2022 04 05

Laisvė Radzevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.
Banga Kulikauskaitė. Irutės Faustinos Jaruševičiūtės nuotrauka

2022 04 05

Laisvė Radzevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Knygos apie Bangą Kulikauskaitę sudarytoja: „Supratau, kaip gimsta šių laikų šventieji“

2017 metais, balandžio 5 dieną, kai Kaune buvo laidojama žinoma gydytoja akušerė ginekologė, natūralaus gimdymo šalininkė Banga Kulikauskaitė, komunikacijos specialistė, sielovadininkė, terapinių palydėjimo grupių moderatorė Agnė Žemaitytė gavo nuo jos žinutę. Rašė Bangos dukra, ieškodama žmogaus, ką nors žinančio apie būsimą mamos knygą. „Man tai buvo patvirtinimas, kad knyga, apie kurią mudvi su Banga buvome kalbėjusios, iki paskutinės akimirkos buvo jos mintyse. Žinutė yra jos valia, kurią imsiuosi išpildyti“, – sako knygos „Banga: nėra ko bijoti!“ sudarytoja.

Agnė Žemaitytė. Šarūnės Zurbos nuotrauka

Vieno drąsaus gyvenimo istorija. Grybšnis realaus, pilnai išgyvento gyvenimo. Grynas gabalas sielos su žemėmis. Žemiškos ir dangiškos kelionės liudijimas, gydantis bet kokią dvasios negyvybę – visi šie epitetai skirti knygoje išguldytai gydytojos Bangos Kulikauskaitės dvasinei kelionei. Ir tiems, kurie ją pažinojo, ir tiems, kurie ne, liko šios jos kelionės subrandintas testamentas – Bangos inicijuotas tinklalapis www.nebijokvezio.lt ir darbus tęsianti bendruomenė, kuriai kiekviena kančia turi prasmę. Tokia buvo svarbiausia gydytojos Bangos, savo onkologinę ligą priėmusios kaip Dievo artumą, žinutė.

Šiek tiek pažinusi Dievo širdį

„Savo asmeninėje istorijoje tiesiogiai susidūriau su daugybe šio meto žaizdų: abortais, tėvų skyrybomis, alkoholizmu, iširusia šeima, vieniša motina, vaiko invalidumu dėl ligos, netgi tikro karo Arabijoje košmarus mano vaiko tėvo širdyje, juodosios žiniasklaidos ir prokuratūros technologijas byloje, vėžį… Ir vis dėlto esu labai laimingas žmogus. Nes daug mylėjau ir esu tikra, kad Dievas su manimi ir labai mane myli. Šiek tiek pažinau Dievo širdį, ir tai stipriausias mano ginklas prieš visas negandas“, – tokie Bangos žodžiai cituojami knygoje, kurią neseniai išleido leidykla „Alma littera“.

Knygos viršelis

Susitikimas su žmogumi įvyksta arba neįvyksta, tiesa? – svarsto knygos sudarytoja Agnė – todėl daugybė Lietuvos moterų norėjo, kad Banga priimtų jų kūdikius, nes kiekviena iš jų jautėsi sutikta. Savo asmens pločiu ir gyliu gydytoja talpino savyje nesuvokiamus kiekius žmonių. Agnė, kaip ir visi, esantys medikės rate, gaudavo laiškų apie dvasinį gyvenimo dėmenį. Kai susirgo vėžiu ir ėmė nujausti savo išėjimą, Banga paklausė, ar Agnė nesutiktų perimti jos užrašų ir sudėti jų į knygą. „Ėmiausi, nes supratau, kad žmonėms yra reikalingi tokie autentiški gyvybės ir vidinės jėgos siluetai, kaip Banga! Ligai vis labiau progresuojant, žinių nebesulaukdavau. Paskutinė žinutė iš jos telefono atkeliavo laidotuvių dieną. Tai buvo patvirtinimas, ką turiu padaryti“, – pasakoja ji.

Stiprinantys liudijimai

„Bangos užrašai buvo itin asmeniški ir intymūs pačia giliausia šia žodžio prasme – tikros sielos atodangos. Neskubėjau, skaičiau ne po vieną sykį, visur su savimi vežiojausi didžiulį kiekį ranka rašytų atsivėrimų. Po truputį pradėjau kalbinti jos vaikus, bendražygius, sruvo gimdyvių laiškai, reikėjo aprėpti jos dvasinį turtą, skausmą, nuveiktus darbus, likusius ryšius. Klausiau savęs – kurias mintis ir išgyvenimus dėti į knygą, o kuriuos – palikti išėjusios Bangos tylai?“ – sako knygos sudarytoja ir priduria, kad atrinkti tai, kas iš Bangos vidinių turtų suguls viešai, jai padėjo jautriausi nuojautos įrankiai, kuriais ir matuoja itin svarbius dalykus.

