Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2023 01 24

Lolita Varanavičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.
Profesorė Viktorija Daujotytė. V. Daujotytės knygos „Iš Bileišių vasarų“ (Prigimtinės kultūros institutas, 2020 m.) viršelio nuotrauka

2023 01 24

Lolita Varanavičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Knygą „Džiaugsmas dienų audime“ išleidusi prof. V. Daujotytė: „Kartoti ir nežinoti, kad kartoji“

„Džiaugsmas dienų audime“ – taip vadinasi neseniai pasirodžiusi profesorės VIKTORIJOS DAUJOTYTĖS-PAKERIENĖS knyga. Iš tiesų šiandien to džiaugsmo kasdienybėje taip svarbu atrasti. Autorės dėmesio centre – džiaugsmo kaip moralinės vertybės ir žmogui būtinos būsenos svarstymai, džiaugsmo skalė lietuvių prigimtinėje kultūroje ir literatūroje, kalbos reikšmių patirtinė individualizacija.

Knyga skirta bandantiesiems suprasti kasdienybės chaosą, keliantiesiems žmogaus prasmės, pasirinkimų, laisvės klausimus. Pasirodžius knygai su profesore kalbėjosi leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

***

Ne visi, kas knygas leidžia, nori apie jas ir kalbėti, juk įgrįsta ta leidybinė kasdienybė. Bet gavau klausimų iš Lolitos Varanavičienės, „Tyto albos“ vadovės. Ši leidykla išleido ir penkias mano knygas seseris, gražiai, vienodo kirpimo suknelėmis, dargi ir tas, kurios nebuvo paremtos, tad leidyklai nuostolingos. Dėkinga dailininkei Astai Puikienei, redaktorėms.

Ir visgi labiausiai Lolitai. Dabar reiktų pasakyti, kad paskutinės – iš penkių – knygos pavadinimas „Džiaugsmas dienų audime“ yra prasidėjęs iš pokalbio su ja – kaip trūksta džiaugsmo, kaip sunku ką apie jį pasakyti. Lyg dar visai kitame laike kalbėjomės, dar toli iki Rusijai peržengiant Ukrainos sienas.

Ir už „Nerimą“ (2012) ačiū, nebuvo daugiau tą knygą leisti norinčiųjų, o juk pirmą kartą, akademikui Aleksandrui Vasiliauskui telkiant, bandėme prabilti apie grėsmes Lietuvai. Ką turėtume daryti, kad nepavėluotume. Ir aštriai, ribiškai mąstantis, nors jau ir sunkių dvasinių situacijų patiriantis Arvydas Šliogeris čia paskelbė radikalųjį savo opusą, pridengtą lyg ir atsainaus pavadinimo: „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai“.

Pažadėjau Lolitai atsakinėti kiek įmanoma sąžiningai. Prisimenu, kad ji ir Tirvaitė, dargi pavadina mane ir profesore, vardu, kuris yra mane kažkaip persmelkęs. Ir tai sąžiningumui įpareigoja.

***

Knygos viršelis

Pačioje 2022 metų pabaigoje pasirodė Jūsų knyga „Džiaugsmas dienų audime. Fragmentinė humanistika“. Didesnių pinklių skaitytojui, atrodo, negalėjote pateikti: džiaugsmas šiomis dienomis? Fragmentinė? Humanistika? Nepaisant šių „komplikacijų“, knyga pasirodė reikalinga nemenkam žmonių skaičiui. Be abejo, tai ne tie skaitytojai, kuriems aukščiausias knygos įvertinimas yra „lengvai susiskaitė“. Taigi svarbiausias žodis – džiaugsmas? Kodėl?

