Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Knyga, kuri padeda „apsiauti vienuolio sandalais“

Tiberiados bendruomenės broliai Baltriškėse. Tiberiados bendruomenės nuotrauka

Tiberiados bendruomenė garsėja savo paprastumu ir džiaugsmingu požiūriu į gyvenimą. O kokią ją pamatė bendruomenės draugai, perskaitę knygą „Pašaukimo žemė. Žiedeliai“? Joje nuotaikingos istorijos apie brolių ir seserų gyvenimą, taip pat Lietuvoje padėjusių įsikurti dvasininkų, šeimų, savanorių mintis.

Savo įspūdžiais dalinasi valstybės tarnautojas Danielius Turskis, STEAM edukatorė ir kūrybinių technologijų profesionalė Rūta Kruliauskaitė, studentės Indrė Teofilė Kontrimavičiūtė ir Barbora Skirgailaitė.

Knyga sudaryta iš penkių dalių, supažindinančių su Tiberiados bendruomenės dvasingumu. Kas jam būdinga? Ką išskirtumėt?

Danielius Turskis: Pirmą kartą apsilankiau Baltriškėse ir susitikau su broliais prieš 20 metų. Vienas iš brolių negalėjo būti su mumis, buvo bičių sugeltas, kitas dar nekalbėjo lietuviškai. Tąkart galvojau – ir ką šie keli užsieniečiai veiks atokiame Lietuvos kaime. Dabar matau, kad pasitikėjimas Dievo Apvaizda yra jų optimizmo šaltinis. Viskas išeina į gera mylintiems Dievą.

Įstrigo ir pirmoji jaunimo stovykla Baltriškėse, kurioje dalyvavau. Su daugeliu tuomet nepažįstamų merginų ir vaikinų laukėme pusryčių pečiais kūrenamoje buvusioje kaimo mokykloje. Vėsu, dar nėra brolių, tačiau visi linksmi, giedojome giesmes, kol sušilome. Manau, kad brolių atvirumas, pasitikėjimas mumis, priėmimas, draugystė padeda atrasti ir priimti tiek save, tiek kitus, ir yra džiaugsmo šaltinis.

Indrė Teofilė Kontrimavičiūtė. Barboros Skirgailaitės nuotrauka

Indrė Teofilė Kontrimavičiūtė: Brolių ir sesių nuolat puoselėjamą bendrystę, pasitikėjimą Dievu ir pasiruošimą iškeliauti ten, kur yra kviečiami. Taip pat atvirumą ir dėmesingumą visiems atvykstantiems, jautrumą, vaikišką širdį, atidumą Dievo ženklams ir meilę Kūrinijai.

Rūta Kruliauskaitė: Gylį, paprastumą ir didelis džiaugsmą.

Barbora Skirgailaitė: Kasdienybės paprastumą, džiaugsmą. Mokėjimą ieškoti ir rasti Dievą netikėtuose susitikimuose, misijų metu, gamtoj, bendruomenėj.

Svarbus ir knygos pavadinimas – „Pašaukimo žemė. Žiedeliai“. Joje rasime Tiberiados brolių ir seserų liudijimus, bendruomenės draugų ir jai artimų dvasininkų pasakojimus. Jie pavadinami žiedeliais kaip ir šventojo Pranciškaus laikais. Kuo šie pasakojimai ypatingi?

D. Turskis: Ši knyga kaip saldainių dėžutė: trumpi, netikėti, džiaugsmingi (kartais pro ašaras), įkvepiantys pasakojimai, dar suvynioti į linksmų nuotraukų popierėlius. Atskleidžia tiberiadietišką kasdienybę, kiekvieno brolio ar sesės santykį su ja. Man ši knyga yra galimybė apsiauti vienuolio sandalais ir suprasti, kad tiek ji ar jis, tiek aš esame tokie patys žmonės.

I. T. Kontrimavičiūtė: Pasakojimai labai skirtingi, tačiau juos vienija žavėjimasis pasauliu ir kelione kartu su Kristumi bei tuo, kad „Karalystė jau čia pat“. Taip pat nuotykiai, patiriami atsiliepiant į Dievo ir žmonių kvietimus.

R. Kruliauskaitė: Kiekvieno asmenine kelione tiek Tiberiados bendruomenėj, tiek apskritai tikėjime.

B. Skirgailaitė: Šie pasakojimai per netikėtai paprastus išgyvenimus atskleidžia Tiberiados dvasingumą, kuo gyvena broliai ir seserys, kaip jie suvokia pasaulį, Dievą. Iš šių žiedelių matyti, koks bendruomenės pamatas.

