2022 06 12

Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

„Knygomis piešiu žmogų“. Pokalbis su knygų menininke L. Kuisiene

Knyga-objektas „Polymnija“, 2019. Leonoros Kuisienės nuotrauka

Vaikštant senamiesčio gatvelėmis, apžiūrinėjant pastatus, taip ir norisi įsivaizduoti, kas gyvena ir ką veikia, pavyzdžiui, štai šioje mansardoje su arkiniu langeliu. Arba į kokią erdvę nuveda takas, pravėrus juodo metalo vartelius? Visokio įdomaus gyvenimo vyksta už senamiesčio pastatų sienų. O būna ir taip, kad realybė pranoksta fantaziją. Tai patyriau, kai pirmą kartą atėjau į Kauno senamiestyje įsikūrusią knygų menininkės ir knygrišės Leonoros Kuisienės studiją „Juodoji lelija“. Patekau į nedidukę studijos erdvę, kurioje kiekvienas menininkės kūrinys – tarsi atskiras slaptas kambarys su simboliais ir istorijomis, susietais susipinančiomis prasmių gijomis.

Ką Tu kuri, Leonora?

Kuriu knygas-objektus. Tai knygos be teksto, bet jomis gal tik vienu kitu žodžiu bandau sukurti nuotaiką, kuri atskleidžia tam tikrą idėją. Tai knygos-skulptūros. Kita veikla – leidžiamos knygos. Pavyzdžiui, knygų ciklas „Polymnijos įkvėptieji“. Čia jau vyksta bendradarbiavimas tarp dviejų autorių – aš, kaip menininkė, ir rašytojas ar poetas. Pakviečiu rašytoją ir jis / ji man pateikia tekstą, paties teksto iš anksto nepasirenku – priimu, ką man pateikia. Tai abipusiu pasitikėjimu grįstas procesas.

O kaip pati save įvardini, kas esi?

Save vadinu knygų menininke. Knygrišiais paprastai vadinami tie, kurie užsiima tradicine knygrišyste. Knygų menininkams knyga gali kalbėti savo forma, idėja, tekstas objektui kurti naudojamas iš senų knygų. Knygų meną, kuris apima įvairias netradicinės knygos formas, tradiciniai knygrišiai net nevadina knygrišyba, tačiau pasaulinėje praktikoje seniai jau tos ribos peržengtos. Pagal tradicinę sampratą, tai ir elektroninė knyga būtų ne knyga. Visgi esu taip pat ir knygrišė.

Meninė knygrišystė yra knygrišystės dalis, o knygų meną apima viskas, kas susiję su visokio pavidalo knygomis, taip pat ir knygrišystę. Kitaip tariant, knygų menas yra plačioji sritis, o knygrišystė siauroji. Meninė knygrišystė nelabai atitolsta nuo tradicinės, bet vien žodis menas įpareigoja eksperimentuoti, jungti, ieškoti, kurti, laužant nelaužomas taisykles.

Kaip pasirenki autorių?

Netrukus bus mano darbų paroda „Kloto“ (ji vyks birželio 10–liepos 3 d. Raudondvario pilyje, Kauno r. – aut. past.). Kloto – tai verpėja, jauniausioji iš trijų likimo deivių moirų. Draugystės, pažintys, susipynę keliukai – visa susiveja į vieną verpstę. Pradėjau nuo rašančiųjų pažįstamų – artimos aplinkos žmonių. Paskui draugai pradėjo rekomenduoti vieną ar kitą autorių. Donaldą Kajoką, tarkime, pasiūlė pakalbinti tapytojas Deivis Slavinskas, tačiau su Kajoko kūryba buvau šiek tiek susipažinusi ir anksčiau. Visokių tų keliukų būna. Yra buvę, kad autoriaus ir nepažįstu, bet būna pakviestas.

