Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 12 02

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.
Prancūzų rašytoja, 2022 m. Nobelio literatūros premijos laureatė Annie Ernaux. EPA-EFE nuotrauka

2022 12 02

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Knygos, kurios gydo moteris. Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux laboratorija

Matyt, tokia yra tikroji mano gyvenimo prasmė – kad mano kūnas, mano jausmai ir mano mintys virstų tekstu, tai yra kažkuo aiškiu ir bendru. Kad mano egzistencija visiškai ištirptų kitų galvose ir likimuose. (Annie Ernaux)

Poros dešimčių autobiografinių romanų autorė, prancūzų rašytoja, 2022 m. Nobelio literatūros premijos laureatė Annie Ernaux savo kūryboje nagrinėja moters padėties visuomenėje ir klasinio dominavimo problemas, rašo apie gyvenimą provincijoje, aistrą, aborto patirtis, santuoką, motinystę, motinos mirtį, krūties vėžį, laiką ir užmarštį.

Jos knygų herojės – tikros, pilnakraujės moterys, visiškai atviros ir nedangstančios savo skaudulių. Jos tekstai gali šokiruoti, tačiau jie neskirti nei provokuoti, nei eksperimentuoti. A. Ernaux tiesiog pasakoja tiesą – apie save ir kartu apie kiekvieną moterį. Dėl to paperka nuoširdumu. Jos knygos – netgi ne feministinė literatūra, tai tiesiog labai moteriškas, autobiografiškas, kone laboratorinis proto ir jausmų, kūniškumo ir seksualumo, likimo ir patirčių nuotrupų tyrimas.

Pasakodama apie save A. Ernaux analizuoja ir savo kartos likimus, aprašo savo gyvenamojo laiko socialinį ir politinį kontekstą. Pavyzdžiui, knygoje „Metai“ (Les Années, 2008 m.) rašytoja šalia asmeninių išgyvenimų išskleidžia ir svarbiausių įvykių, nutikusių Prancūzijoje per pusę amžiaus, panoramą.

„Net jei ir neminiu ko nors tiesiogiai, tai vis tiek Prancūzijos istorija per asmeninio gyvenimo prizmę – mano gyvenimo, mano atminties. Aš pasakoju šią kolektyvinę istoriją per savo jausmus ir prisiminimus. Pagrindinis herojus – tai laikas ir jo tėkmė, kuri nusineša su savimi viską, taip pat ir mūsų gyvenimus“, – yra sakiusi rašytoja dienraščiui „The Guardian“.

Švedijos akademija 2022 m. Nobelio literatūros premiją Annie Ernaux skyrė už drąsą ir klinikinį tikslumą, kuriais rėždama ji atveria asmeninės atminties šaknis, susvetimėjimą ir kolektyvinius suvaržymus. 82-ejų rašytoja tapo 16-ąja iš prancūzų autorių ir 17-ąja moterimi rašytoja tarp prestižiškiausio literatūros apdovanojimo pasaulyje laureatų. Gruodžio 7 d. A. Ernaux skaitys Nobelio paskaitą.

Lietuviškai 1994 m. vienu rinkiniu yra išleistos dvi A. Ernaux knygos: „Sustingusi moteris“ (La Femme gelée) ir „Vieta gyvenime“ (La Place).

A. Ernaux yra apdovanota garbingomis Théophraste’o Renaudot, Marguerite Duras, François Mauriaco premijomis ir Prancūzų kalbos premija už viso gyvenimo kūrybą.

Prancūzų rašytoja, 2022 m. Nobelio literatūros premijos laureatė Annie Ernaux. EPA-EFE nuotrauka
EPA-EFE nuotrauka

Moteriškosios autofikcinės literatūros atstovė

Kalbėdamas apie prancūzų rašytojos nuopelnus, Nobelio komitetas pabrėžė jos siekį praskleisti grožinės literatūros uždangą, ir tai A. Ernaux atvedė prie metodiško praeities rekonstravimo, prie bandymų rašyti „žalią“ prozą dienoraščio forma, kai fiksuojami tik išoriniai įvykiai. „Annie Ernaux akivaizdžiai tiki išlaisvinančia rašytojystės galia. Jos kūryba bekompromisė ir parašyta paprasta, švariai nugludinta kalba. Ir kai ji su didele drąsa ir klinikiniu tikslumu atveria klasinių išgyvenimų agoniją, aprašydama gėdą, pažeminimą, pavydą ar negebėjimą pamatyti, kas yra kas, ji pasiekia įstabias viršukalnes“, – skelbė Nobelio komitetas.

