Knygą „Džiaugsmas dienų audime“ parašiusi prof. V. Daujotytė: „Laimingas, kas suvokia, kad laimingas“ 

Iš tiesų šiandien to džiaugsmo kasdienybėje taip svarbu atrasti. Autorės dėmesio centre – džiaugsmo kaip moralinės vertybės ir žmogui būtinos būsenos svarstymai, džiaugsmo skalė lietuvių prigimtinėje kultūroje ir literatūroje, kalbos reikšmių patirtinė individualizacija.

Knyga skirta bandantiesiems suprasti kasdienybės chaosą, keliantiesiems žmogaus prasmės, pasirinkimų, laisvės klausimus. Skaitykite knygos ištrauką.

Melancholija – iš būdo 

Turime įstabų tekstą – Arvydo Šliogerio „Melancholijos archipelagus“, kaip salą iškilusius iš jo filosofijos. Filosofinę poemą, paženklintą aukšto įkvėpimo ženklu. „Niekio ir Esmo“ užbaiga, vėliau ir atskira knyga, poetinė pasija, lemtingas įsitarpinimas tarp kalbos ir daikto, tarpą perteikiant ir kaip vaizdą, fotografiją, dar kartą permąstant metaforą – perlaužą kalbos sraute, dar sykį ištariant: „Esmo žaibas gali plykstelėti iš varnalėšos, bulvės ar vėjo gūsio.“ Ši ištartis filosofinę pasiją sugrąžina prie jos šaknų – prie prigimtinio pasaulėvaizdžio, prie kaimiškosios tradicijos, persmelkusios ir lietuvių literatūrą. Varnalėša, bulvė, vėjo gūsis, – ir iš jų gali plykstelėti Esmo žaibas, praskleidžiantis ir bulvės metafiziką. Bet čia jau kita kelio atšaka. Svarbiausia yra prigimties pamatas – būdas. Šliogeris jį juto ir iš Broniaus Ra- dzevičiaus, juto ir jo melancholiją. Begalinį, neaprėpiamą, neišsakomą liūdesį, jutimą, kad „daina graudyn ir įstabyn!“ ( Jonas Aistis „Lorelei“) 

Galvojant apie lietuvių būdą, apie patiriamas būsenas, jų raišką, matyti, kad esame gana santūrūs. Kad džiaugsmo pasigendame. Gal tai ir iš vaikystės, gal vaikų gyvenimai per griežtai tvarkomi, per maža dėmesio. Veikė ir istorinės aplinkybės, šiaurietiškumas, atšiaurumas. Bent jau žemaičiuose. 

Lietuvių literatūroje, ypač rytų aukštaičių, savičiausia melancholijos spalva – Jono Biliūno ar Vaižganto. Ir labiausiai – gamtos įgilinimuose. Iš „Pragiedrulių“: „Dažniausiai gi Juodžiaus kelmas su savo Beragiu ir Dviragiu (ežerais) vien liūdi, rūkais apsigaubę. Ne iš širdies skausmo, tik kad toks jų būdas. Jei ir verkia, tai tyliai, rasos ašarėlėmis. 

Nei didelių džiaugsmų, nei didelių priepuolių. Jie vieni kitais pasikeičia taip nežymiai, taip iš palengvo, jog nė nebeatskirsi, kame džiaugsmas baigiasi ir liūdesys prasideda ar liūdesys baigiasi, džiaugsmas prasideda.

Taip slenka ištisi amžiai tai – Lietuvos gamtai.“ („Juodžiaus kelmas“)

Atrodo, kad Vaižgantas kalba apie žmones. Iš tiesų, jei ir apie gamtą, apie jos ištisus amžius. Vaižgantas nujautė – lietuviai jausmų yra mokęsi ir iš savo gamtos. Iš jos lietuvio prigimtyje ir ta neaiški riba tarp džiaugsmo ir liūdesio, juolab melancholijos. Ar šiandien besame gamtos taip stipriai veikiami, sunku pasakyti. Prigimtis juk iš giliau nei tik ši diena, dažnai telpanti į ekraną. Bendrinti, bet ir bandyti liudyti atskiras džiaugsmo patirtis.