Na, knyga „Džiaugsmas dienų audime“ išėjo jau su 2023 metų data. Pavyko jai, esu patyrusi, kad pastarųjų dienų leidiniai iškrenta iš jau užbaigtų „sąrašų“, o juk knygai gerai būti kaip nors paminėtai, neprapulti. Geriau atsirasti pasaulyje kokioje nors pradžioje negu pabaigoje. O džiaugsmas, kaip vis labiau tikiu, priklauso ir amžinybei, kiek ji žmogui prieinama, yra ne tik šios dienos žymuo. Ir tai iš Jurgio Baltrušaičio – jo „Ašarų vainikas“ pasirodė karo metais (1942), liūdnu, sunkiu laiku. Ramino skaitančiuosius, sakydamas, kad „džiaugsmas nemąžta“, o stebuklas didis, „kad mano gluosniai be žiedo žydi“ („Aukuro rūkas“). Tinkama ši metafora ir mūsų sunkiam laikui: yra pasaulyje ir žydinčių be matomų žiedų gilumoje. Norėjau ir kiek plačiau apimti: kiek džiaugsmo ir lietuvių prigimtinėje kultūroje, ar tikrai esame labiau paniurę nei besišypsantys.

Rūpėjo, kaip džiaugsmo būsenos liudijamos kūrybos, kaip kasdienės patirties. Kaip įmanomas sunkus džiaugsmas, gal ir pats giliausias oksimoronas, sutelkiantis žmogaus pasaulio prieštaras ir prieštaringumus, neišsprendžiamus ir neišlyginamus. Džiaugsmas, ploniausiomis gijomis įaustas ir kasdienybės audimuose, duoda knygai bendrąją programą. O ji konkretinama, kaip jau man įprasta, tuo, kas pasirodo patirtyje, atsiminimuose, iškyla iš literatūros, aišku, daugiausia iš poezijos. Aukštas džiaugsmas, himniškas. Aukšta daina – kadaise ištarta Simono Stanevičiaus. Jos neišnyko, tos aukštosios dainos, jų yra, jei ir negirdimų. Yra ir tylių dainų. Ir tylių eilėraščių. Ir tylios kalbos. Ir tylių žmonių, kurie daugiausia kalbasi su savimi. Iš čia ir vidinė kalba, būtina lyrikai. Raštas – tyli kalba. Ir esu tyliųjų, netgi tylinčiųjų pusėje. Ten gal daugiau ir teisybės, ir teisiųjų.

Į ką atsiremti? Ir knygoje paklausiu. Bet tik paklausiu. Nėra vieno atsakymo. Bet kartais lyg išgirsti. Bendrieji žmogaus takai sugrąžina prie savęs, prie aš. Bet ir vėl išveda – prie kitų, prie savosios kalbos, prie Tėvynės. Džiaugsmo sunkis – ištariau, dar sykį suklususi prie 1949 metų Vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Deklaracijos. Man tai yra ypatingas tekstas, oraus ir aukšto kalbėjimo tono, profesionalaus politinio stiliaus. Esame okupuoti – sakoma – bet būsime laisvi, tad būtina iš anksto numatyti laisvės aplinkybes, ateities veiksmus. Plėsti ir gilinti demokratiją. Aiškiau suvokti socialines užduotis.

Kaip skaidriai formuluojama: „Socialinė globa nėra vien atskirų piliečių ar organizacijų reikalas, bet vienas pirmųjų valstybės uždavinių.“ Savo valstybėje ir patys silpniausieji turi jaustis saugūs – kokia stipri humanistinė nuostata. Šventasis, konstitucinis sakinys: „Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.“ Iš ko džiaugsmas? Kad šios Deklaracijos signatarai yra orūs lyderiai, pakilę virš savo jau nujaučiamo likimo, kad kalba dėl kitų, kitiems. Humanistinė pasija – ištarsiu. Ir gal bus lengviau pasiaiškinti, kodėl „Džiaugsmo dienų audime“ paantraštėje humanistika ir kodėl fragmentinė.

Bet dar ir iš toliau, paprastesne kalba – išgirdau, kad Antano Sutkaus fotografija vadintina humanistine, pagalvojau, ar tik čia nebus įžvalgios vokiečių leidyklos „Steidl“ apibūdinimas. Ši leidykla išleido jau ketvirtą šio fotografo albumą Street life ir projektuoja dar kelis. Patys savęs taip aiškiai gal ir nebūtume galėję įžvelgti. Šio albumo viršelyje – „Senamiesčio gyventojos“ I, Vilnius 1968. Metai, kai baigiau Vilniaus universitetą, kai ieškojau vietos, gal ir „vietos galvoti“.

