2021 03 29

Kitos knygos

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Knyga „Kas, jeigu?“: jei asteroidas būtų labai mažas, bet didelės masės, ar galėtum ten gyventi kaip Mažasis princas?

Leidyklos „Kitos knygos“ iliustracija

Kas, jeigu… išsimaudyčiau panaudoto branduolinio kuro baseine? Arba jei visi žmonės Žemėje atsistotų kuo arčiau vienas kito, pašoktų į orą ir nusileistų tuo pačiu metu? Tokių iš pirmo žvilgsnio absurdiškų klausimų kyla dažnam smalsiam protui. O buvęs NASA robotikos specialistas Randallas Munroe, pasitelkęs mokslo žinias, ieško į juos atsakymų. Ir, žinoma, randa.

Į tuos keistus klausimus šmaikščius atsakymus R. Munroe pateikia knygoje „Kas, jeigu?“. Šioje „The New York Times“ bestseleriu tapusioje knygoje mokslininkas ne tik moksliškai atsako į hipotetinius klausimus, bet ir praskaidrina atsakymus linksmais komiksais. Kas, jeigu kažkur pasaulyje gyvena kiekvienam iš mūsų atsitiktinai skirta viena artima siela? Kas, jeigu susprogdintume atominę bombą uragano akyje? Kas, jeigu visi kuriuo nors metu pasaulyje blykstelintys žaibai tuo pačiu metu trenktų į vieną vietą?

Baigęs fizikos studijas R. Munroe dar spėjo padirbėti NASA kosmoso tyrimų centre. Tačiau savo aistrą skaičiams ir mokslui būsimasis autorius nukreipė kitur – į komiksus. 2006 m. jis paliko NASA ir įkūrė xkcd.com interneto puslapį, kuriame dalinasi linksmais piešinėliais, aiškinančiais mokslo problemas. Sulaukęs neįtikėtinos sėkmės internete, dalį klausimų ir atsakymų R. Munroe perkėlė į pirmąją savo knygą „Kas, jeigu?“.

„Šios knygos didžiausias privalumas – patraukliai pateiktos mokslo žinios. Skaitydamas pakikeni, bet ir sužinai daug įdomių dalykų. Ypač rekomenduočiau tiems, kurie namuose turi vaikų, nes knyga savo beprotiška koncepcija sugeba sudominti mokslu ir perteikti jo veikimo principus, taisykles, dėsnius“, – apie „Kas, jeigu?“ atsiliepia mokslo tyrinėtoja ir žurnalistė Goda Raibytė.

Knyga „Kas, jeigu“, kurioje autorius aiškinasi hipotetines situacijas ir, atsakydamas į neįtikėtinus ir kartais absurdiškus skaitytojų klausimus, nagrinėja fizikos dėsnius, chemijos tiesas ir kviečia šmaikščiai pasižiūrėti į mūsų gyvenimą fiziniame pasaulyje, išversta į 35 kalbas. Tarptautinė astronomų sąjunga jo garbei pavadino asteroidą – 4942 Munroe.

Pateikiame ištrauką iš minėtos knygos, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Kitos knygos“, vertė Beatričė Raščiūtė ir Vilma Kacerauskienė. Joje R. Munroe nagrinėja literatūrinę problemą.

***

Klausimas: Jei asteroidas būtų labai mažas, bet didelės masės, ar galėtum ten gyventi kaip Mažasis princas?

Atsakymas: „Mažasis princas“, Antoine’o de Saint-Exupéry sukurta istorija, pasakoja apie tolimojo asteroido gyventoją. Istorija paprasta, liūdna, spaudžianti širdį, bet kartu ir nepamirštama. Iš pažiūros knyga skirta vaikams, tačiau sunku aiškiai pasakyti, kokia jos tikslinė auditorija. Bet kokiu atveju ji tikrai surado savo skaitytoją ir tapo visų laikų bestseleriu.

Knyga parašyta 1942 metais. Įdomus laikas rašyti apie asteroidus, nes tuo metu niekas net nežinojo, kaip jie atrodo. Net ir geriausiais teleskopais žiūrint, didžiausi asteroidai atrodė tarsi šviečiantys taškai. Iš tiesų, asteroido pavadinimas ir reiškia „panašus į žvaigždę“.

Kaip atrodo asteroidai, sužinojome 1971 metais, kai zondas „Mariner 9“ nuskriejo iki Marso ir nufotografavo Fobą ir Deimą. Dėl šių palydovų, kurie buvo laikomi asteroidais, nuotraukų ir šiandien asteroidus įsivaizduojame kaip bulves su krateriais.