Agnė sako, kad Banga nenorėjusi knygos apie save. Idėja buvo kita: per asmeninį liudijimą ji norėjo žmones sustiprinti, taigi buvo svarbu atsispirti užplūdusiai prisiminimų bangai apie Bangą ir išlaikyti jos sumanymą, o ne rengti išsamią biografiją.

Banga buvo paprastas žmogus, gyvenęs čia ir dabar, toks kaip visi. O vis dėlto jos gyvenimas kvepėjo dangumi. Įdomu, kaip galima pamatyti tuos dangumi kvepiančius žmones? „Nežinau kodėl taip nutiko, bet buvome iškastravę tiesą ir šviesą. Tarsi jos būtų infantilus pienių pievos atvirukas. Kovojanti Ukraina davė aiškią žinią, kad tiesa ir šviesa turi ir keiksmų jėgą, ir ginklus. Grįžo paprasto tvirtumo lyderystė, neliko vietos neutralioms pozicijoms. Ir jau niekas nepasakys, kad tik balti balandžiai kvepia dangumi. Nes juo kvepia visi kariai, kovojantys už teisingumą. Banga buvo viena iš jų. Visais savo paprastais ir grandioziniais pasirinkimais“, – įsitikinusi Agnė.

Netikinčių žmonių nebūna

Agnės žodžius patvirtina ir gydytojos Bangos bičiulė, neonatologė dr. Eglė Markūnienė. Ji neabejoja, kad savo ligą maloningai priėmusi ir taikiai šį gyvenimą palikusi Banga žmonėms parodė anapusybės grožį. „Ligos patale, akistatoje su mirtimi, nenorėčiau, kad greta manęs būtų medikas, neigiantis anapusybę, – nuo tokių žmonių dvelkia šalčiu“, – sako gydytoja E. Markūnienė.

Banga Kulikauskaitė. Irutės Faustinos Jaruševičiūtės nuotrauka

Ji įsitikinusi, kad netikinčių žmonių tiesiog nėra. Vieni tiki, kad Dievas yra, o kiti – jog nėra. Bent kiek išsilavinęs žmogus kelia gyvenimo prasmės klausimą ir mėgina aiškintis, kas bus po gyvenimo. „Rodos, esame pajėgūs suprasti, kad žmogui nepakanka vien duonos ir žaidimų arba  vadovautis „dirbk, pirk, mirk“ algoritmu. Kai nuoširdžiai pradedi ieškoti, sutinki Tą Kitą ir akimirką patiri nenusakomą susitikimo džiaugsmą, pradedi mokytis gyventi taip, kaip moko Kristus“, – įsitikinusi ji.

Gydytoja B. Kulikauskaitė buvo giliai tikinti medikė. LSMU Kauno ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos „Krikščioniškieji gimdymo namai“ vadovas Virgilijus Rudzinskas teigia, kad ji niekada skambiai nedeklaravo savo tikėjimo, tiesiog gerai atliko savo pareigas, visada buvo labai įsiklausanti ir dėmesinga nėščiųjų bei gimdyvių poreikiams. „Mus stebino, kaip sparčiai augo Bangos profesionalumas. Gimdymo namuose ji pradėjo dirbti dar būdama rezidentė, niekada neskaičiavo darbo valandų, mokėsi iš kiekvieno gimdymo. Darbo jai netrūko, labai anksti ją ėmė supti šeimų, norinčių gimdyti su ja, ratas. Tikėjimas tik padėjo jos darbams, atsigręžkime į Šventąjį Raštą: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? (Iš Jokūbo laiško) Kas iš to, jei matome krikščionis, daug ir skambiai kalbančius apie tikėjimą, bet to nepatvirtinančių gerais darbais ir artimo meile?“

