Knygų restauratorių tikrovė: trupantys lapai, popieriaus liejimo mašina ir netikėti radiniai

„Knygos popierius labai trupa, o jei netrupa, tuomet lūžinėja į nedidelius fragmentus. Na, o blogiausia, kad knygos lapai sulipę – juos atskirti buvo pats sudėtingiausias iš visų procesų. Kai kuriuos pavyko atskirti naudojant skalpelį, bet buvo ir tokių, kai reikėjo iš abiejų pusių klijuoti pagalbinę medžiagą ir lapus atskirti po milimetrą“, – pasakoja VU bibliotekos Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriuje dirbanti restauratorė ZITA ŠLIOGERIENĖ. Ji ir jos kolegė restauratorė VIRGILIJA GUOGIENĖ atskleidžia popieriaus restauravimo paslaptis.

Popieriaus liejimo mašina

VU bibliotekos Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriuje dirbančios dokumentų pirmos kvalifikacinės kategorijos restauratorės V. Guogienės pagrindinė darbo priemonė – skirtingo storio ir atspalvio popierius. Restauruojant senuosius dokumentus – knygas, fotografijas, brėžinius, žemėlapius ir kt., – jo gali prireikti įvairiausio, todėl popierių ji gamina pati.

„Prieš 14 metų mūsų skyrius įsigijo popieriaus liejimo mašiną. Šia mašina galime pasigaminti tokio popieriaus, kokio norime. Be to, ja galime restauruoti ir pačius dokumentus. Popieriaus liejimo mašiną mums pagamino danas restauratorius, jis pats daug metų restauravo popierių, todėl labai gerai išmano visus niuansus. Danas pats atvažiavo į Vilnių ir pamokė ja naudotis“, – pasakojimą pradeda V. Guogienė ir pademonstruoja, kaip gaminamas popierius.

Restauratorė sako, kad nuo atkuriamojo popieriaus labai priklauso dokumento restauravimo kokybė: „Jei atkuriamasis popierius parinktas gerai, restauravimo kokybė būna aukšta. Todėl popierių ir liejame patys: kad būtų teisingas atspalvis, o svarbiausia – storis. Jei restauruojant knygą būtų parenkami netinkamo storio lapai, vaizdas pasikeistų – įsivaizduokite, knygoje yra 300 lapų, o vienas kampas, atkurtas iš storesnio popieriaus, jis labai skirtųsi.

Be to, restauruojant turi matytis, kuri dokumento dalis yra autentiška, o kuri restauruota. Restauruota dalis turėtų būti vos šviesesnė. Žinoma, kartais atrodo, galėčiau dar gražiau restauruoti, kad beveik visai nesimatytų, bet stabdau save. Restauratorius turi žinoti, kada reikia baigti, ir atiduoti dokumentą į saugyklą. Svarbu suprasti, kad darbas jau baigtas.“

30 metų VU bibliotekos Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriuje dirbanti restauratorė V. Guogienė pastebi, kad laikui bėgant restauravimo metodikos ir požiūris į autentiškumą labai pasikeitė. „Jei galime ko nors nedaryti, to ir nedarome. Stengiamės kuo mažiau keisti autentišką objektą. Anksčiau siekta, kad knyga atrodytų estetiškai labai gražiai, o dabar svarbiausia yra išsaugoti autentišką išvaizdą. Įsikišti galima tik tada, kai akivaizdu, kad knyga be restauratoriaus rankos ilgai neišliks“, – pasakoja ji.

Restauratorė Virgilija Guogienė, Restauratoriai — Restauratorė Virgilija Guogienė. Laidos „Restauratoriai“ kadras

Byranti į trupinius

VU bibliotekos Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriuje dirbanti dokumentų restauratorė ekspertė Z. Šliogerienė sako, kad restauratoriaus darbas jai atrodo ir įdomus, ir prasmingas. Turbūt todėl ji šį darbą dirba jau 50 metų! Restauratorė pasakoja, kad per penkis dešimtmečius Kauno žemės teismo 1643–1644 m. aktų knygos restauravimas yra sunkiausia jai tekusi užduotis: „Be abejo, būna sudėtingų darbų, bet tai būna vienas ar du lapai, o čia jų buvo daugiau kaip keturi šimtai. Šių dokumentų būklė buvo labai bloga: daugelyje lapų rašalas išblukęs, kitur susiformavusios rašalo išgraužos – tai labai pavojinga popieriui, nes iškrenta tos vietos, kuriose buvo įrašai.

