2020 06 12

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Knygos „Bėgančios su vilkais“ autorė C. P. Estés: nenusiminkite, mes sukurti šiems laikams

Rašytoja, psichoanalitikė Clarissa Pinkola Estés. „Alma littera” nuotrauka

„Vienas labiausiai raminančių ir stipriausių veiksmų, kurių galite imtis audrų talžomame pasaulyje, – tai drąsiai atsistoti ir atverti savo sielą. Siela laivo denyje švyti kaip auksas tamsoje. Sielos šviesa skleidžia kibirkštis, įžiebia liepsnas, užkuria signalinius laužus… verčia degias medžiagas degti. Įžiebti sielos žibintus tokiais tamsiais laikais kaip šie, būti nuožmiems ir kartu gailestingiems kitų atžvilgiu reikia nepaprastos drąsos ir tai būtina daryti“, – ragina tarptautinio pripažinimo sulaukusi mokslininkė, poetė, rašytoja, Jungo krypties psichoanalitikė ir visame pasaulyje garsaus bestselerio „Bėgančios su vilkais“ autorė Dr. Clarissa Pinkola Estés.

Įpusėjusi aštuntą dešimtį, dr. Clarissa Pinkola Estés  vis dar yra aktyvi kovotoja už žmonių teises. Ji liudija JAV federaliniuose ir valstijos įstatymų leidžiamuosiuose organuose, kovodama už pilietinių teisių suvaržymą ir socialinį teisingumą. Garsiausia rašytojos knyga „Bėgančios su vilkais“ šiandien jau yra išleista 42 kalbomis. Į lietuvių kalbą 2005-aisiais išvertė Lina Būgienė, o išleido leidykla „Alma littera”. Nuo tada lietuviškas knygos leidimas vis kartojamas, išleista 20 tiražų, parduota daugiau nei 42 tūkstančiai egzempliorių. Lietuvių kalba išleista ir dar viena Clarissos Pinkolos Estés knyga „Išlaisvinti stiprią moterį. Tyra Palaimintosios Motinos meilė laukinei sielai“, kviečianti šlietis prie globojančios Motinos, kuri kartais mums pasirodo kaip Madona, Gvadelupės Mergelė ar dar kuriuos nors iš savo nesuskaičiuojamų pavidalų. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Inga Būdvytytė.

Rašyti Clarissa Pinkola Estés  pradėjo būdama dvidešimt penkerių, tačiau prireikė dar tiek pat metų, kol pirmoji jos knyga išvydo pasaulį. Savo interviu Estés pasakoja buvusi labai disciplinuota – rašydavusi kasdien. Ne tik istorijas, kurias išgirsdavusi, bet ir poeziją, kuri jai visada patiko. Per ilgus rašymo metus, ji ne kartą siuntė savo juodraščius leidykloms, tačiau visada iš jų gaudavo neigiamus atsakymus. Keturiasdešimt penkerių vienoje radijo laidoje ji užsiminė apie Karlą Jungą, – šis jos pasirodymas sutraukė minias klausytojų. Po laidos būsimoji rašytoja gavo pasiūlymą savo pokalbius įrašyti į garso kasetes. Vos per keletą mėnesių šie įrašai tapo labiausiai perkamais studijos garso įrašais.

Neseniai rašytoja paskelbė viešą laišką nerimą dėl artimųjų ir pasaulio išgyvenančioms sieloms. Ji tiki, kad mūsų karta yra sukurta šiems laikams, todėl turi galimybių išgyventi. Siūlome paskaityti Clarissos Pinkolos Estés Palaiminimo laišką, kurį į lietuvių kalbą išvertė Inga Būdvytytė.

Knygos „Bėgančios su vilkais“ viršelis. „Alma littera” nuotrauka

Mis Estimados Queridos, mano brangieji:

Nenusiminkite. Mes sukurti šiems laikams.

Pastaruoju metu susidūriau su daugybe žmonių, kurie jaučiasi suglumę ir pasimetę. Nerimą jiems kelia dabartinė situacija pasaulyje. Tiesa ta, kad reikia turėti stiprias cojones ir ovarios*, kad atsilaikytume prieš tai, kas šių dienų kultūroje prakišama kaip neva „gera“. Apgailėtinas nepaisymas to, kas sielai brangiausia ir nepakeičiama, principinių idealų iškraipymas daugelyje gyvenimo sričių, tapo „nauja norma“, savaitės absurdu.

Sunku net pasakyti, kuris iš dabartinių baisių įvykių labiau sukrėtė žmonių gyvenimus ir įsitikinimus. Dabartiniame laikmetyje kone kasdien susiduriame su kažkuo, kas verčia išsižioti, apimtiems pagarbios baimės, o dažnai dar jaučiame teisėtą pyktį dėl paniekinimo to, kas svarbiausia civilizuotiems, pakylėtiems žmonėms. Jūs visiškai teisūs. Šlovė ir puikybė, kurią kai kurie pasiekė ėmęsi šlykščių veiksmų prieš vaikus, senelius, paprastus nepasiturinčius, neapsaugotus, bejėgius žmones, gniaužia kvapą. Vis dėlto… Raginu jus, noriu nuraminti ir prašau jūsų nesekinti savo dvasios sielvartaujant dėl šio sudėtingo mūsų gyvenimo tarpsnio. O ypač prašau neprarasti vilties. Tiesa ta, kad mes buvome sukurti šiems laikams.