Koks žiedelis labiausiai įsiminė?

D. Turskis: Pralinksmino gyvenimiška istorija apie dvi Tiberiados seseris, kurioms kelyje prakiuro automobilio padanga. Labai gražūs knygoje jaunuolių pasidalinimai apie apsilankymą Tiberiados bendruomenėje. Džiaugiuosi, kad brolių ir seserų misijos Lietuvoje duoda vaisių.

I. T. Kontrimavičiūtė: Sunku išskirti vieną, bet ryškus buvo brolio Deni žiedelis apie Seržą, bendruomenės draugą, „tikėjimo vyrą“, kurio nepriima pasaulis, bet kuris „išmokė žvelgti ne vien akimis, bet labiau širdimi.“

R. Kruliauskaitė: Labiausiai įsiminė brolio Vytauto pasakojimas apie kalėdinį susitikimą su tolimųjų reisų vairuotoju. Kaip mažas kelių žmonių veiksmas kitam gali reikšti labai daug.

Barbora Skirgailaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

B. Skirgailaitė: Labiausiai įsiminė sesers Amandinos žiedelis. Kadangi turėjau dovaną pas seses gyventi Jono Krikštytojo metus, pažinau jų, taip pat ir brolių kasdienį gyvenimą. Ši trumpa istorija paliudija, kad vienuoliai nėra tik rimti, pikti, niūrus, kokius juos dažnai matome filmuose. Jų kasdienybėje daug juoko, pokštų, paprasto džiaugsmo… Nors ir ne visada lengva.

Knygoje sesuo Benedicte Rollin Tiberiadą pavadina „evangeline kontrkultūra“. Skaitant knygą neapleido jausmas, kad ši bendruomenė kitokia… Kas ją padaro išskirtine?

D. Turskis: Daugelis esame girdėję pasakymą – „nebūk juokingas“. Baltriškėse galiu nebijoti „būti juokingas“. Kai susipažįsti, bendrauji, dirbi, valgai, meldiesi su Tiberiados broliais ir seserimis, realiais žmonėmis, griūna įvairūs stereotipai apie Bažnyčią. Pvz., kad Bažnyčiai nerūpi jaunimas, kad vienuolėmis, vienuoliais, kunigais tampa tik silpni žmonės, kad būnant kataliku svarbiausia nedaryti nuodėmių, kad melstis nuobodu.

I. T. Kontrimavičiūtė: Tiberiada kviečia paprastumui, radikaliai meilei ir dėmesingumui žmogui, gamtai. Keliauti šventumo ir meilės keliu. Nuvykus į bendruomenę neapleidžia jausmas, kad joje viskas vyksta panašiai, kaip Dievas norėtų, kad žmonės vieni kitus mylėtų.

R. Kruliauskaitė: Kaip ir minėjau anksčiau, didelis paprastumas ir sugebėjimas būti aktualiems bei arti žmonių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

B. Skirgailaitė: Pasikartosiu, kad ši bendruomenė gyvena malda, paprastumu ir džiaugsmu… Tai mane labiausiai sužavėjo, kai pirmą kartą atvažiavau į šeimų stovyklą Baltriškėse. Pamenu, kaip vienas brolis pasakoja anekdotą ir juokiasi su paaugliais, kitas bėga aplink kleboniją, nes jį vejasi vaikai, trečias su mažyliu rankose skambina varpu ir kviečia visus vakarienės, o likę du broliai bendraudami su tėvais eina link vakarienės vietos. Tokia brolių charizma paperka daugelį pirmą kartą atvažiavusių. Manau, kad tikrumas, nuoširdumas yra tai, kas traukia žmones važiuoti į Baltriškes.

Kuo ši knyga gali būti patraukli jaunam žmogui?

D. Turskis: Knygoje nėra pamokymų, instrukcijų ar teorijų. Jauni vienuoliai pasakoja trumpas istorijas, kaip tranzuodami, leisdami laiką su draugais, dirbdami ir pan. pastebėjo, kad Dievas yra šalia. Įkvepia jų pačių ar jų sutiktų žmonių pastangos gyventi tuo, kuo tiki, net jei dėl to tenka atsisakyti įvairių patogumų, rizikuoti nusivilti.