Ta viršelio nuotrauka – trys pusamžės moterys, sakyčiau, kad tik viena lietuvė, prie išbraižytos senamiesčio sienos, jų išvaizdoje nieko miestiško, gal net labiau nemiestiškos, galima būtų sakyti, kad ir apsirengusios skurdžiai, kasdieniškai. Viena su „chalatu“, būdingu to laiko moters naminiu drabužiu, tikriausiai savo kieme. Įdėmi fotografo akis mato besišypsančias, patenkintas, savaip laisvas moteris, tikriausiai kaimynės, neužskurdusios, nealkanos. Kaimyniškos, palankios viena kitai. Tegul ir gyvenimo pakraščiai, bet gyvenimo. Bet žmonių. Nufotografuotas tų moterų pasitikėjimas savimi ir viena kita, gyvenimo jutimas: ir mes esame, ir mes gyvename. Tai ir yra humanistinis žvilgsnis arba humanistinė fotografija: žmogaus gyvenimo pamatymas, pateisinimas, gal ir išteisinimas.

To siekė ir Marcelijus Martinaitis, kai savo autobiografinę knygą pavadino „Mes gyvenome“ (2009). Norėčiau bent būti tame kelyje, bent pakeliui į tą tiesą, kurią jaučiu kaip pirminę humanizmo rodyklę. Nepasuktą tuščiažodės ideologijos linkme. Kaip tik tokią humanistinę nuostatą itin ryškiai liudijo ir Czesławas Miłoszas eilėraštyje „Sodyba“ (iš ciklo „Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“). Tikėtina, kad patirta, pamatyta, kas liko iš jo šeimos senos bajoriškos sodybos, iš tvarkingo gyvenimo – skurdu, varginga, apleista. Galima grąžyti rankas – viskas dingo, sunaikinta. Bet Miłoszas mato kitaip – gyva, išlikę: „Garbė gyvenimui, kad tebetrunka, vargingai, vos ne vos“. Fragmentas mano akiratyje atsirado apie 2000 metus, jau išlaisvėjusiu laiku, naujai atsiveriančių mąstymo galimybių horizonte.

Knygą apie Salomėją Nėrį taip ir pavadinau: „Salomėja Nėris. Fragmento poetika“ (net sunku patikėti, kad išėjo du leidimai). Įžangoje bandžiau ir pasakyti, kaip fragmento poetiką suprantu. Išeities taškas, nuo kurio neatsitraukiau: „Žmogaus būtis yra fragmentiška.“ Gyvename fragmentais, fragmentiškai. Didesnėmis ir mažesnėmis atkarpomis. Fragmentais ir mąstome, dažnai tik minčių atplaišomis. Tik raštui reikia jei ne vientisumo, tai bent jungčių. Užrašai, dienoraščiai yra gyvoji atkarpų, iškarpų erdvė. Neparašysi straipsnio apie Salomėjos Nėries vieno posmo garso metaforą, pusės puslapio fragmentėlis – kaip tik. Bet esu parašiusi ir vientisų tekstų.

Žmogaus pasaulis atrodo vis fragmentiškesnis, gal ir todėl netvaresnis. Suskilęs ir toliau skilinėjantis. Tam tikra prasme – fragmentiškėjantis. Bendri kalbėjimai, bendroji frazeologija, kuri iš pašaknų kerta pasitikėjimą ir šiandienos politine retorika, darosi tuščia, bereikšmė. Bet ir tuščia kalba nepalieka tuštumų, jos pildomos ir suvokiančiųjų nepasitenkinimo, net pykčio: ne tai, ne apie tai.

