta iššūkį stebėtojo protui ir kultūrai, tame amžiuje visi eina iš proto. Atrodo beveik neįtikėtina, kai pagalvoji, kiek informacijos šie dailininkai ir kilmingi intelektualai sukaupė siekdami suvokti meno kūrinius, slepiančius reikšmes, kurias šiandien jau sunku iššifruoti.

Kas žudikas?

Nelengva Caravaggio laikytis Tridento susirinkimo nurodymų, įpareigojančių tapytojus bažnyčiose vaizduoti aiškias, nekeliančias ginčų scenas, kad būtų iškart suprantama, kokį vaidmenį atlieka tam tikri veikėjai, ir nekiltų jokių abejonių dėl to, ką reiškia paveiksluose ar freskose vykstančios scenos. Bažnyčios tikslas yra paskatinti žmones atsiversti regint tose scenose pavaizduotus žinomus ir atpažįstamus šventų istorijų epizodus. Vis dėlto Merisis neatsispiria pagundai į savo pirmąjį liturginį kūrinį įterpti nemažai dviprasmybių – dėl jų žinovai dar ir šiandien laužo ietis. Dailininkas labiau kliaujasi abejonės, o ne tiesos įtikinamąja galia.

Kardinolas Contarellis labai aiškiai pareikalavo, kad šv. Matas būtų pavaizduotas tą akimirką, kai išleidžia paskutinį atodūsį, nudurtas į nugarą per mišias, – tais laikais kunigas mišias aukodavo atsisukęs į altorių, nugara į tikinčiuosius. Apeiginę tuniką vilkintis šventasis nelauktai buvo pertrauktas krikšto ceremonijos metu, tai liudija ir ant altoriaus tebedeganti žvakė. Pirmajame plane matome įvykio priblokštus neofitus, kurie buvo pasirengę nerti į krikšto vandens šaltinį. Kažkas dūrė Matui į nugarą; jo rūbą vilgo kraujas, bet žaizdos nesimato. Galingo stoto jaunuolis, nuogas kaip ir visi kiti, mosuoja kardu ir laiko kunigą sugriebęs už riešo. Nelabai aišku, ar senolis ginasi, ar bando siekti kankinio palmės šakelės, kurią angelas jam tiesia iš debesies aukštybių.

Šis jaunuolis – daugelis laiko jį budeliu – yra daugiausia klausimų kelianti paveikslo figūra. Jo poza mums galėtų sufleruoti, kad jis ketinąs smogti mirtiną kirtį kardu, bet niekas nerodo, kad tai jis sužeidė Matą. Jis neturi ant galvos šalmo kaip žudikai pirmajame paveikslo variante; neaišku, kur jis galėjo slėpti kardą iki užpuolimo, turint omeny, kad yra visiškai nuogas; bet, svarbiausia, jis atrodo toks pat priblokštas kaip ir kiti „teigiami“ šios scenos veikėjai. Drauge su visa bendruomene, susispietusia aplink šventąjį, jis apimtas sielvarto ir pasipiktinimo. Jaunuolio veido išraiška iš arti primena vieną eskizą, kurį Leonardas nupiešė „Angjario mūšiui“. Caravaggio Toskanos meistras iš tiesų dažnai yra atramos taškas, toks pat svarbus kaip Buonarrotis, o gal net svarbesnis. Paveiksle „Šv. Mato kankinystė“ tik dvi figūros reaguoja abejingai – tai du gerai apsirengę ir ginkluoti jaunuoliai, kuriuos matome kairėje. Galbūt jie yra budeliai? Vieno iš jų veidas rimtas, kone patenkintas, jis ką tik įkišo kardą į makštį ir skuba pasišalinti. Jo bendras, kurį matome iš nugaros, galėtų būti ginklo, kuriuo įvykdytas nusikaltimas ir kurį ką tik jam iš rankų ištraukė scenos centre esantis jaunuolis, savininkas.

Palyginę pirmąjį ir antrąjį paveikslo variantą, matome, kad Caravaggio sukeitė vietomis veikėjus ir jų vaidmenis. Žudikai, prieš tai buvę pagrindiniai veikėjai, dabar nustumti į kampą, sprunka minioje. Už jų, šventyklos prietemoje, pasirodo žmogus, išsiskiriantis iš kitų. Jis atrodo nusivylęs, pasipiktinęs ir apmaudaujantis dėl to, ką pamatė. Tai Caravaggio – paveiksle jis nutapė savo veidą. Ne dėl išpuikimo ar paprasčiausio bjauraus įpročio – šia gudrybe jis suteikia scenai konkretumo ir betarpiškumo. Tai, kas nutiko Matui, Merisis matė savo akimis ir štai dabar pasakoja tikintiesiems. Tai tikras, realus faktas, tikrovės dalis.

...pabaigoje turime nedidelį prašymą: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.