Taip. Daugybę metų mokėmės, lavinome įgūdžius ir treniravomės, laukdami būtent šio susitikimo kovos lauke. Kad ir kiek kartų kartočiau, bus per mažai – mes tikrai esame tie lyderiai, kurių laukėme, mus nuo pat mažų dienų augino kaip tik šiam laikmečiui.

Augau prie Didžiųjų ežerų, gebu bemat atpažinti tinkamą laivą plaukiojimui. O kalbant apie pabudusias ir nušvitusias sielas, pasaulio vandenyse dar niekuomet nebuvo tiek gabių ir pajėgių laivų. Jie viskuo aprūpinti ir per visą žmonijos istoriją kaip niekada veiksmingai gali perduoti vienas kitam žinią. Norėčiau akimirkai paimti jus už rankų ir patikinti, kad jūs tvirtai suręsti ir tinkamai pasiruošę šiems laikams. Nepaisant abejonių, susierzinimo ir nusivylimo bandant teisingai išspręsti viską, kas turi būti išspręsta dabar pat, ar net jausmo, jog pametėte žemėlapį ir nebežinote kelio, jūsų rankos nėra tuščios. Jūs nesate vieni.

Pažvelkite iš laivo pirmagalio – aplink milijonai laivų, pilnų dorų sielų, plaukiojančių šiuose vandenyse kartu su jumis. Visuomet iki pat kaulų smegenų jautėte, jog tai tiesa.

Net jei jūsų išorinį sluoksnį gali sudrebinti kiekviena audringų vandenų banga, noriu patikinti, kad ilgos lentos, iš kurių sukaltas jūsų pirmagalys ir vairas, atkeliavo iš didingo miško. Visiems gerai žinoma, kad užgrūdinta mediena geba ištverti audras, laikytis išvien, lenta prie lentos, ir plaukti pirmyn, kad ir kas nutiktų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mes ruošėmės tokiems niūriems laikams nuo pat tos akimirkos, kai atkeliavome į šį pasaulį. Dešimtmečiais visame pasaulyje tokios sielos kaip mūsų buvo įvairiais būdais kankinamos ir daugybę kartų paliekamos mirti – mus gniuždė naivumas, meilės stoka, netikėtas vieno ar kito mirtino dalyko suvokimas, negebėjimas perprasti ar suvokti dalykus greitai, taip pat alino kultūrinių ir asmeninių smūgių pasalos ir užpuolimai.

Visi mes turime savo paveldą ir istoriją, karta iš kartos buvome niokojami, tačiau prisiminkite – neturėdami kur dėtis, mes ištobulinome gebėjimą prisikelti.

Ne kartą tapome gyvu įrodymu, kad tai, kas buvo ištremta, pamesta ar sunaikinta, gali atgimti. Ši tikra ir patikima sunaikintų mus supančių pasaulių prognozė kadaise galiojo ir mūsų pačių mirtinai sužeistoms sieloms.

Nors ir nesame nepažeidžiami, mūsų gebėjimas prisikelti iš mirusiųjų leidžia mums juoktis į akis cinikams, besižarstantiems frazėmis „didelė tikimybė” ar „vadovavimas aukščiau už gailestingumą” ir kitais visiškai tuščios sielos įrodymais. Tai bei faktas, kad sugebėjome „pereiti pragarą ir grįžti atgal“ bent kartą gyvenime, užtikrintai paverčia mus vėjo nugairintais ir užgrūdintais laivais. Net jei tokie ir nesijaučiate, esate tokie.

Net jei jūsų menkas mažulytis ego nori užkariauti jūsų sielos platybes, mažasis „aš“ niekuomet nepalenks savo valiai didžiojo „Aš“. O stoję akistaton su mirtimi ir atgimę naujai, jūs nuveikėte kur kas daugiau, nei priklauso ar yra įmanoma.

Tikėkite visais jūsų ankstesniųjų kančių ir išmėginimų įrodymais. Štai jie: ar jūs vis dar gyvas? Atsakymas – taip! (ir šiuo atveju nevartotini tokie prieveiksmiai kaip „vos vos“). Jei vis dar laikotės ant kojų, išsekę ar ne, vadinasi, jums pavyko. Jūs įveikėte išbandymus. Tiesą sakant, net pakėlėte kartelę. Jūs esate tinkami plaukiojimui.

Tamsiais laikais žmonės linksta veltis į svarstymus apie pasaulio blogybes ir negeroves. Nesutelkite dėmesio į tai. Nesileiskite užvaldomi. Žmonės linksta pasiduoti ir įkyrioms, sekinančioms idėjoms apie tai, kas jiems nepasiekiama, kol kas dar neįmanoma. Nesusitelkite ir į tai. Tik veltui pūsite orą nė nepakėlę burių.