Nuo aštuntojo dešimtmečio A. Ernaux užima ypatingą vietą prancūzų literatūros padangėje, mat geba atskleisti ne tik individualius prisiminimus, bet ir jų subtilias sampynas su kolektyvine patirtimi. Kolektyvine atmintimi lengva manipuliuoti. Pavyzdžiui, tiesai, kad abortai yra žmogžudystė, o motinystė – per amžių amžius šventa kiekvienos moters pareiga, gali pasipriešinti tik asmeninė patirtis, tokia, kokią A. Ernaux aprašo garsiausiame savo kūrinyje „Įvykiai“ (L’Événement, 2000 m.). Nelegalus abortas Prancūzijoje Charles’io de Gaulle’io valdymo laikotarpiu. Desperatiškos akušerės paieškos, gėda ir neviltis, mėginimas pačiai pasidaryti abortą mezgimo virbalu, nepakeliamas skausmas operacijos metu, fiziologinės detalės. Ir visa tai tam, kad žmogus galėtų išsaugoti pats save, o ne atkartoti kitų gyvenimus.

Vienos iš paskutinių Simone de Beauvoir knygų herojė sako, kad kažkokį ypatingą žavesį jai kelia galimybė jausti ant savo pečių turtingą praeitį. Būtent tai man patinka esant tokio amžiaus.

A. Ernaux garsėja visų pirma kaip prancūziškosios moteriškosios autofikcinės literatūros atstovė. Ji viena iš tų, kurių dėka autofikcija virto moterišku žanru, atrastu feminisčių. Jos romanuose vaizduojamas įprastos europietės gyvenimas. Knygoje „Moteris“ (Une Femme, 1987 m.) ji aprašo savo motinos likimą, iki pat mirties ji stengėsi įveikti socialinę nelygybę. „Merginos atsiminimuose“ (Mémoire de fille, 2016 m.) – savo pirmąją seksualinę patirtį ir kaip ši ją pakeitė. O „Įvykiuose“ (L’Événement, 2000 m.), kaip minėta, kalba apie abortą.

A. Ernaux sąmoningai trina ribas tarp autoriaus balso ir savo herojų balsų, jos tekstai iš pažiūros – grynoji memuaristika. Vis dėlto ir fikcijos, grožinės literatūros dėmuo čia turi savo vietą. Jos mėgstama priemonė – staiga persikelti iš praeities, iš prisiminimų į dabarties akimirką, tiesiog ten, kur ji sėdi ir rašo knygą. Tokie laiko šuoliai neleidžia atsipalaiduoti, todėl A. Ernaux knygos nėra patogus skaitinys, nes dėmesį reikia sutelkti vis į kitus dalykus.

Savo rašymo tikslą rašytoja yra apibūdinusi vienos iš savo knygų epigrafe: „Noriu dviejų dalykų: kad įvykis virstų tekstu. Ir kad tekstas taptų įvykiu.“ Klinikinis tikslumas, kaip pabrėžė Nobelio komitetas, – taikli metafora, nusakanti tai, kaip dirba A. Ernaux.

Kadangi visos jos knygos yra autobiografinės, kurių kiekvienoje aprašoma asmeninė, visada skausminga ir net traumuojanti patirtis, A. Ernaux tekstai veikia tarytum tam tikri terapiniai laiškai. Rašytoja ne kartą yra sakiusi, kad šitaip ji dar kartą įvykius išgyvena, juos revizuoja ir paleidžia skausmą.