Sudegė dalindama save

Bangos kolegos sutartinai tvirtina, kad  gydytoja Banga visada girdėjo žmonių norus ir pasirinkimus. Ar gali būti, kad jos vertybės atnešė pastebimų pokyčių į šalies gimdymo namus? LSMU Kauno ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos „Krikščioniškieji gimdymo namai“ vadovas V. Rudzinskas teigia, kad šie gimdymo namai – jau Nepriklausomos Lietuvos vaisius. Nors pagrindinė įkūrimo idėja buvo negimusios žmogaus gyvybės apsauga, bet juose visada tvyrojo idėja – grąžinti gimdymui jo pirmapradį grožį, įtraukti vyrus į vaiko atėjimo procesą.  Tad kartu su laisve keitėsi ir medikai bei pacientai. Pastarieji ėmė drąsiai reikšti savo išgyvenimus, norus, keitėsi jų santykiai su medikais, kurie nebijojo griauti sovietinės medicinos stereotipų. „Mūsų darbas tapo pilnas atradimų: keitėsi bendravimas su pacientais,  jie vis noriau dalyvaudavo gimdymo procese, – prisimena gimdymo namų vadovas. – Augome visi kartu, o Banga visada būdavo naujovių priekyje: gimdymo padėčių pasirinkimas, gimdymai vandenyje, motinos ir naujagimio buvimas kartu, net kai kurių chirurginių akušerinių operacijų  naujovės… Tai buvo atradimai, kurie iš mūsų lipdė ne mechaninių darbų atlikėjus, o kuriančius profesionalus.“

Banga Kulikauskaitė. Irutės Faustinos Jaruševičiūtės nuotrauka

Nors dirbo Kaune, pas gydytoją Bangą gimdyti moterys važiuodavo iš visos Lietuvos. Būdavo naktų, kai gimdymus ji priimdavo vieną po kito, kelias naktis, be jokio poilsio. Gydytojas V. Rudzinskas, matydamas, kaip intensyviai ji dirba, kaip negailėdama savęs naktimis priima sudėtingus gimdymus, kiek jėgų atiduoda, klausdavo savęs – kas ją gali sustabdyti? Sustabdė liga. Paskutiniame gimdyme ji dalyvavo jau kęsdama didelius skausmus. „Banga sudegė dalindama save…“ – neabejoja V. Rudzinskas.

Rašytoja, leidyklos „Alma littera“ leidinių vadovė Vitalija Maksvytė pasakoja apie tai, kad kai kurioms gimdyvėms gydytoja Banga pati išsiuvinėdavo gimdymo marškinius. Ji kaip niekas kitas mokėjo sugiedoti laiminimo giesmę, ištiesusi rankas virš besilaukiančios moters galvos ir atsiklaupusi gebėjo nuplauti jai kojas taip, kad jos nesijausdavo nepatogiai, labiau – jaukiai. Banga gebėjo ir vadovauti, kai reikia, ir be žodžių palydėti, patarnauti. Klausydavo, ką kalba moteris, ko prašo, ko nori. Stengdavosi suprasti, koks yra tikrasis poreikis, kokia baimė, o gal noras slepiasi po iš pirmo žvilgsnio paprastais žodžiais. „Manau, ji taip pat elgėsi ne tik su gimdyvėmis, jų vaikais, bet ir su onkologiniais ligoniais paskutiniaisiais savo gyvenimo metais. Net pokalbiuose su advokatais, kai jai vyko garsioji dulų byla, buvo švelni, rami, žmogiška, be jokios įtampos. Būtent toks, besąlygiškai mylintis, yra Kūrėjo prisilietimas prie žmogaus“, – įsitikinusi V. Maksvytė.

Matyti mamos ir vaiko akis

V. Maksvytė neabejoja: Bangos siekis buvo vienintelis – kad į kiekvieną moterį ir naujagimį Lietuvoje ir pasaulyje būtų žiūrima su pagarba, kad kiekvienas žmogus ir jo poreikis būtų sutiktas oriai, su meile. Kad net kritinėmis akimirkomis būtų matomos mamos ir vaiko akys. Šiai gydytojai rūpėjo ir naujausi moksliniai tyrimai, ir žmogiškumas. Ji siekė per šimtmečius susiformavusią, asmenį naikinančią ir niekinančią sistemą transformuoti taip, kad joje atsirastų vietos žmogiškumui, atjautai, laisvam pasirinkimui.

Apie onkologinę ligą Banga sužinojo bylai siaučiant visu smarkumu. V. Maksvytė sako neįsivaizduojanti, ką gydytojai tuo metu teko išgyventi. Byla baigėsi daug tyliau, nei prasidėjo, o  išteisinimas, kokio norėtųsi, taip ir neįvyko – nei Bangos, nei apklausose ar kratose gniuždytų žmonių nebuvo viešai atsiprašyta, neatlyginta moralinė, psichologinė ar net fizinė žala.