Iki 1971 metų mokslinėje fantastikoje mažus asteroidus buvo įprasta vaizduoti apvalius, kaip planetas.

Leidyklos „Kitos knygos“ iliustracija

„Mažajame prince“ nueita dar toliau: asteroidas čia kaip tikra mažytė planeta, turinti sunkio jėgą, orą ir net rožę. Nėra prasmės kabinėtis prie mokslinių faktų literatūros kūrinyje, nes, visų pirma, šis kūrinys ne apie asteroidus, o antra, istorija pradedama aliuzija į suaugusiųjų kvailumą, nes jie visada viską priima už gryną pinigą.

Užuot rėmęsi mokslu ir menkinę kūrinio vertę, panagrinėkime, ką mokslas galėtų kūriniui pridėti. Jei iš tikrųjų egzistuotų itin didelio tankio asteroidas, turintis tiek paviršiaus sunkio jėgos, kad galėtume ant jo vaikščioti, jis pasižymėtų tikrai įspūdingomis savybėmis.

Jei asteroido spindulys siektų 1,75 metro, kad jo paviršiuje būtų į Žemės panaši sunkio jėga, jo masė turėtų siekti 500 milijonų tonų. Ir ji beveik prilygtų visų Žemės žmonių masei.

Stovėdami tokio dangaus kūno paviršiuje, patirtumėte potvynines jėgas. Kojos atrodytų sunkesnės už galvą, jaustumėte tarsi lengvą tempimą. Tarsi būtumėte tempiami ant išlenkto guminio kamuolio arba gulėtumėte ant karuselės galva į centrą.

Pabėgimo greitis tokio dangaus kūno paviršiuje siektų maždaug 5 metrus per sekundę – mažesnis už sprintą, bet vis tiek gana nemažas. Taigi jei negalite įdėti kamuolio į krepšį iš viršaus, tai negalėsite ir iššokti iš šio asteroido.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Įdomus faktas apie pabėgimo greitį: nesvarbu, kuria kryptimi judama. Jei judėsite greičiau nei pabėgimo greitis, pabėgsite bet kokiu atveju, nebent judėtumėte planetos link. Tai reiškia, kad iš asteroido galėtumėte pabėgti judėdami horizontaliai ir nušokdami nuo aukštikalnės.

Jei judėtumėte ne taip greitai, kad pabėgtumėte iš planetos, patektumėte į orbitą aplink ją. Jūsų orbitos greitis būtų apie 3 metrai per sekundę – įprastas bėgiojimo greitis.

Leidyklos „Kitos knygos“ nuotrauka

Ši orbita nebūtų normali. Potvyninės jėgos veiktų jus keliais būdais. Jums ištiesus į planetą ranką, ją trauktų daug stipriau nei jus patį. Jums ištiesus vieną ranką, likusi kūno dalis kiltų aukštyn, kas reikštų, jog kitas jūsų kūno dalis sunkio jėga veiktų dar mažiau. Iš esmės, visos jūsų kūno dalys bandytų patekti į skirtingas orbitas.

Didelis orbitoje skriejantis objektas veikiamas tokių potvyninių jėgų, pavyzdžiui, palydovas, greičiausiai subyrėtų į žiedus. Laimei, jums tai negrėstų, tačiau jūsų orbita būtų chaotiška ir nenuspėjama.

Tokių tipų orbitas savo moksliniame straipsnyje tyrinėjo Radu D. Rugescu ir Danielė Mortari. Jų sukurti modeliai parodė, kad dideli pailgi objektai juda keistomis trajektorijomis. Net ir jų masės centrai nejuda įprasta elipsės forma: kai kurie juda penkiakampėmis orbitomis, o kiti chaotiškai vartosi ir atsitrenkia į planetą.

Šią informaciją galima pritaikyti ir praktiškai. Ilgą laiką netyla siūlymai naudoti ilgus trosus, tarsi sklandantį kosminį liftą, norint perkelti krovinius į gravitacinius šulinius ir iš jų. Tokiais trosais galėtų būti perkeliami kroviniai ant Mėnulio paviršiaus ir nuo jo arba kosminiai laivai nuo Žemės atmosferos ribos. Dėl trosų orbitoms būdingo nestabilumo šiam projektui iškiltų tikrai įdomių iššūkių.

Minėto didelio tankio asteroido gyventojai turėtų būti itin atsargūs: jei bėgs per greitai, kils pavojus įeiti į orbitą, apsiversti kūlvirsčiu ore ir atsikratyti skrandžio turinio.

Laimei, šokti į orą būtų nepavojinga.