Prancūzų rašytoja, 2022 m. Nobelio literatūros premijos laureatė Annie Ernaux. EPA-EFE nuotrauka

Vaikystė, pirmieji kūrybiniai bandymai, nesėkminga santuoka

Annie Duchesne (Ernaux – tai rašytojos vyro pavardė) gimė 1940 m. rugsėjo 1-ąją Lilbone, Normandijos miestelyje Prancūzijos šiaurėje. Annie buvo vienintelis vaikas šeimoje (tai, jos pačios žodžiais, anuomečiais laikais buvo retas dalykas), jos vyresnėlė sesuo mirė dar iki jai gimstant.

Gimus dukrai šeima persikraustė į gretimą Ivto miestelį, ten darbininkų rajone atidarė kavinę ir maisto prekių parduotuvę. Annie pradėjo lankyti privačią katalikišką vidurinę mokyklą. Čia būsimoji rašytoja susipažino su mergaitėmis, priklausančiomis vidurinei klasei, ir pirmąsyk patyrė gėdą dėl savo kilmės, – ši nuoskauda ją slėgs dar ilgai. „Mano tėvai buvo darbininkai, tačiau mama buvo tvirto charakterio, ji mėgo skaityti ir skatino mane siekti daugiau“, – apie šį gyvenimo etapą yra pasakojusi A. Ernaux. Įstojusi į universitetą ji nutolo nuo tėvų, – šiam laikotarpiui rašytoja skyrė atskirą knygą.

Savo pirmąjį romaną „Tuščios spintos“ (Les Armoires vides, 1974 m.) apie vaikystę, jaunystę, tėvus, asmeninę aborto patirtį, kūrybinį pašaukimą A. Ernaux pradėjo rašyti dar mokydamasi koledže, tačiau leidėjai jį įvertino kaip „pernelyg ambicingą“. Prie rašymo ji vėl grįžo tik po dešimties metų. Tuo metu A. Ernaux jau buvo prancūzų kalbos mokytoja ir dviejų sūnų motina. Vėl imtis rašymo ją įkvėpė filosofas ir sociologas Pierre’as Bourdieu, kurio dėka sociologijos vadovėliuose atsirado sąvoka habitus – polinkių sistema, suskirstanti žmones pagal socialines klases.

Interviu „The New York Times“ A. Ernaux yra prisipažinusi, kad P. Bourdieu tyrimai jai padėjo pagaliau liautis lyginti save su bendraamžiais iš buržuazinių šeimų.

Faktą, kad rašo knygą, A. Ernaux laikė paslaptyje. „Vyras pradėjo šaipytis, kai pamatė mano pirmąjį rankraštį. Todėl nepasakojau jam apie knygą, o kad galėčiau pabūti vienumoje, sakiau, kad dirbu ties daktaro disertacija“, – yra prisipažinusi A. Ernaux.

Kai 1974 m. viena didžiausių pasaulyje leidyklų „Gallimard“ išleido A. Ernaux romaną „Tuščios spintos“, jos vyras Philippe’as Ernaux pareiškė nepasitenkinimą: jei ji galinti slapčia parašyti knygą, vadinasi, jokia problema jai nepasirodytų ir išdavystė su kitu vyru. Devintojo dešimtmečio pradžioje juodu išsiskyrė. Antrą kartą A. Ernaux neištekėjo. Santuoką ji vertina nevienareikšmiškai: kurį laiką gyvendavusi su vyrais, tačiau greitai nuo jų pavargdavusi. Rašytojos teigimu, pats šviesiausias ir laimingiausias jos gyvenimo laikotarpis prasidėjo sulaukus 45-erių: tik tada pasijuto iš tiesų laisva ir gyvenimą mylinčia moterimi.

Prancūzų rašytoja, 2022 m. Nobelio literatūros premijos laureatė Annie Ernaux. EPA-EFE nuotrauka
EPA-EFE nuotrauka

„Auksinis liūtas“ filmui pagal A. Ernaux romaną apie aborto patirtį

Prancūzijoje Annie Ernaux – ikona ir garsenybė. Tačiau pasaulinė šlovė ją aplankė tik 2019-aisiais, Tarptautinės „Bookerio“ premijos narių komisijai rašytojos romaną „Metai“ įtraukus į trumpąjį sąrašą. Istoriniai 2008 m. A. Ernaux memuarai „Metai“ apdovanoti François Mauriaco ir Marguerite Duras premijomis. Romanas, į anglų kalbą išverstas Alison L. Strayer, tapo ir 31-osios prancūzų–amerikiečių vertimų fondo premijos finalininku.