Savo ligą Banga priėmė kaip dovaną. Akušerijos ir ginekologijos gydytoja rezidentė, Bangos dukra Jūra Jūronienė teigia, kad mamai itin padėjęs tikėjimas Dievu. „Mama mylėjo Jėzų visa širdimi ir juo pasitikėjo. Liga, priimta tikėjimo šviesoje, suteikė prasmę ir pilnatvę.  Malda, šv. Mišios, adoracija buvo jos svarbiausi vaistai“, – pasakoja mamos profesiniu keliu pasukusi J. Jūronienė.

Tikėjimas stiprus darbais

Bangos sūnus, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto religijos pedagogikos studentas Mykolas Kulikauskas, įsitikinęs, kad tikėjimas tik tada stiprus, kai jį lydi darbai. „Mamos gyvenimas žinomas dėl jos darbų, o ne dėl žodžių. Net sveikam žmogui veikti tiek, kiek darė ji, būtų tikras iššūkis, o jos darbus dar lydėjo ir stipri fizinė kančia. Tačiau ji įrodė, kad net ir tokiomis aplinkybėmis galima daryti didingus darbus. Nepaisydama skausmo, aplinkiniams ji rodė meilę, rūpestį, dėmesį. Ir tai kvepia šventumu, – nepasiduoti pagundai skųstis ir gailėti savęs, ligoje imtis gailestingumo darbų, yra didvyriška, herojiška, gal net ir šventa, tikrai. Natūraliai kyla klausimas, iš kur ji gavo tiek jėgų, kad net ir visiškos kančios akimirkomis rinkosi meilę, o ne pagiežą pasauliui. Norą tarnauti, o ne atsisakymą dirbti. Mamos tikėjimas buvo nesuvokiamo stiprumo, jos gyvenimo darbai leidžia man tikėti, kad kančia ir mirties akivaizda nėra tiek stiprios, kad sugniuždytų žmogų. Jos pavyzdys kalba apie visiškai autentišką tikėjimą ir Dievo įkvėptus darbus.“

Banga Kulikauskaitė. Irutės Faustinos Jaruševičiūtės nuotrauka

Bet kokiai progai pasitaikius, Banga aukojo ir aukojosi už kenčiančius, žudomus, neturinčius vilties, už atsivertimus, už išgijimus, už taiką, taiką, taiką. Aukojo ligą, aukojo darbus, aukojo maistą, aukojo save pačią iki paskutinio atokvėpio. Dukra J. Jūronienė pasakoja, kad jos mama visada itin jautriai išgyvendavo pasaulio skaudulius: „Atrodė, ji jaučia visų kenčiančiųjų skausmą. Aš nesuprasdavau, kaip galima taip išgyventi dėl karo Sirijoje, jis juk vyksta taip toli, mes nieko ten nepažįstame, bet mama dėl tų žmonių išgyvendavo lygiai taip pat, kaip ir dėl artimųjų. Savo skausmuose ji tarsi vienydavosi su pasaulio kančia. Jos ligai ir visam jos gyvenimui tai suteikė begalinę prasmę. O kai randasi prasmė, visa tampa pakeliama ir viltinga. Kai mama skaitydavo paskaitas nėščiosioms, ji kalbėdavo apie gimdymo skausmo prasmę. Sakydavo: kai skausmas turi prasmę, jį daug lengviau priimti. Gimdymo skausmo prasmę suvokti lengviau nei ligos, juk čia po sunkumo ateina palaima, kai laikai savo kūdikį rankose. Ligos sukeliama kančia be prasmės yra žlugdanti, nepakeliama. Tikėjimas, skausmo aukojimas už taiką yra visa persmelkianti prasmė, perkeičianti ir nešanti viltį.“

Banga Kulikauskaitė. Irutės Faustinos Jaruševičiūtės nuotrauka

Ne vienas žmogus, pasakojęs apie Bangą, sakė: dar niekad nebuvau sutikęs žmogaus, kurį po mirties paskelbtų šventuoju, bet man atrodo, kad Banga – vienas iš švenčiausių žmonių, kuriuos pažinojau. Kaip gimsta šių laikų šventieji? „Per gebėjimą garsiai juoktis, nepriklausomai nuo esamų rūpesčių, per besąlygišką žvilgsnį į kitą žmogų ir iki gyvnagių patiriamą prieštaringą kančią. Nesinori gražbyliauti apie atsidavimo ypatingumą, meilę ir atjautą žmonijai, nes tai turėjo kainą, kuri nukirto gyvenimą. Kita vertus, visa tai pasisėjo ir skleidžiasi daugelyje ypatingą gydytoją sutikusių žmonių. Turbūt tai ir atsakymas“, – kalba knygos „Banga: nėra ko bijoti!“ autorė.

Banga Kulikauskaitė. Irutės Faustinos Jaruševičiūtės nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.