Ar naujoji knyga sąmoningai užveria ciklą, kurį sudaro keturios ankstesnės? Joje, man regis, pakilta gerokai aukščiau konkretybės: kitų žmonių tekstų (nors jie primenami ir cituojami), lituanistikos, kasdienio kultūros buvimo ir vertinimo. Tai tarsi stambios muzikinės formos finalas – kai nebijoma pakartoti kaip ir žinomų dalykų, bet šiandiena juos neįtikėtinai suaktyvino. Tarkim: „Žmogaus pasaulį, kad ir vis netvaresnį, išlaiko pasitikėjimas šviesa, nors per plauką greitesne už tamsą, gėriu, kurio nors per plauką daugiau už blogį. Ir meile, kuri iš to TREJETO yra didžiausia.“ Netvarus pasaulis. Visuotinio kalbėjimo apie tvarų gyvenimą paneigimas? Diagnozė? Galutinė?

Taip, sąmoningai uždarau duris. Per ilgai užsibūta saugiame fragmentų prieglobstyje. Sunku darosi ir išleisti tai, ką pirmoje knygoje ir priskyriau „laisvajam mąstymui“. Nėra ir negali būti daug „laisvų skaitytojų“, dabar ryškesnės kuo nors konkrečiai suinteresuotųjų grupės. Leidyklai sunku atsakyti, kad neleis, o man – nejausti kaltės, kad kažką nevertą išleisti siūliau.

Ar kas mano mąstyme per tą dešimtmetį (tarp 2012 ir 2022 metų) pasikeitė? Jūs, Lolita, gražiai apibūdinate, kad gal ir daugiau bendrinimų. Bet man pačiai sunku apie pasikeitimus ką pasakyti. Juk tuo pačiu laiku dar rašiau ir kitas knygas, dargi skirtingų žanrų, iš eilėraščių vėl grįždavau prie fenomenologijos; literatūros fenomenologiją tebejaučiu kaip savo jau turbūt galutinį pasirinkimą. Fenomenologiniam literatūros suvokimui fragmentas yra palankus: mintis (ar idėja) pasirodo staiga, apie literatūrą imi galvoti ne iš literatūros, fenomenai sublyksi ir gęsta, tik mirksnis, akimirka, tad ir kalbos fragmentas ar net fragmentėlis, telpantis ir į vieną sakinį. Kad ir į tokį: „Džiaugsmas nepriklauso žinojimui.“ Arba sakinys, kurį atsimenu ir todėl, kad jį santūriai pagyrė dailininkas Romas Orantas: „Menas yra tobulas liūdesys dėl šio netobulo pasaulio.“ Juo užbaigta knyga „Esė apie poeziją ir esimą“ (2001). Knygą užbaigi, bet to tobulo liūdesio – ne. Braunasi į sielą, smelkiasi. Ne tik tavo, bet ir tavo. Gal ir tas džiaugsmo iškėlimas iš noro mažinti liūdesį, jei ir tobulą.

Paskutinėje ciklo knygoje gal ir daugiau gyvenimo – ne tik kaip refleksijos, bet ir kaip istorijos, vadinasi, kiek daugiau ir pasakojimo. Apie universitetą, Lietuvių literatūros katedrą, kalbą, lituanistiką. Net apie žymųjį kardiologą, profesorių, akademiką Vytautą Sirvydį, apie jo knygą. Pajutau, kad ir nieko tiesiogiai negalėdama pasakyti apie kardiologiją (nebent tik apie savo skaudžiai sudunksinčią širdį), galiu nors atsargiai kalbėti apie kardiologinį tekstą. Kalba leidžia man tai daryti. Turiu savo patirtyje šį gimtosios kalbos visagalybės jutimą – ir tais atvejais, kai išdrįstu kalbėti apie dailę ar net muziką. Nežinau, bet kalba žino. Žmogaus pasaulis atrodo vis fragmentiškesnis, gal ir todėl netvaresnis. Suskilęs ir toliau skilinėjantis. Tam tikra prasme – fragmentiškėjantis. Bendri kalbėjimai, bendroji frazeologija, kuri iš pašaknų kerta pasitikėjimą ir šiandienos politine retorika, darosi tuščia, bereikšmė. Bet ir tuščia kalba nepalieka tuštumų, jos pildomos ir suvokiančiųjų nepasitenkinimo, net pykčio: ne tai, ne apie tai.