Džiaugsmas – ir ištinkantis 

Džiaugsmo, neatskiriamo nuo skausmo, skliautas mano sąmonėje pirmiausia yra susidaręs iš Jurgio Baltrušaičio, iš jo ankstyvosios autobiografijos: „…griežtai sakant, savo gyvenime aš težinau vieną vienintelį nepaprastą įvykį: tą mano žmogiškąjį gyvenimą nuo lopšio iki karsto, šitą paslaptingą minčių ir aistrų, žinojimo, tikėjimo ir vilties audinį, kur buvo, yra ir bus per daug skausmo, kur buvo, yra ir bus per daug džiaugsmų…“ Gyvenimas prasideda skausmu, skausmas eina pirma džiaugsmo, bet gyvenimas išlygina. Savirefleksijos išgaubta gyvenimo akimirka: esu, esu ir gyvendamas gyvenimą, kuriame per daug skausmo, bet ir per daug džiaugsmo. Ne pertekliaus problema. Bet ir ne trūkumo, stokos. Kito lygmens – galime ištarti džiaugsmo trūkumą, bet ne skausmo. Skausmo – amžinas, sklidinas pilnis; vėl pagal Baltrušaitį, jei ir kita reikšme. Džiaugsmas, kuris ištinka, – mintis, staiga kažką esmingo suvokus: kaip Mamerto Indriliūno Čiurlionio interpretacijoje. Arba po didelio pavojaus, kurio pavyko išvengti, po sunkios ligos, staiga nušvitus sąmonei: gyvensi dar, nemirsi. Vaižgantas „Pragiedruliuose“: kaip iš ilgos ligos patalo pakyla Taučvienė, mažo Aleksiuko mama, kaip išeina į gonkeles. Vaikas persigąsta, kai jo motutė, „kadgi pasileis verkti, o ašaros čiurkšle jai ant kelių byrėti. /…/ – Dievuliau, stebuklas!.. dangus atsivėrė…“ Džiaugsmo ašaros – iš labai aukštos dvasinės pagavos. Džiaugsmas po sunkaus buvimo, po fizinio skausmo, kuris staiga atlėgsta. Staigus pasikeitimas išgaubia būsenos kraštus. Suvokiame džiaugsmą kūnu ir siela – kažkas įvyko, pasikeitė. Bet yra ir džiaugsmas, kuris gali užplūsti nei iš šio, nei iš to. Džiaugsmą pažįstame, nors pasakyti, kas jis yra, sunkiau, nei aptarti jo brolį skausmą. Gal ir dėl to, kad skausmo šaknys giliau suleistos į kūną. Skausmas pastovesnis, ilgiau tveriantis, kančia – tas pats skausmas, tik dar gilesnis, sunkesnis. 

Gebėti giliau reaguoti 

Nebesusitikdamas su tuo, kas teikia džiaugsmą, žmogus ima prarasti ir tai, kas saisto su gyvenimu, yra perimamas nerimo, kartais ir baimės. Nerimas gniuždo. Baimė kausto. Abiem veiksmažodžiais išreiškiami fiziniai veiksmai, nukreipti į ribojimą, spaudimą. Baimė apriboja kūną, suspaudžia, nerimas sugniaužia. Džiaugsmas kūną laisvina, plečia ribas, kelia nuo žemės. Jaunam netgi atrodo, kad iš džiaugsmo jis skrenda, kad sparnai išauga. Juokas – džiaugsmas labiausiai atveria juoką, duoda juokui balsą, melodiją, intonaciją. Užkrečiantis juokas – tai apie gražų, džiaugsmingą, savimi pasidalinti trokštantį juoką.

Tik paviršiuje skausmas (artimai ir liūdesys) – džiaugsmo priešprieša. Skirstome ar skirstomės: esame liūdni arba linksmi. Psichinių būsenų linijos nėra tiesios, o susiraizgiusios, susipynusios. Kas atrodo nutolinta į priešingą polių, gali staiga priartėti: džiaugsmas pereiti į liūdesį ir atvirkščiai. Dar daugiau – kas gali liūdėti, tas geba ir džiaugtis. Abi būsenos rodo gebėjimą giliau reaguoti. Liūdesys džiaugsmą labiau pridengia negu džiaugsmas liūdesį. Džiaugsmas atviresnis. Liūdesys uždaras. Saugu džiaugsmui, ypač jaunam, liūdesio saugomam. 

Latvių poeto frazė 

Latvių poetas Eglītis: „Vienkārši dzīvo un esi laimīgs!“ Ir versti nereikia: vienąkart gyveni ir esi laimingas… Tikrai – patikimiausia laimė iš to, kad gyveni. Iš to, kad tik kartą. Kad kito nebus. Kad kitaip nebus. Jei spėjai pajusti, kad laimingas(-a), jei sugavai tą akimirksnį, tai jau ir visam gyvenimui, tam vienkartiniam, vienam ir visam. Nei tu užmirši, nei tavęs ta laimė užmirš. Laimingas, kas suvokia, kad laimingas. 

Kreipti augančio akis ne į išimtis, o į taisykles. 

Ne į gelmes, o į paviršių, kur žmogaus namai, kur medžiai ir jų šaknys. 

Saugus, kas pasitiki tuo, ką yra prigimęs, kas duota auginimui, didinimui.