Be to, knygos popierius labai trupa, o jei netrupa – lūžinėja į nedidelius fragmentus. Na, o blogiausia, kad knygos lapai sulipę – juos atskirti buvo pats sudėtingiausias procesas. Kai kuriuos pavyko atskirti naudojant mentelę arba skalpelį, bet buvo ir tokių, kai reikėjo iš abiejų pusių klijuoti pagalbinę medžiagą ir lapus atskirti po milimetrą.“

Restauratorė Z. Šliogerienė pasakoja, kad knygoje buvo šiukšlių, nešvarumų, tačiau įprastu būdu – šepečiu ar kempinėle – valyti buvo neįmanoma. Plauti knygos taip pat neįmanoma, todėl restauratorė net planavo grąžinti ją į saugyklą. Visgi prieš kelerius metus sužinojus apie naują plovimo metodiką ir ją pritaikius, knyga pamažu restauruojama.

Restauratorė Zita Šliogerienė, Restauratoriai — Restauratorė Zita Šliogerienė. Laidos „Restauratoriai“ kadras

„Šios rankraštinės knygos yra unikalios – spausdintų knygų išlieka du–trys egzemplioriai, o rankraštinių paprastai būna tik po vieną. Jos yra vertingos – jomis dažnai domisi istorikai, kultūros ir kalbos tyrinėtojai, – pabrėžia restauratorė. – Kalbant apie restauravimą, vis labiau laikomasi minimalios intervencijos principų. Bet yra tokių dokumentų, kaip ir šita knyga, kai reikia nuspręsti: arba ją visą restauruoti, kad atgautų funkcionalumą, būtų galima skaityti, vartyti, eksponuoti, arba palikti, kokia yra, kaip faktą, kad toks dokumentas buvo, o informacijos iš jo jokios nebus.“

Paklausta apie tai, kiek laiko užtrunka toks sudėtingas darbas, restauratorė Z. Šliogerienė skaičiuoja, kad, sudėjus visus procesus, vienos dienos neužtenka restauruoti dvilapį. Visgi ji pabrėžia, kad nors laiko sąnaudos didelės – jos to vertos. Tiesa, net ir kasdien turėdama rankose unikalius dokumentus, restauratorė sakosi į jų turinį nesigilinanti: „Pavartau žemėlapius, kitas puošnias knygas, bet į turinį nesigilinu. Tik su nuotraukomis kitaip – senosios nuotraukos man labai įdomios, todėl ne tik pati jas žiūriu, bet ir kitiems nešioju parodyti. Žinoma, būna labai įdomu, kai tarp lapų randame ką nors įspūdingo – lapelių, vabalėlių, įrašų, vinių, sėklų, plaukų ir t. t. Net buvome surengę parodą apie knygų archeologiją.

Restauratorė atskleidžia, kad didžiausią pasitenkinimą jai teikia galimybė pamatyti rezultatą: „Kai turiu daug lapų, jau restauruotus pasidedu šalia nerestauruotų ir matau atliktą darbą – tai ir suteikia didžiausią pasitenkinimą.“

Dokumentinių apybraižų ciklas „Restauratoriai“ rodomas šeštadieniais 14.30 val. per „LRT Plius“ kanalą.

Projekto partneris – LNDM Prano Gudyno restauravimo centras, projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LRT.

Režisierė – Eglė Marija Želvytė, prodiuserė – Daiva Bilinskienė, turinio ir komunikacijos koordinatorė – Dalia Smagurauskaitė.

Kadangi jau perskaitėte šį tekstą, primename: jį parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Šiuo metu intensyviai dirbame, kad galėtumėte pamėgtų autorių tekstus skaityti dar patogiau. Padėkite mums tai padaryti, skirdami kad ir nedidelę sumą „Bernardinai.lt“. Iš anksto dėkojame už paramą!