Knygos pasaulis su Ramune Landsbergiene

Šia proga – pokalbis su RAMUNE LANDSBERGIENE, leidyklos „Dominicus Lituanus“ vadove ir stovyklos „Dominyko atostogos“ koordinatore. Šį kartą dėmesys sutelkiamas į knygą vaikams, kurios tikrasis skaitytojas iš tiesų yra kiekvienas žmogus be jokio amžiaus kriterijaus, nes tai, kas parašyta besiformuojančiai, augančiai asmenybei, visada kalba ir brandžiam žmogui.

Su prožektoriumi po antklode…

Gerbiama Ramune, Vaikų knygos dienos proga prisiminkite savo vaikystę, kas ir kaip Jums sekė, skaitė pasakas – kokias ir apie ką? Galbūt turėjote savo numylėtą istoriją, jos herojus, knygą, kurią, nors ir mokėjote mintinai, vis tiek norėjote imti į rankas?

Oi, vieną tėvelio sekamą pasaką atsimenu puikiai su didele meile! Kai būdavo negera, kai sirgdavau ir reikėdavo ant krūtinės iškentėti garstyčių kompresą, padėdavo vienintelė pasaka. Štai tokia: „Kartą gyveno seeenas pilkas vilkas. Buvo labai šalta žiema. Vilkas nori valgyt, o neranda, senas jau… Sliūkina prie ežero. Mato – iškirsta eketė. Galvoja – įkišiu uodegą, gal žuvį pagausiu. Įkiša, laukia. Tik trukt – uodega prišalo! Kaukia vilkas iš skausmo, bet – ką darysi… Nubėgo namo, pasiėmė kirvį ir nusikirto sau uodegą! Eina toliau. Mato – ežeras, o ten – palikta žvejų eketė. Įmerkė uodegą…“ „Meluoji, negali taip būti!“ Kaip smagu būdavo tie pasikartojimai, atpažinimai ir – kiekvieną kartą pajusti absurdo grožį! Pirmosios nonsenso pamokos.

Ne vieną knygelę mokėjau mintinai, o kai ką dar lig šiol prisimenu – Martyno Vainilaičio „Ežio namą“ ar Aldonos Liobytės eilėraščius… O iliustracijos! Algirdo Steponavičiaus, Taidos Balčiūnaitės, Birutės Žilytės-Steponavičienės! O tuomet taip madingos medžio raižiniais iliustruotos knygos! Grafiko Petro Repšio, prisimenu, net baugindavo. Būdavo – sėdžiu viena namuose, pasiimu didelį peilį, pasidedu koridoriuje prie durų ir skaitau „Našlaitę Elenytę ir Joniuką aviniuką“. Ir baisiai suaugusi jaučiuosi, ir nuotyky, ir tos raganos ne tokios baisios!

Prisimenate, kelerių metų ir kaip išmokote skaityti?

Turiu vyresnį brolį. Kai jis išėjo į pirmą klasę, taip stipriai pavydėjau tikriausiai tik vieną kartą gyvenime. Visiems aiškinau, kad ir aš galiu jau eiti į mokyklą. Ketverių. Buvau žiauriai užsispyrusi. Kartu su broliu ruošdavau jo pamokas. Ketverių su puse jau laisvai skaičiau, o kokių penkerių mama nuvedė ir užrašė į biblioteką. Kadangi nelankiau darželio, iki pietų dažniausiai būdavau viena, turėjau daug laiko (juokiasi)… Taigi keliaudavau į biblioteką. Leisdavo paimti tik tris knygeles. Aš jas perskaitydavau tą pačią dieną, o kitą jau nešdavau atgal.

Po kiek laiko pradėjau į biblioteką vaikščioti dukart per dieną. Na, bibliotekininkės mirktelėdavo viena kitai – suprask – žaidžia mergaitė. Bet vieną dieną jos sako: „Tai gal tu, mažyte, skaityt moki?“ Aš – „moku“. Jos – „paskaityk“. Atsiverčiau Cypliuką ir varau be sustojimo… Labai greitai perskaičiau viską, kas ten buvo mažųjų skaitytojų skyriuje, ir ėmiau jau iš kitų lentynų – ne savo amžiaus…

Kaip tęsėsi Jūsų, skaitytojos, kelias? 