Knyga-objektas „XXVIII karantino dienos“, 2020. Leonoros Kuisienės nuotrauka
Knyga-objektas „Vienatvė (R. M. Rilkės įkvėpta)“, 2017. Leonoros Kuisienės nuotrauka
Knyga-objektas „Vienatvė (R. M. Rilkės įkvėpta)“, 2017. Leonoros Kuisienės nuotrauka
Knyga-objektas „Tamsūs tylos labirintai“, 2021. Leonoros Kuisienės nuotrauka
Knyga-objektas „Stovint ant bedugnės krašto“, 2016. Leonoros Kuisienės nuotrauka
Knyga-objektas „Puikybė II“, 2022. Leonoros Kuisienės nuotrauka
Procese. Leonoros Kuisienės šeimos archyvo nuotrauka
Knyga-objektas „Metraštis“, 2018. Leonoros Kuisienės nuotrauka
Knyga-objektas „Kloto“, 2021. Leonoros Kuisienės nuotrauka
Knyga-objektas „Kantrybės taurė“. Leonoros Kuisienės nuotrauka
Knyga-objektas „Izoliacija“, 2020. Leonoros Kuisienės nuotrauka
Leonoros Kuisienės šeimos archyvo nuotrauka
Donaldas Kajokas „Sapno mechanika: 36,6 C". Leonoros Kuisienės nuotrauka
Donaldas Kajokas „Sapno mechanika: 36,6 C". Leonoros Kuisienės nuotrauka
Knyga-objektas „Polymnija“, 2019. Leonoros Kuisienės nuotrauka
Donaldas Kajokas „Sapno mechanika: 36,6 C". Leonoros Kuisienės nuotrauka
Algis Antanas Žukauskas „Lašai į akmenį". Leonoros Kuisienės nuotrauka

Tavo darbuose daug simbolikos. O kas Tau yra knyga kaip simbolis?

Man knyga – tai žmogaus siela. Pavyzdžiui, ciklo „Nuodėmės“ visuose objektuose yra obuoliukas ir vinutės. Knyga kaip žmogaus siela, o vinutės – nuodėmės simbolis – bado sielą. Knygomis aš piešiu žmogų.

Noriu paklausti ir apie Tavo studijos pavadinimą, kuris irgi skamba simboliškai. Leliją paprastai įsivaizduojame baltą, o Tavo studija vadinasi „Juodoji lelija“ – toks tarsi paradoksas. Kokia pavadinimo istorija?

Juoda spalva man artima. Pavadinimą galvojau kartu su savo vyru. Mes abu paauglystėje priklausėme metalistų, pankų, gotų subkultūrai, nuo kurios juoda spalva neatskiriama. Dar juoda spalva man siejasi su mistika. Iš minėtos subkultūros esu jau kaip ir išaugusi, jau ir auskarų sumažėjo, į koncertus beveik nebevažinėju, tačiau tamsumas, net niūrumas – tiek aprangoje, tiek muzikoje, mene – man vis dar yra artimas. Kažkas nubyrėjo, o kažkas liko širdyje. Liko tai, kas susiję su kūryba.

Apie ką ta tamsa?
Nemažai mano darbų turi gana niūrius pavadinimus. Pavyzdžiui, vienos knygos-objekto pavadinimas „Stovint ant bedugnės krašto“ yra kilęs iš mano asmeninės istorijos. Tarp savo artimų draugų turiu tokių žmonių, kurie ir nušoko į bedugnę. Dantės „Dieviškosios komedijos“ įkvėptų kūrinių ciklas „Nuodėmės“ – vėlgi ne itin šviesi tema. Praeitų metų pabaigoje sukūriau šiam ciklui priklausančią knygą-objektą „Puikybė“. Idėja gimė karantino metu, kai ypač buvo ryškus susipriešinimas (kas – už skiepus, kas – prieš), žmonės itin įsitikinę savo teisumu. Manau, kad tai puikybė. Kita vertus, padidėjusiame kuklume, kuris ir man pačiai būdingas, įdėmiau įsižiūrėjus irgi galima aptikti puikybę. Tai privertė man susimąstyti, stoti akistaton ir su savimi.

Minimos temas sunkios, tačiau Tavo darbai estetiški. Imiesi tamsios temos, įsigilini, daug dirbi ir tuomet per kūrybą ji įgauna estetišką, meninės knygos pavidalą. Kas čia įvyksta?