O kas ir apie ką? Ką trokštame išgirsti, kuo pasikliauti? Gal apie kietą pareigą, apie drąsą gyventi, ištverti, ir jau prie mirties slenksčio dar ir kitam ištiesti ranką? Gal tą norėjau pasakyt fragmentėliu apie gydytoją (pirmiausia) Dalią Triponienę; rašiau jos mirties dieną, skubėdama. Kodėl skubėjau, nežinau, bet ir žinau. Kažką mačiau, bijojau, kad neišblėstų.

Esate pasitraukusi iš aktyvaus akademinio, universitetinio, administracinio gyvenimo. Ar dabar matyti esmės? Kaip persitvarko akademinis protas, kai įgyjama visiška laivė nuo institucijų, pareigų, rutinos?

Laimė, natūralus tas pasitraukimas. Laimė, sulaukus senatvės. Sakau su šypsena, bet ir tikrai. Toks „postmokslinis“ būvis. Rašau su kabutėmis, o juk posttiesa be jokių kabučių… Kai turėjau daug darbų, kartais pagalvodavau, o gal, o gal ir gausiu dar bent dešimtį metų laisvesnio gyvenimo. Gavau, ačiū, Malone. Tai ir yra tas laikas, kuriuo rašiau savo „penkiaknygę“, vis iš naujo žvalgydama laisvo kalbėjimo properšas, suklusdama prie poezijos lašo, bandydama bent žvilgtelti, kas ten, už brūkšnio, kaip mums kalbėtis, susikalbėti, kaip bent trumpai patirti džiaugsmą. Bet dar buvau panirusi ir į laisvas paskaitas, laisvus seminarus, bet nei pati turėjau atsiskaityti, nei dalyviai. Yra ir šita forma – laisvas akademinis darbas.

Darbas – vis labiau keičiasi ir jo pobūdis, ir formos. Darbas ir tarpas, galimybė keisti veiklą, daryti pertrauką. Iš tų laisvų akademinių turinių sudaryta gana didelė knyga „Asmeniniai kursai“, kurią 2017-aisiais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Išeiti už disciplinų, tokie buvo ketinimai. Lyg pačiai sau užbaigti tarpdisciplininį laiką. Bet kaip yra? Kad galėtum patirti nors lašą to, kas veriasi už disciplinų, reikia būti buvus ir disciplinuojančio proto zonose. Netvarkoje gal ir pasimato kažkas kitaip, bet tik tvarkos horizontuose.

Ar kaip nors persitvarkiau? Gal ir ne, tik, aišku, vis mažiau ištvermės. Net skaityti. Stebiuosi, kad taip ilgai prie Olgos Tokarczuk „Jokūbo istorijų“. Bet ištversiu, perskaitysiu. Svarbiausias vietas jau gal būsiu radusi ir pasižymėjusi. Net tą, kurią reiktų apmąstyti, bet gal tai jau ne mano jėgoms. Bet pacituosiu, juk nedaug kas ryšis tokiai didelei kelionei per daugiau nei 800 puslapių. Pokalbis tarp svarbiausio veikėjo, paslaptingojo Jokūbo Franko ir patarimo ieškančio jauno karininko, smulkaus, šviesiaplaukio, labai bijančio mirti, bet turinčio eiti į karą. Ką jam daryti, kaip apsispręsti? „Karas – tai toks turgaus ir naktinio košmaro mišinys, – sako jam Jokūbas Frankas. – Mesk už savęs tuos fantus, išsipirk iš priešakinės linijos, duok kyšį, kad sočiai valgytumei, rūpinkis sveikata, tuomet nuo mirties išsipirksi. Anoks čia didvyriškumas – leistis užmušamam“ („Kometos knyga“, p. 203).