Skaičiau labai daug. Skaičiau ir apie indėnus, ir mokslininkų ar menininkų biografijas, rečiau – romanus. Buvau visiškai apsėsta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laiškų Sofijai. Jau devintoje klasėje susidomėjau filosofija. Ką buvo galima gauti tais laikais, kad ir praleisto pro sovietmečio cenzūros filtrus, viskas buvo mano išnarstyta, aprašyta užrašinėje, priklijuota iš žurnalų ar laikraščių iškirptų nuotraukų. Lig šiol turiu tą užrašinę ir pavartau su didele nuostaba – ar tai mano užrašai?! Skaičiau ir žurnalus. Visus!

Tais laikais nebuvo labai didelio pasirinkimo. Mama (beje, nemažai metų dirbusi Dzūkijos bibliotekose) užsakydavo kalnus žurnalų, laikraščių, pradedant „Geniu“, vėliau „Moksleiviu“, „Nemunu“, „Kinu“, „Tarybine moterimi“, „Banga“, baigiant „Kooperatyvu“, „Mokslu ir gyvenimu“ ir dar rusiškais mokslo ir technikos žurnalais broliui. Iki šiol tėvų namuose turim žurnalų kolekciją „Po tu storonu fokusa“ („Kitoje triuko pusėje“) – toks specializuotas fokusininkams-iliuzionistams! Man buvo viskas įdomu.

Buvau viena iš tų klasikinių pavyzdžių, kai – su prožektoriumi po antklode. Prieita net ta stadija, kai tėtis eina į laiptinę ir skydinėje išjungia elektros saugiklį visame bute, kad išsimiegočiau. Gal kad provincijoje augau (Marijampolėje) – buvau alkana žinių ir informacijos. 

Pasitikėti skaitytoju

Dabar kalbama, kad viena sudėtingiausių, tam tikra prasme problemiškiausia skaitytojų grupė yra paaugliai. Sutinkate? Kokia būtų Jūsų nuomonė, taip pat pasidalinkite asmeniniu santykiu su grožine literatūra paauglystės metais.

Teisingai kalbama. Sutinku. Na, bet nėra taip, kad paaugliai visai neskaito. Dabar tiek visko daug, aplinka tiesiog verda, tad skaitymas neretai tampa per daug laiko atimančia veikla, per daug susikaupimo ir intelektinių pastangų reikalaujančia. O paauglystė, na, toks metas, kai viskas dega! Labai dažnai nutinka, kad tas laikas kažkaip prašokamas, ir tik triokšt – jau reikia suaugėliškų knygų. Vėlgi – kiek ta paauglystė tęsiasi? Pagal naujausius psichologų tyrimus – ogi iki dvidešimt aštuonerių dabar jau! Tai bent! Kaip ir infantilėjame tam tikra prasme?..

Na, bet paaugliai labai skirtingi, tad bet koks apibendrinimas labai jau slidus reikalas. Žinoma, galiu remtis skaičiais, kuriuos matau savo leidykloje, kuriuos gaunu ir iš Lietuvos leidėjų asociacijos. Knygų paaugliams leidyba yra pati rizikingiausia. Bet – man pasisekė! Ilona Ežerinytė, Diana Gancevskaitė, Vytautas V. Landsbergis – puikūs autoriai, jų knygos perkamos, skaitomos ir mylimos.

Aš pati paauglystėje skaičiau labai daug, kaip ir vaikystėje. Svaigdavome su bendraminčiais ir nuo poezijos. Mokydavausi mintinai. Buvau didi skaitovė (juokiasi). Vietinių ir respublikinių skaitovų konkursų nugalėtoja. 