Kai esu laiminga, esu pasyvi ir tiesiog išgyvenu laimę. Jei kažkas slegia, koks nors vidinis konfliktas – tai mane įkvepia. Iš tiesų vyksta tam tikras procesas – tamsiame dalyke atrandi grožį – per išbuvimą, per tam tikrą perkeitimą. Kiekvieno savo kūrinio gimimą labai asmeniškai išgyvenu pati, visa perleidžiu per save.

Suprantu, kad nuo idėjos užgimimo iki galutinio realizavimo ilgas procesas. Kada būtent Tu jauti, kad kūrinys jau gimė?

Baigtas kūrinys, kai jo vaizdinys visiškai išsikristalizuoja mano galvoje. Taip, būna objektyvus užbaigimas, kai kūrinys nufotografuojamas ir nuotraukos spausdinamos socialiniuose tinkluose, bet iš esmės kūrinys pirmiausia gimsta mano vaizduotėje, mano galvoje. Forma, kaip idėją išreiškiu, meistrystė seka paskui vaizduotėje jau suformuotą vaizdinį. Dirbu, šlifuoju, kol kūrinys įgauna būtent tą formą, kokią buvau sumaniusi. Tačiau laikui bėgant tai šiek tiek keičiasi. Anksčiau siekdavau kiek įmanoma tiksliau atkartoti galvoje susikurtą vaizdinį, dabar jau palieku šiek tiek vietos pokyčiui proceso metu, jau galiu transformuoti, patobulinti ir šiek tiek atitolti nuo pradinės idėjos. Tai prasidėjo tik nuo praeitų metų pavasario – šis pokytis galbūt atspindi mano asmenybės pokytį, o gal tiesiog tingesnė, nuolaidesnė pasidariau. Pavyzdžiui, „Puikybė“ transformavosi keletą kartų, kol galiausiai įgavo tokią formą, kokia yra dabar.

Knygrišystė – sena tradicija. Anksčiau turbūt knygų meistrai savo žinias perduodavo iš kartos į kartą. Kiek pati jautiesi esanti tradicijos tęsėja?

Protu suvokiu savo darbo išliekamąją vertę, bet nesijaučiu tos tradicijos tęsėja, norisi išlaikyti tam tikrą laisvę, nepriklausomumą. Jei būčiau tęsėja, turėčiau tęsti tam tikrą braižą. Pavyzdžiui, Lietuvos knygrišių gildijos nariai tęsia baltiškosios knygrišystės tradiciją. Aš sau leidžiu daugiau eksperimentuoti.

Tačiau knygos išliekamoji vertė man svarbi. Faktas, kad mažiau vertingos ir susidėvėjusios knygos naikinamos, mane stipriai veikia ir motyvuoja leisti knygas bei kurti jų išliekamąją vertę. Vis  dėlto save laikau labiau ne tęsėja, o sujungėja. Man norisi sujungti skirtingas meno rūšis, skirtingus menininkus – fotografus, dailininkus, juvelyrus, poetus ir pan.

Tavo knygos visgi atrodo senovinės. Kaip sujungi senoviškumą ir šiuolaikiškumą?

Man tikrai patinka senos knygos. Esu neoromantikė. Tai vėlgi galbūt susiję su undergoundo subkultūra. Legendos, mitologijos, simbolika – artimos sritys. Labai patinka laikotarpis nuo 1850 m. iki maždaug Pirmojo pasaulinio karo. Tuo tarpu šiuolaikiškumas pasireiškia per temas, aktualijas, kurios mano kūriniuose atsispindi. Pagaliau ir aš esu šių laikų žmogus, o mano knygose ir mano būsenos atsispindi.

Stebint Tavo kūrybinį procesą, pirmiausia iškyla du žodžiai – kantrybė ir valia. Kiek Tau jų reikia pačiai?