I. T. Kontrimavičiūtė: Ši knyga gali padėti suvokti, kad gyvenimas yra dovana, taip pat mokyti džiaugtis. „Toks yra paprastas ir gražus gyvenimas, kuriam Jis mus pašaukė“, – rašoma knygoje.

R. Kruliauskaitė: Nebūtinai jaunam, gal apskritai ieškančiam žmogui – norinčiam būti įkvėptam kito pavyzdžiu.

B. Skirgailaitė: Knyga gali padėti pažinti vienuolyną, kas tai yra ir kaip iš tikro šio pašaukimo žmonės gyvena. Ji yra džiaugsmo paprastais dalykais ir Dievo veikimo atpažinimo mokykla.

Danielius ir Sigita Turskiai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ką Jums reikia būti Tiberiados bendruomenės dalimi?

D. Turskis: Tiberiados bendruomenė man reiškia bendrystės, draugystės džiaugsmą. Čia radau daug gerų draugų. Taip pat tai reiškia mažas tarnystes šalia esančiam žmogui, kurių daug ir šioje knygoje aprašyta, ir kurios tą bendrystę kuria. Pvz., užkalbinti, paduoti sumuštinį, palaikyti giesmyną. Dar reiškia laisvės patirtį, kai bandai klausytis, ką Dievas čia ir dabar, šitoje bendruomenėje, tau sako, ir Jam atsiliepti.

Labai džiaugiuosi, kad žmona ir vaikai atranda Baltriškes, Tiberiados brolius ir seseris, kad galim kartu į stovyklas atvažiuoti.

I. T. Kontrimavičiūtė: Nuolat žavėtis ir dėkoti, mokytis ir stengtis mylėti, turėti galimybę išsigryninti, kas svarbiausia, mokytis tarnauti.

R. Kruliauskaitė: Turėti artimų draugų, kurie lydi svarbiuose gyvenimo įvykiuose, lydėti juos ir būti kažko dalimi.

B. Skirgailaitė: Šios bendruomenės maldingumas man yra artimiausias. Joje atrandu tai, kas man padeda kurti ir palaikyti santykį su Dievu. Be to, ten yra mano bendruomenė, šeima, jaunimas, su kuriuo susipažįstu ir tampu draugais, su kuriais galiu dalintis tikėjimu, gyvenimo džiaugsmais ir sunkumais, gauti palaikymą, išgyventi maldos bendrystę.

Kam rekomenduotumėt perskaityti „Pašaukimo žemę. Žiedelius“?

D. Turkis: Pirmiausia – tiems, kas pažįsta ir myli Tiberiados brolius ir seseris, dėl kokių nors priežasčių negali nuvažiuoti į Baltriškes, ir jau nebegali iškentėti. Tada – tiems, kurie mano, kad vienuoliai yra ateiviai iš kosmoso, kurie šioje žemėje užsiima neaišku kuo. Taip pat tiems, kuriems patiko Šventojo Pranciškaus žiedeliai.

I. T. Kontrimavičiūtė: Visiems savo draugams 🙂 Taip pat tiems, kuriems svarbios detalės, jaučia troškimą gyventi paprastai, grožėtis žmogumi ir kūrinija, juos mylėti.

Justinas Grigaitis, brolis Francois Bourgois ir Rūta Kruliauskaitė, R. Kruliauskaitės asmeninio archyvo nuotrauka

R. Kruliauskaitė: Rekomenduočiau skaityti tiems, kas nori giliau susipažinti su Tiberiados bendruomene arba apskritai susipažinti, ką reiškia būti bendruomenės dalimi. Ieškantiems. 🙂

B. Skirgailaitė: Tiems, kurie nepažįsta vienuolių. Kartais išgirstu, kaip draugai jaunimo susibūrimuose, pavyzdžiui, Lietuvos jaunimo dienose, bijo prieit pakalbinti brolį ar sesę vien dėl to, kad jie vienuoliai. Jie įsivaizduoja, kad tai labai rimti ir užsiėmę žmonės. Tiesa, nesakau, kad jie tokiais nėra! Bet jie irgi žmonės, o tai svarbiausia. Ši knyga gali padėti juos geriau pažinti. Taip pat tiems, kurie nepažįsta Tiberiados bendruomenės, nėra buvę Baltriškėse, o tik girdėję kalbant… Kad kiltų noras aplankyti brolius ir susipažinti.