Esate vadovė leidyklos „Dominicus Lituanus“, kurioje, bendradarbiaujant su Lietuvos rašytojais ir iliustruotojais, rengiamos knygos vaikams ir paaugliams, pasakos, puoselėjant šviečiamąsias, humanistines idėjas, ekumeninį, pilietinį ugdymą. Gerbiama Ramune, iš labai arti regėdama šiandienos knygą vaikams, nusakykite ją. Apie ką ir kaip rašytojai, iliustruotojai kalba dabarties vaikui?

Dabarties knygos – puikios! Rašytojai labai pasitiki vaiku, jo prigimtine išmintimi. Ir vaikai, žinoma, dabar labai protingi, pagavūs, nuovokūs, na, ką čia jau lyginti su savo vaikyste! Literatūroje žanrų įvairovė, rodos, begalinė! Kai pasidairai tarptautinėse knygų mugėse, o kad ir knygynuose pasauly bei Lietuvoj, tai net žadą atima. Atrodo, kad jau tikrai viskas parašyta, viskas nupiešta! Kam dar tų knygų daugiau leisti? Bet kūrybiškumo šulinys – be dugno.

Man asmeniškai labai nuostabu ir tai, kad vėl atėjo graži tendencija dabarties vaikui kalbėti apie pačius paprasčiausius dalykus – apie gamtą! Suaugėlių literatūroje irgi ši mada klesti. Puiki tendencija! O paaugliai? Na, juos reikia labiau palaikyti, padrąsinti, stiprinti ir pasitikėti, gerbti ir mylėti. Apskritai reikia pasitikėti skaitytoju. Mūsų skaitytojas labai išprusęs. Geriausi iliustruotojai – irgi linkę ne pataikauti, o pasitikėti suvokėju.

Prisiminkite savo leidybinio darbo pradžią. Kaip viskas atrodė iki pradedant kurti leidyklą „Dominicus Lituanus“ ir tada, kai ji jau ėmė veikti ir gyvuoti kaip idėja tikrovėje?

Be abejonės, kol nepradėjome patys leisti knygų, tol viskas atrodė kitaip. Bet – kai beveik nieko neišmanai, tai gana drąsiai ir neri. Mes su vyru įsteigėme leidyklą dėl šiek tiek netikusios patirties su kita Vytauto knygas leidusia leidykla. Jau kurį laiką dirbome savo „A Propos“ studijoje. Bet ten – filmų gamyba, viešoji įstaiga – viskas visiškai kitaip. Iš pradžių viską dariau pati, nes atrodė, kad niekas čia su mumis tokiais verslinykais nenorės prasidėti… Po truputį mokiausi, murkdžiausi… Mums viena spaustuvė net bankroto bylą buvo iškėlusi dėl skolų. Visko buvo. Visai neseniai supratau, kad – ei, viskas gerai, viskas važiuoja, mūsų knygos puikios! Ir verčiamos, ir į metų knygų penketukus beveik kasmet patenka!

Ką galiu patarti? Skaitykit su vaikais, be vaikų… Parinkit knygeles pagal nusimanančių žmonių rekomendacijas, jei patys mažai sukatės kultūros lauke. Pamatysit – vaikams patiks tai, kas galbūt jums atrodo – ooo, čia jau nesuprantamos iliustracijos, čia jau pernelyg… Vaikai – nuovokūs, vaizduotė jų – ohoho!

Kokius patyrimus įvardintumėte kaip didžiausius išbandymus?

Na, kaip minėjau, kadangi verslo nė kiek neišmaniau, tai tie iššūkiai buvo – skaičiai. Visada norėjau, kad su manimi dirbantys žmonės jaustųsi ypač vertinami ir gerbiami. Tai va, tie skaičiukai ir nesueidavo kartais. Vienas didžiausių iššūkių buvo vieno stambaus platintojo bankrotas. Kai tu, atidavęs platinti pusę savo knygų, po kiek laiko sužinai, kad knygos parduotos, pinigų negausi ir atia… Reikėjo laiko atsigauti. 