Valios reikia labai daug. Kas viešinama socialiniuose tinkluose, kai publikuoju apie patį procesą, tik mažų mažiausiai pusė darbo. Tiek pat, kiek parodau, būna išmesta. Nusivylimų tikrai yra. Kitąkart dirbu kokias trisdešimt valandų, ir visa nueina perniek. Tada reikia sukaupti jėgas ir vėl pradėti, bet esu užsispyrusi. Nepatogūs dalykai priverčia mąstyti, ieškoti informacijos, ieškoti sprendimo būdų. Kartais pats objektas, kurį kuriu savaime, reikalauja daug kantrybės. Pavyzdžiui, knyga-objektas „Metraštis“ – jame per 13 558 puslapių. Tai mano gyvenimo metraštis. Suskaičiavau, kiek pragyvenau dienų iki tol, kol pradėjau šį objektą kurti – tiek ir puslapių. Šios knygos pradžioje – C. G. Jungo citata: „Mano atmintyje kiti žmonės įsitvirtino tik dėl to, kad jų vardai jau nuo seno buvo įrašyti mano likimo knygoje ir pažintis su jais buvo tolygi prisiminimui.“ Ši knyga nuolatos po truputį pildoma, taip tarsi surenku savo gyvenimą. Jame surašytos svarbios gyvenimo datos – kada pradėjau lankyti mokyklą, kada tam tikras žmogus mano gyvenime atsirado. Man tai suteikia gyvenimo apčiuopiamumo jausmą. Metraštis dvipusis: viena pusė – gyvenimas iki keturiasdešimties metų, o kita pusė – nuo keturiasdešimtmečio. Kartais palyginu įvykius vienoje ir kitoje pusėje – tai toks žaidimas, būna sutapimų.

Pažymiu, kada koks rašytojas ateina į mano kūrybinį gyvenimą. Nors gyvenime mes vėliau galbūt net nebendraujame, bet ryšys jau užmegztas, tai lieka visam laikui, plevena erdvėje.

Štai kokia „Metraščio“ istorija! Tų paslėptų istorijų Tavo knygose, kaip suprantu, daug. Kiek jomis norisi pasidalinti, o kiek pačiai sau pasilikti?

Man užtenka, kad pati žinau slaptas asmenines prasmes.

O kas svarbu, kad būtų pamatyta?

Per savo kūrybą kalbu ir apie socialinės problemos, artimas daugeliui – pavyzdžiui, vienatvę ar izoliaciją. Objektą „Izoliacija“ kūriau karantino metu, stebėdama bendravimą socialiniuose tinkluose – tiek daug kalbėjimo apie save, o klausymosi itin trūko. Minėtas objektas – aliuzija į telefono ragelį, bet mikrofono nėra. Tad jis ne apie karantino izoliaciją, o atsakas į negirdėjimą, neįsiklausymą į kitą.

Apie kai kurias knygas papasakoti būtina. Vieno autoriaus knygą įrišau nespalvotai. Kol nepasakysi, kodėl tokia knyga, tol nebus suprasta. Knygos idėja buvo tokia, kad ne viršelis kalbėtų apie kūrybą, o kad pati poezija atskleistų visas spalvas – kaip gėlių puokštė išsiskleistų. Net ir kalbant apie minėtąją „Izoliaciją“ – kai kas gali net nepamatyti, kad šiame telefono pavidale kažko trūksta, jei pavadinimas į tai neatkreips dėmesio.

Knygą kurti, įrišti reikia laiko. Greitosiomis čia nieko nepasieksi. Kas Tau yra laikas?

Prieš susitikdama mąsčiau, ko galėtum paklausti. O kad apie laiką paklausi, tikrai nepagalvojau.

Matyt, tada dar nebuvo laikas galvoti apie laiką. O dabar yra.

Esu lėtai mąstanti, tai turbūt tik vėliau susikurs man atsakymas.

„Lėtai mąstanti“ – tai irgi atsakymas. Ką reiškia lėtai mąstyti?

Mintis susiformuoja tik kitą dieną, reikia su mintimi išbūti, ją subrandinti. Laiko tema iš tiesų tikrai svarbi mano kūryboje. Yra net ciklas, kuris vadinasi „Stotelės“. Idėja gimusi iš Goethe‘s „Fausto“ frazės: „Sustok akimirka“. Kaip kasmet įrišu po vieną „Nuodėmę“, taip kasmet būna bent vienas darbas iš ciklo „Stotelės“. Tai knygos-objektai, skirti laikui – tarsi stotelės laike.