Netikėtas klausimas – ar nejausti kaltės prieš ukrainiečius dora? Santykio su kitu ir kitais klausimas. Išėjimo tik iš savęs, iš savo kiauto klausimas. Tiesiogiai lyg ir nekaltas, nedalyvauji, neprisidedi, neskatini. Lyg ir negali nieko padaryti, kad taip nebūtų. Ir vis dėlto: „nors nekaltas, bet kažkaip ir kaltas, / kai už rankos kimba – „Ką daryti?“. Iš Vlado Šimkaus, gero poeto, eilėraščio „Ką daryti?“

Kaip kariaujate karą, vadinamą Ukrainos vardu? Kaip pakeliate skolą ir kaltę prieš kiekvieną ukrainietį? Ar tos kaltės nejausti – dora?

Karą, vadinamą Ukrainos vardu, Lietuvoje kariaujame visi, net ir tie, kurie mano nekariaujantys, atsisakantys, turintys kitų reikalų. Ukrainiečių nebendrinu, jų, kaip ir lietuvių, yra visokių. Bendrai jaučiu tik tautos, jos žemės, jos valstybės tragediją. Nesu aktyvistė, bijau karo entuziazmo, kurio apraiškų kartais juntu ir mūsų viešojoje retorikoje. Ir šiuo atveju branginu rūstų susikaupimą, susitelkimą. Santūrią, svarstančią, net paabejojančią laikyseną. Netgi paklausiančią – ar taip? Ar tikrai taip? Ar tikrai visur tik balta ir juoda?

Suklusau prie popiežiaus Pranciškaus minčių, į kurias ir Lietuvoje reaguota ir kritiškai. Man brangi popiežiaus humanistinė pozicija – visomis išgalėmis stabdyti karą, tvenkti kraujo upes, gelbėti žmones, ypač silpnuosius. Suklusau ir čia pat paabejojau – ar turiu teisę popiežiaus mintimis remtis? Juolab – svarstyti. Būdinga man – klausti, abejoti. Bet juk „kariauju“ tą baisų karą, kaip galiu. Ir nemiga, nerimu. Ir noru tiems, kurie atbėgo iš Ukrainos, ką nors įdėti tiesiai į rankas, pasakyti gerą žodį. Kad ir tai pavargusiai, šiltų akių moteriai, dirbančiai parduotuvėje, su prie krūtinės prisegta mėlynai geltona juostele. Ir nors po trupinį aukojant; juk tuo veiksmu ir pasisakoma, kur, su kuo esi. Esu su Ukraina.

Tik man baugu, kai to atviro pasisakymo iš žmonių, ypač iš menininkų, reikalaujama. Juk ir pokariu tylintieji buvo įtartini. Ir baugu, kad tos analogijos vis iškyla. Baugumas, nerimas, taip, ir kaltė, kaltės jausmas, net toks visai paprastas – man šilta, nealkana, o ten, o kaip ten, kur raketos, bombos, sugriauti namai, našlaičiai vaikai, apleisti seni, neįgalūs. Ir Ukrainos žemės gaila – derlingo juodžemio, kviečių, vynuogynų. Ką šiandien, galvojant apie kraujo girdomą Ukrainą, bereiškia jau įprasti ekologiniai rūpesčiai. O ir jų negalima atsisakyti. Ir visgi – ne visi kareiviai. Ne visi kariauja. Karas neturėtų būti privalomas. Bet yra. Ir tikriausiai dar ilgai bus.

Netikėtas klausimas – ar nejausti kaltės prieš ukrainiečius dora? Santykio su kitu ir kitais klausimas. Išėjimo tik iš savęs, iš savo kiauto klausimas. Tiesiogiai lyg ir nekaltas, nedalyvauji, neprisidedi, neskatini. Lyg ir negali nieko padaryti, kad taip nebūtų. Ir vis dėlto: „nors nekaltas, bet kažkaip ir kaltas, / kai už rankos kimba – „Ką daryti?“. Iš Vlado Šimkaus, gero poeto, eilėraščio „Ką daryti?“ Įsiminiau seniai, dar universitete, deklamuojamą profesoriaus Donato Saukos, įsiminiau kaip tinkamą moralės (arba doros) formulę: „nors nekaltas, bet kažkaip ir kaltas…“ Kiek kaltės ir tau tenka už žmogaus pasaulio netobulumą ar net žiaurumą, baugumą, kiek jos prisiimi – tavo moralinio jautrumo matas.