Dar – kažkaip nejauku būdavo reklamuoti pagrindinio autoriaus Vytauto V. Landsbergio knygas. Šį mūsų kartos žmonių kompleksą ne vienas jaučiame… Atrodė – na, jei knyga gera, tai ir taip ją pamatys, įvertins, pirks ir skaitys. Ir – ką čia girsi savo vyro knygas… Deja, toks kuklumas ne vietoje, nelabai pasiteisina.

Ką pavadintumėte šiandienos ir rytdienos iššūkiais, kurių sprendimų ieškoma? 

Nieko naujo nepasakysiu – per menkas kultūros palaikymas iš valstybinių institucijų. Didelė bėda – labai mažas bibliotekų finansavimas. Naujesnių, populiaresnių knygų bibliotekų skaitytojai laukia eilėse. Atrodo, kad vyksta daug ir įvairių skaitymą skatinančių renginių, švenčių, bet – visgi kultūra ir švietimas turi tapti valstybės prioritetu, ir šiai sričiai pagalba turi labiau didėti. Kad ir per mokesčių politiką. Leidėjai labai tikisi, kad leidybos rėmimui, kaip ir kino gamybos rėmimui, bus priimtas pelno mokesčio lengvatos įstatymas. Negaliu prognozuoti, su kokiais iššūkiais susidursime ateityje. Greičiausiai – su kokiais nors visai nenumatytais…

Kad tik skaitytų!

Gerbiama Ramune, esate mama, kaip iš šios perspektyvos regite knygą vaikams, apskritai literatūrinį, kalbos meną? Pasidalinkite savo patirtimi ir įžvalgomis. 

Didžiuma žaislų pas mus buvo knygos, knygelės, knygutės, užduotėlės, žodžiu – popieriai! Nuo mažens visiems vaikams skaitydavau. Kiekvieną vakarą. Kad ir paaugę jau buvo – Enid Blyton „Šauniojo penketuko nuotykius“, visas Astrid Lindgren, Roaldo Dahlio knygas – visiems skaitydavau. Arba skaitydavome vieni kitiems. Per gimtadienius pagal knygeles spektakliukus ant laiptų vaidindavome. Ko tik neprisigalvodavome. Ir dabar, manau, kad geriausias žaislas yra knygelė. Ir – nieko jau čia nepadarysi… 

Kaip savo vaikus ugdėte būti skaitytojais – tikslingai rinkote jiems knygas, kreipėte norima linkme jų pasirinkimus, formuodama skonį, ar, priešingai, leidote visiškai laisvai patiems ieškoti ir atrasti savas knygas, autorius? Pasidalinkite patirtimi, galbūt ir patarimais jauniesiems tėvams.

Kol vaikai maži, kol gali formuoti jų skonį, tai tą ir dariau. Nors tikriausiai nelabai sąmoningai – tiesiog man pačiai knyga visada buvo labai svarbi gyvenimo dalis. Čia – kaip ir su muzika ar bet kokiu kitu menu. Jei vaikas girdės puikius tekstus, matys geras iliustracijas, jis net nežiūrės į prastas knygeles – jam bus neįdomu. 

Vieni mūsų vaikai mėgo skaityti labiau, kiti – mažiau. Tie, kurie mažiau – su jais būdavo ir pagudraujama, ir pakariaujama. Ir – visai nepedagogiškai pasielgiama… Man atrodė svarbiausia, kad knyga keltų teigiamas emocijas, o ne atstumtų. Dabar jau visi suaugę. Ir visi skaito. Ir labai gerą literatūrą. Keičiamės knygomis, kalbame apie jas. Širdis džiaugiasi. 