Dar garsesnis A. Ernaux vardas tapo, kai 2021 m. 78-ajame Venecijos kino festivalyje prancūzų režisierė Audrey Diwan pristatė savo filmą „Įvykiai“ (Happening / L’événement, 2021 m.), sukurtą pagal to paties pavadinimo A. Ernaux romaną, kuriame ji aprašo nelegalaus aborto patirtį 1963-iųjų Prancūzijoje. Filmas pelnė „Auksinį liūtą“, aplenkęs Paolo Sorrentino „Dievo ranką“ (The Hand of God / È stata la mano di Dio, 2021 m.).

Režisierė A. Diwan yra prisipažinusi, kad ją taip sukrėtė praraja tarp jos pačios įsivaizdavimo apie nelegalius abortus ir realybės, kurią aprašo A. Ernaux, kad ji išsikėlė tikslą tokį pat stiprų įspūdį perteikti ir žiūrovams.

Ne per seniausiai A. Ernaux ir pati išmėgino jėgas kaip režisierė. Jos dokumentinis filmas „Metai Super-8“ (Les Années Super-8), kurį kūrė kartu su sūnumi Davidu Ernaux-Briot, 2022-aisiais parodytas Kanuose. Filmo pagrindą sudaro archyvinė šeimos medžiaga, mėgėjiška kino kamera „Super-8“ nufilmuota A. Ernaux vyro. Dokumentikoje – išvykų, šeimos švenčių, kelionių po pasaulį (buvusią Sovietų Sąjungą, Čilę, Albaniją, Ispaniją, Portugaliją) vaizdai.

Nuo Paryžiaus literatūrinės scenos A. Ernaux linkusi laikytis atokiai, kita vertus, neatsisako dalyvauti renginiuose, skirtuose jos garbei. Štai 2020 m. dalyvavo viešuosiuose skaitymuose „A Girl’s Story“ teatre „La Comédie Française“.

A. Ernaux daug skaito, tarp mėgstamiausių jos rašytojų – Virginia Woolf, Jeanas-Paulis Sartre’as ir Georges’as Perecas. Ji mėgsta sodininkauti ir leisti laiką savo namuose Paryžiaus Cergy-Pontoise priemiestyje. „Aš senstu, – yra sakiusi A. Ernaux viename iš naujausių savo interviu. – Jaučiu nuovargį, kyla nedidelių sveikatos problemų. Vienos iš paskutinių Simone de Beauvoir knygų herojė sako, kad kažkokį ypatingą žavesį jai kelia galimybė jausti ant savo pečių turtingą praeitį. Būtent tai man patinka esant tokio amžiaus.“

A. Ernaux – 82-eji. Nepaisydama metų svorio, ji aktyviai tebepublikuoja esė ir rašo knygas. Kaip bendraautorė įsitraukia į tyrimus apie socialinius vyrų konfliktus, šiuolaikines moteris rašytojas, kairiuosius politinius judėjimus ir pan.

A. Ernaux aktyviai reiškia savo pilietinę poziciją, palaiko geltonųjų liemenių streikus ir #MeToo judėjimą, apie tai rašytoja yra kalbėjusi dienraščiui „The Guardian“: „Žinoma, esama įvairių kraštutinumų, tačiau svarbu tai, kad moterys daugiau nebelaiko palaidą vyrų elgesį savaime suprantamu ir priimtinu. Prancūzijoje visi nuolat mini mūsų gundymo kultūrą, tačiau omenyje čia turima visai ne ji, o vyrų dominavimas. Prievarta pasireiškia ne tik seksualinėje sferoje, ji visur, taip pat ir literatūroje. Moterys rašytojos kur kas rečiau kviečiamos vesti TV laidas. Yra įsigalėjusi nuostata, kad moterys visuomet beletristės, o štai vyrai – rašytojai.“