Pati nuo šios, savo esme jau metafizinės, kaltės ginuosi ir paprasta fizika – apsižvalgau ir apie save, ar neužmiršau tų, kurie silpnesni už mane, serga sunkiomis ligomis, gal galėčiau ar net turėčiau kuo padėti. Gal ir sengirėms, nykstančioms, neapsaugotoms, Sengirių fondui, laiku įkurtam. Stiprinti žemės plaučius. Jei didės dykros miškų vietose, plėsis ir dvasinės dykumos. Kova su blogiu neturėtų susilpninti gėrio gynybos. Taip, su blogiu reikia kovoti, o gėrį ginti. Gintaras Grajauskas savo poezijos knyga laiku priminė nykstamai menkų dydžių svarbą. Taip, mes visi nykstamai maži ir menki, bet kažkas ne tik mums, bet ir nuo mūsų priklauso. Kaip nuo drugelio sparno virptelėjimo – šito žinojimas buvo paveikęs Jurgos Ivanauskaitės vaizduotę…

Matyt, svarbu apsispręsti, kas šią akimirką nuo manęs priklauso labiausiai. Pamoka, tik išgirsta: penktą mėnesį nėščia ukrainietė atsiribojo nuo visų žinių, artimiesiems neleido su ja apie karą net kalbėtis, nors vyras fronte. Išsaugoti kūdikį – jai nebuvę nieko svarbiau. Suprantu ją, pritariu. Kūdikis turi gimti. Kiekviena gyvybė yra viltis, kad gyvenimas bus, tęsis. Dar grįšiu prie savo „penkiaknygės“. Peržiūrėjau bent pradžias. „Lašas poezijos“, išleista 2013 metais; karo grėsmė jau tvenkėsi virš Ukrainos kruvinais dūmais. Ir tai savo jautriais seismografais jau fiksavo poezija – tereikėjo tik išgirsti, bandyti pasakyti.

Pacituosiu „Lašo poezijos“ pradžią: „2012 metų gegužės pradžia – Rašytojų klube Gintaro Bleizgio „Sodo“ ir Rimvydo Stankevičiaus „Ryšio su vadaviete“ sutikimas. Gerų poezijos knygų, jau kito poezijos laiko. Su Aidu Marčėnu, kalbančiu. Su Domantu Razausku, dainuojančiu ir iš gero poezijos jutimo. Kažkas vyksta, vyksta giliai ir skaudžiai, lyg iš paskutiniųjų, poezija – jau kova už aukštesnę būtį, o tie, kurie ir dabar dar rašo eilėraščius, – kariai, kareiviai. Aidas taip ir sako apie šio vakaro poetus – jie kariai. Ir lyg tarp kitko – po kokių penkiasdešimt metų mes gal jau nebeturėsime savo kalbos, nieko nebereikš Maironis, mes visi būsim pralaimėję… Lyg pratęsia savo jau prieš keliolika metų ištartą frazę: „Reikia rašyti eilėraščius…“ Nes… Nes pasaulis baigiasi. Kas rašo iš tiesų, iš vidinės būtinybės, jaučia, kad poezija turi atkuriamosios galios, tiesia žmonių susikalbėjimo lieptus, saugo. Rašyti Iš tiesų – vadinasi, iš tikro vidinio poreikio, kartu ir iš sąmoningumo kūrybai. Taip, kol gyva poezija, pasaulis turi viltį. Žmogus gyvas, gyvas žmogiškumas, kol lieka nors lašas poezijos. Likutis, kuris nepravalgomas, neprageriamas, nesunaudojamas. Ryšys ir su vadaviete, jei ir suprantame ją skirtingai. Poezija perspėja. Poezija stiprina atsakomybę /…/“.