Ką galiu patarti? Skaitykit su vaikais, be vaikų… Parinkit knygeles pagal nusimanančių žmonių rekomendacijas, jei patys mažai sukatės kultūros lauke. Pamatysit – vaikams patiks tai, kas galbūt jums atrodo – ooo, čia jau nesuprantamos iliustracijos, čia jau pernelyg… Vaikai – nuovokūs, vaizduotė jų – ohoho! Kaupkit bibliotekėles, bibliotekas. Mano vaikų knygas dabar skaito anūkai. Paskaito viena šeima, išauga, tada – kitai perduoda. 

Esama šiokios tokios prieštaros, ar vaikų literatūra turėtų būti šviečiamoji, ugdyti, ar tai neturėtų būti viena šios literatūros srities ypatybių. Jūsų nuomone, kaip pasiekti dermę tarp kalbinio meno, grožinės literatūros ir mokymo, asmenybės tikslinio formavimo užduočių?

Ir taip, ir kitaip. Labai gerai prisimenu savo krikštatėvio amžiną atilsį Vytauto Bložės diskusiją su mano vyru Vytautu. Anot V. Bložės – vaikiškos neugdančios, nepamokančios literatūros išvis negali būti! Jam taip nepatiko „Obuolių pasakos“! Mažai didaktikos, vienas nonsensas! Ir tuo metu tikrai V. Bložė buvo padaręs nemenką įtaką mano Vytautui. Jo knygelės tapo vis labiau didaktiškos! Kai dabar jas perleidžiame, Vytautas paskaito ir pakraupsta! Na, ir perrašinėja! Na, ir suslepia visus tiesioginius pamokymus giliausiai. Manau, kad tik patiems mažiausiems aiškiau reikia šį tą pasakyti. Šiaip jau – geras tekstas vis tiek kažko moko. Galbūt dar vaikas neužčiuopia, negali įvardinti – ko. Kažkada vėliau jau susivokia, kad, sakykim, stiliaus! Ir tai būna dar vienas svarbus atradimas. (Šypteli.)

Kas Jus pačią labiausiai džiugina šiandienėje vaikų literatūroje Lietuvoje, galvojant apie leidybą – pasiūlą ir paklausą?

Mane labai džiugina, kad atsiranda vis naujų kūrėjų. Stiprių. Ir geros poezijos vaikams pasipylė. Man tiesiog skanu, sakykim, skaityti Daivos Čepauskaitės „Baisiai gražius eilėraščius“ – saldu nuo kalbos grožio. Dar prieš keletą metų buvo kalbama apie didžiulį trūkumą kokybiškų knygų paaugliams. Leidėjai išgirdo – pamažu užsipildo ir ši niša. 

O dailininkai mūsų – išvis aukščiausio lygio! Kęstutis Kasparavičius – kur dar tokį rasit?! Ir jaunų puikių – tikrai daug. Žinoma – mados, tendencijos, mokyklos… šiek tiek jaunuosius suniveliuoja. Bet – talentingų tikrai apstu, ir vien jau tas faktas, kad lietuviai dailininkai atsiduria Bolonijos vaikų knygų mugės iliustruotojų parodos finalistų sąrašuose, yra didžiulis įvertinimas tarptautiniu mastu. 

Yra ir vienadienių leidinukų. Kaip greito maisto ruošinukų. Ką padarysi – pasaulis įvairus. Kad tik skaitytų!

Stovyklų pasaulis

Kaip minėta straipsnio įžangoje, esate stovyklos „Dominyko atostogos“ koordinatorė. Papasakokite apie ją, kokios patirtys kūrybingai leidžiant laiką su vaikais? Kokie iššūkiai ir išbandymai, kokie lūkesčiai išsipildo jiems, jų tėvams ir Jums pačiai?

O, čia labai platus klausimas! Stovyklos – atskiras pasaulis. Mes gauname pasaugoti vasarai didžiausią turtą – vaikus. Labai daug vaikų atvažiuoja kiekvieną vasarą. Nuo septynerių, iki kol užauga! O pernai peraugę dar dalyvavo savo susiorganizuotoje stovykloje. Tai dažniausiai taip ir jaučiuosi – ateina vasara, ir pas tetą, ir dėdę į kaimą suvažiuoja giminaičiai! Ir jiems reikia suplanuoti prasmingų užsiėmimų. Daug žmonių prie to dirba, ne tik pusė mūsų didelės šeimos.. Žinoma, daugiausia – sričių profesionalai, nes stovyklos būna kino, teatro, kūrybinio rašymo, fotografijos, muzikos. Bet ir mums, organizatoriams, veiklos – pilnos rankos.