O kas yra stotelė laike?

Akimirka, kuri daro įtaką tolesnei veiksmų grandinei. Tai kaip drugelio efektas. Pavyzdžiui, stotele galėtų būti ciklo „Duoklė mūzoms“ kūrinys „Polymnija“. Jis žymėjo tą įvykį, kai nusprendžiau leisti autorinių knygų ciklą „Polymnijos įkvėptieji“. Paprastai stotelė yra tiesiog atskiras kūrinys, simbolizuojantis tam tikrą mano būseną, patyrimą, nuo kurio kas nors prasideda. Prieš dvejus metus stotelė buvo objektas „Kantrybės taurė“. Karantinui besitęsiant, kai žmonės buvo ant išsekimo ribos, visų kantrybė baiginėjosi. Tada reikėjo stabtelti, atsitraukti nuo kitų knygų kūrimo ir sukurti šį objektą.

Jei teisingai supratau, kai pamatei, kad kantrybės trūksta, sukūrei taurę, kuri tos kantrybės galėtų prisipildyti?

Panašiai. Sudėjau į tą taurę daug mažų knygučių, kurios simbolizavo įvarius kantrybės sinonimus – ramybę, toleranciją ir pan.

Į mano klausimą apie laiką, žinoma, atsakei, bet būna įdomu paklausti tą patį klausimą dar kartą. Tai kas Tau yra laikas?

Idėjų turiu labai daug, atrodo, vis nespėju paskui jas. Kūryba pagauna, įtraukia, išsekina, nes dirbu nuolatos – namie, darbe, vedžiodama šunį, kad ir ką daryčiau – jei ne rankos dirba, tai galvoj darbas vyksta. O atostogėles jau reikia priverstinai pasidaryti. Ir nėra paprasta po jų vėl prie kūrybos sugrįžti, vis baisu, kad dabar jau nieko nesigaus.

Kai tik baigiau dailės pedagogikos studijas, kurį laiką nieko negalėjau daryti, nieko nekūriau – nei piešti galėjau, nei su oda dirbti. Tuo metu gyvenau Londone. Prisipirkdavau dailės prekių, jau susiruošdavau piešti, bet visa vėl atidėdavau į šalį. Galiausiai pabandžiau. Pirmas kūrinys buvo tapybos darbas, kurį pavadinau „Feniksu“. Jis simboliškai ir žymėjo mano prisikėlimą iš pelenų. Pradžioje piešiau, tapiau, vėliau perėjau prie darbo su oda, knygų rišimo. Kadangi jau žinau, ką reiškia, kai nėra kūrybos, tai nuo to laiko baisu, kad, sustojus ilgesnį laiką, vėl dings įkvėpimas. Ši baimė mane ir gena. Atrodo, o gal bus taip, kad idėjų kaip ir bus, bet nebesikurs?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Na, su šia baime tikrai teks susitarti ir gana griežtai, kad paliktų vietos ir paprastai žmogiškai kasdienybei, kad kūrybinė ugnis Tavęs nesudegintų. To Tau ir linkiu. O ko pati palinkėtum savo sukuriamoms knygoms?

Kad jos įkvėptų kitus. Leidžiamos knygos yra ir autorių knygos. Tai tarsi dovanojimo aktas iš mano pusės – kad meninis knygų įrišimas būtų įkvėpimas šiems autoriams kurti toliau. Norėčiau, kad knygos būtų mylimos ir gyventų ilgai. Žinau, kad ne visos išliks ilgai, bet bent tose, kurių gyvavimas tęsis gal šimtą ar daugiau metų, kad liktų pėdsakų apie dabar rašančius, piešiančius, kuriančius žmones. Beveik nebėra laiškų, dienoraščių, iš kurių galima bus atgaminti santykius, ryšius tarp šiuo laikmečiu gyvenusių žmonių. Tad norėčiau, kad per mano knygas tos ryšių gijos išliktų.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.