To laiko – prieš dešimtį metų – nuotaikos akcento („jie kariai“) paliudijimas. Rimvydo Stankevičiaus, praėjusių metų Lietuvos kultūros ir meno nacionalinės premijos laureato, perskaitytas eilėraštis „Ryšys su vadaviete“: „Esu velniškai geras / Tavo kareivis, Viešpatie…“ Jau buvo išėjusi itin svarbi Rimvydo knyga „Laužiu antspaudą“. Tikiu, kad Ukrainos dvasioje formuojasi ir vis labiau reikšis gera poezija.

Ta dabartinių šimtamečių karta man tokia graži, tokia pažįstama, lyg būčiau iš jos. Ir mūsų mamai kitąmet 100, o esu už ją „nedaug“ jaunesnė. Tik aš viena iš mūsų šešių turėjau tokią jauną ir tokią nelaimingą mamą. Norėčiau jai, neišvengiamai ir sau, ką parašyti. Tiksliau – užbaigti, ką jau seniai esu pradėjusi.

Kur link krypsta Jūsų protas ir širdis šiandien? Kas esminio dar bus parašyta?

Esminio, mieloji Lolita, vis dar pavadinanti mane profesore (patinka man šitas vardas, net pačiai keista, kad taip lengvai prie jo pripratau), jau nieko. Ir naujo jau nieko. Neblizgėjau ir taip nei naujumu, nei savitumu. Kuo senyn, tuo saldžiau grįžti. Turiu tokių neapeinamų savo ratų. Kartoti ir nežinoti, kad kartoji. Pačiai sau netikėta, kad grįžau prie savo seno vadovėlio mokyklai, rašyto prieš tris dešimtis metų, rašyto ryškioj sąmonės šviesoj – bus Lietuva, bus mūsų valstybė, mes visko turime. Ir išmintingų žmonių, ir gerą literatūrą, talentingų rašytojų. Ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, ir jo „Žalčio sonatą“, Arvydo Šliogerio suvoktą kaip galingą lietuvišką mitą. Tik pasakyti, tik parašyti vadovėlį, kad tiktų jauniems žmonėms, mokyklai. Kas būtų žmogus be iliuzijų. Ir pagailo tos iliuzijos, o gal tas senas vadovėlis, jo humanistinė pasija (juk negalima suabejoti, kad mūsų Vydūnas yra humanistinės etikos kūrėjas, kad Biliūnas jos įtvirtintojas…) dar galėtų pasitarnauti žmonėms kaip populiarioji literatūrologijos versija. Tik suformuoti į ją lieptus iš šiandienos, iš Ukrainos, iš ir mus persmelkusios karo situacijos, iš to, kas ir taip rizikingai keičiasi santykiuose su kultūra, su rusų klasika…

Žinau, kad laiko beturiu nedaug. Ir kad nors po trupinį jo dar susitaupau, kiek įmanoma, laikydamasi įprasto ritmo (jau ne režimo). Tai reiškia – vis dar atsisėsti prie savo rašomojo stalo. Peržvelgti savo šiaurės horizontą. Knygas, po truputį tolinamas nuo akių. Lyg budintis įbrėžis – dar nenugyvenau savo mamos metų, dar ne, dar galiu. Ta dabartinių šimtamečių karta man tokia graži, tokia pažįstama, lyg būčiau iš jos. Ir mūsų mamai kitąmet 100, o esu už ją „nedaug“ jaunesnė. Tik aš viena iš mūsų šešių turėjau tokią jauną ir tokią nelaimingą mamą. Norėčiau jai, neišvengiamai ir sau, ką parašyti. Tiksliau – užbaigti, ką jau seniai esu pradėjusi. Man vis įdomesnės simbiozinės pasakojimo-rašymo formos. Gal net turiu įgimtą potraukį joms. Autobiografija – tai, ko savo gilumoje žmogus bijosi, ko baugu, bet kas traukia. Bijai, o rašai.