Pasakysiu labai paprastai: svarbiausias dalykas – mylėti vaikus. Tada jie rūpi. Tada gali perduoti savo gyvenimiškas ar profesines patirtis, pilietiškus ar patriotinius dalykus, dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais. Per vasarą pas mus stovyklose pabūna apie du šimtai įvairaus amžiaus vaikų. Iš pačių įvairiausių šeimų, globos namų, iš Lietuvos ir užsienio. Ar išsipildo jų lūkesčiai – reikėtų klausti pačių vaikų. Bet, jei atvažiuoja vis tie patys ne vienus metus, matyt, išsipildo. O man – šimtu procentų! Tiek daug iš jų išmokstu: tolerancijos, atjautos, dėmesingumo, kūrybiškumo, ištvermės ir milijono kitų nuostabių dalykų – mokausi kaskart iš naujo! Visi labai laukiame stovyklų, nes džiaugsmo būna tikrai daugiau nei nuovargio.

„Dominyko atostogos“ daugiau mažiau sietina su Vytauto V. Landsbergio pasakomis apie arklį Dominyką. Kaip Jūs pati matote ir vertinate rinkodarą, kai parašyta knyga tampa vos ne tik vienu iš daugelio artefaktų, įprasminančių išpopuliarintą istoriją, vieną ar kitą jos veikėją, ar tai nesumenkina pačios savaime literatūros, knygos vertės menine, dvasine prasme?

Manyčiau, kad tik papildo. Kai kūrinys yra tikrai geras, išskirtinis, apdovanotas, išverstas į keletą kalbų ir išleistas užsieniuose, kai „Arklio Dominyko meilės“ nuo jos sukūrimo yra parduota per dvidešimt tūkstančių egzempliorių! Jis jau gyvena savo gyvenimą, ir nelabai kaip jam pakenksi ar padėsi. 

O ir mūsų stovyklos – kūrybinės. Jose meno, dvasinių ieškojimų, dalijimosi minties ir širdies turtais – apstu. Kokių filmų čia sukurta, kokių spektaklių, knygų parašyta! 

„Dominyko atostogos“ – ne apie bimbinėjimą ir tingėjimą, ne apie maudymąsi ir žaidimus (būna ir šio, ir ano, žinoma); čia dėl meno gali prireikti keltis trečią ryto ir filmuoti aušrą, o galbūt net nusiskusti plikai, kad įsijaustum į vaidmenį, vaikytis pritvinkusį lietaus debesį, kad nufotografuotum pirmą pliūpsnį…

Gyvenimas su knyga

Minint Vaikų knygos dieną, Jūsų linkėjimai skaitytojams, žinoma, taip pat ir kūrėjams.

Ilgiausių metų! Kad visada, visada būtų žmonių, kuriems ši diena svarbi. Kad pasaulyje neliktų vaikų, kuriems knyga – didelės prabangos dalykas! Kad knygų vaikams kūrėjai jaustųsi mylimi, svarbūs ir reikalingi!

Vaikų knygos dieną, Jūsų patarimu, kokią knygą atsiversti, kad įvyktų šventė?

Tą, kuri labiausiai nuskaityta, aptrinta, apgraužta, kurią mama skaitydama ašaroja… O gal tą, kurią ką tik parnešė iš paštomato dar kvepiančią dažais, su keistais paveikslėliais, neįprastomis spalvomis. Svarbiausia tą, kuri mus nukels į kitą pasaulį, nuneš taip toli, taip giliai, kad savo gyvenimo be knygos negalėsime net įsivaizduoti.