Knygos „Išlaisvinti stiprią moterį. Tyra Palaimintosios Motinos meilė laukinei sielai“ viršelis. „Alma littera” nuotrauka

Mes žinome tik tai, jog esame reikalingi. Nors susidursime su pasipriešinimu, sutiksime ir tų sielų, kurios mus sveikins, mylės, rodys kelią, ir atpažinsime jas vos tik pamatę.

Ar nesakėte, kad tikite? Ar ne jūs sakėte, kad pažadate klausytis Aukštesniojo balso? Ar ne jūs prašėte malonės? Ar prisimenate, kad malonė – tai klausyti Aukščiausiojo balso? Jūs turite visas priemones, leisiančias plaukti per bet kokias bangas, išnirti iš bet kokio duburio.

Kaip pasakytų lakūnai ir jūreiviai – privalome plaukti pirmyn visu pajėgumu. Turite perprasti paradoksą: jei patyrinėtumėte vandens viesulo jūroje judėjimo dėsnius, pastebėtumėte, kad išorinis verpetas sukasi kur kas greičiau nei vidinis.

Nuraminti audrą reiškia nuraminti išorinį sluoksnį, bet kokiomis priemonėmis priversti jį suktis lėčiau, kad jo sukimasis sutaptų su vidine šerdimi tol, kol visa, kas buvo iškelta ir įtraukta į nuožmų sūkurį, sugrįš į žemę, susigulės, o aplink vėl įsivyraus ramybė.

Vienas svarbiausių žingsnių, kurių galite imtis, norėdami nuraminti audrą, tai neleisti sau įsisukti į įsišėlusių jausmų verpetą. Nepasiduokite nevilčiai – tokiu būdu tik nesąmoningai gramzdinate save liūne. Mūsų visų užduotis – ne vienu ypu išgelbėti pasaulį, bet ištiesti ranką ir pataisyti tą jo dalį, kurią galime pasiekti.

Bet koks nedidelis, ramybe persmelktas darbas, kuriuo galime padėti kitai sielai bent truputį prisidėti prie mūsų vargano ir kenčiančio pasaulio gerovės, bus didžiulė paspirtis.

Mums neleista žinoti, kokie ir kieno veiksmai pastūmės mases link gerų dalykų. Kad įvyktų didžiuliai pokyčiai, reikia daugybės veiksmų: vienas geras darbas, dar vienas ir dar – jie neturi liautis. Mes žinome, kad teisingumui ir ramybei pasaulyje nereikia „visų Žemės gyventojų“, pakanka nedidelės, bet ryžtingos grupelės, kuri nepasiduos, susidūrusi su pirmąja, antrąja ar trečiąja audra.

Vienas labiausiai raminančių ir stipriausių veiksmų, kokių tik galite imtis audrų talžomame pasaulyje – tai drąsiai atsistoti ir atverti savo sielą. Siela laivo denyje švyti kaip auksas tamsoje.

Sielos šviesa skleidžia kibirkštis, įžiebia liepsnas, užkuria signalinius laužus, verčia degias medžiagas degti. Įžiebti sielos žibintus tokiais tamsiais laikais kaip šie, būti nuožmiems ir kartu gailestingiems, reikia nepaprastos drąsos, bet tai būtina daryti. Kenčiančios sielos pagauna kitų, skaisčiai liepsnojančių ir nebijančių parodyti savo liepsną, sielų ugnį. Jei norite numalšinti sąmyšį, naudokitės šiuo stipriu ginklu.

Tokiu laikotarpiu, kai „sėkmė jau laukia už kampo, tik jos dar nematyti“, visuomet pasitaikys akimirkų, kai bus baisu. Aš taip pat daugybę kartų gyvenime buvau apimta nevilties, tačiau neužleidžiu jai ypatingos vietos savo sieloje, neketinu jos puoselėti ir kurstyti. Neleidžiu jai valgyti iš mano lėkštės.

Priežastis tokia: iki pat kaulų čiulpų jaučiu tai, ką jaučiate ir jūs. Jūsų neužvaldys neviltis, jei prisiminsite, dėl ko atėjote į šį pasaulį, kam tarnaujate ir kas jus čia atsiuntė. Geri žodžiai, kuriuos ištariame, geri darbai, kuriuos darome, nėra mūsų – šie žodžiai ir darbai priklauso Tam, kuris mus čia atsiuntė.

Persmelkta šios dvasios, aš viliuosi, kad jūs užsirašysite tai ant sienos: „Kai didingas laivas prisišvartavęs stovi prieplaukoje, nekyla abejonių dėl jo saugumo. Bet… Didingi laivai sukurti ne tam.“

Šį laišką rašau su begaline meile ir melsdamasi už tai, kad prisimintumėte, iš kur atėjote, kodėl atėjote į šį nuostabų, taip reikalingą pasaulį.

* Turėti stiprias sėklides ir kiaušides, arba turėti drąsos (isp.).