Knygų serija „Sekti Kristų“ – kiekvieno krikščionio poreikiams

Nieko naujo, kad Bažnyčios nariai susiduria su daugybe iššūkių – tikėjimo dykumos, prasmės klausimai, nuolatinio ugdymo stoka. Šiemet pradėta leisti nauja knygų serija „Sekti Kristų“ stengiasi ieškoti atsakymų į šiuos iššūkius. Ji skirta nuolatiniam dvasininkų, vienuolių ir visų aktyviai tarnaujančių Bažnyčiai ugdymui.

Kodėl prireikė leisti šią seriją ir kuo ji atliepia kiekvieno krikščionio poreikius pasakoja Tiberiados bendruomenės brolis ir „Magnificat leidinių“ vadovas François Bourgois.

Kaip kilo mintis leisti knygų seriją „Sekti Kristų“?

Viešint Italijoje didžiulį įspūdį man paliko tai, kokios galimybės ugdytis bei formuotis sudarytos vienuoliams ir kunigams. Pateikiami įvairiausi siūlymai, atliepiantys vieną ar kitą vienuolinio ar kunigiškojo gyvenimo iššūkį, poreikius, susijusius su žmogaus vykdomomis pareigomis, amžiumi etc. Lietuvoje ugdymas dažniausiai apima tik kelerius pirmuosius metus, o paskui kiekvienam tenka improvizuoti, tiesa, situacija kiekvienoje bendruomenėje vis kitokia. Žinoma, yra kasmetinės rekolekcijos, kurios kunigams privalomos, tačiau tai tik dalinai atliepia poreikį. Ten perskaityta tėvo Amedeo Cencini knyga padėjo įsivardyti šią stoką. Nuolatinė formacija nėra tik sudalyvavimas paskaitoje, tai dinamiškas augimo procesas, padedantis būti įsiklausantiems ir atsiverti Evangelijai.

Taigi, pirmasis šios serijos tikslas – atkreipti vienuolių ir kunigų dėmesį į lemiamą formacijos reikšmę, jei norime adekvačiai ir pagal Evangeliją atsiliepti į mūsų laiko iššūkius. Jonas Paulius II tvirtina: „Formavimas yra gyvybinis procesas, per kurį žmogus savo būties gelmėse atsigręžia į Dievo žodį ir išmoksta ieškoti Dievo ženklų pasaulio tikrovėje“ (Vita Consecrata, 68).

Antrasis tikslas – įgalinti bendruomeninę dinamiką. Reguliariai išgirstame, kad daugybės vienuolinio gyvenimo metų patirtį turintis brolis ar sesuo išėjo iš bendruomenės ar kunigas paliko kunigystę. Tai kelia klausimą, kokias priemones naudojame, kad išbūtume. Norint padėti kiekvienam labiau tai įsisąmoninti, knygos nepakanka, tačiau dalijimasis su kitais apie mūsų patiriamus sunkumus gali padėti sugrįžti į vėžes. Knygos pasirodymas kaskart yra įvykis, galintis būti proga paskatinti refleksiją. 2020 m. vasarį išleista pirmoji serijos knyga. Jos autorius, pastorius Jeanas-Philippe Calame, atvyko į Lietuvą pasidalyti sužeistų asmenų palydėjimo patirtimi. O kito rudenį vyksiančio susitikimo metu kalbėsime apie nuolatinę formaciją ir Amedeo Cencini knygą.

Kaip suderinti skirtingus poreikius? Juk kiekvienos vienuolijos ar kunigo patirtys, iškilę iššūkiai unikalūs.

Romoje, Pašvęstojo gyvenimo institutų kongregacijoje, dirbanti vienuolė man kalbėjo, kad formacija yra viena iš trijų didelių šiandienių vienuolinio gyvenimo problemų, kitos dvi – autoriteto ir finansų klausimai. Vyskupas Linas Vodopjanovas, Vienuolijų reikalų komisijos pirmininkas, padrąsino mus sukurti darbo grupę, idant tiksliau įvertintume poreikius ir pasiūlytume knygų ne tik pašvęstojo gyvenimo žmonėms, bet ir kunigams. Ši grupė sudarė temų ir verstinų knygų sąrašą, nuo to ir pradėjome. Nė viena knyga nepretenduoja atliepti visų poreikius. Tačiau pamažu, kiekvienai pasirodžius, žmonės ras jose peno tolesnei kelionei.

Dar viena naujovė, kad knygų viršelius puošia Lietuvos šiuolaikinio meno kūriniai, pvz., Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tapybos darbas, Vaidoto Žuko keraminis votas. Toks skirtingų sričių bendradarbiavimas labai įprastas Vakaruose, o Lietuvoje šis atvejis retas.

Nedidelėje knygelėje apie Caravaggio ir šv. Mato pašaukimą, kuri pasirodys rugsėjo viduryje, tėvas Jeanas-Paulas Hernandezas kalba apie krikščioniškąjį sakralų meną kaip apie žodžio ir liturgijos išplėtojimą, menas su žodžiu ir liturgija sąveikauja, juos aiškina ir perduoda. Krikščioniškasis menas gimė bendruomenei meldžiantis ir skirtas jos maldai. Jis tampa šios maldos dalimi. Todėl daugybė Rašto tekstų ir liturgijos elementų, susietų su krikščioniškojo meno ir architektūros kūriniais, įgauna stebėtiną papildomą gylį ir vice versa.

Šios kolekcijos viršeliuose spausdinami dailės darbai irgi yra tam, kad vestų mus į dialogą su knygos tema. Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės drobė „Sugrįžimas“ mus įtraukia į Sandoros su Dievu dinamiką, Sandora sugrąžina gyvybę, sugrįžimas išgyvenamas per santykį, švelnumo akimirką. Mūsų rūpestis taip pat yra supažindinti su šiuolaikiniais lietuvių menininkais ir jų darbais paskatinti diskusiją mūsų nagrinėjamomis temomis. Antrosios knygos viršelio pasirinkimas gali stebinti! Tema „kas yra skaistumas ir kaip jis mus gydo“ iliustruojama Vaidoto Žuko darbu. Tai keraminiai votai – balta ranka ir širdis (ją galima interpretuoti ir kaip obuolį) juodame fone. Kūrinyje daugybė detalių, kurios suteikia papildomo gylio knygos pavadinimui.

Kuo ši serija gali būti aktuali pasauliečiams?

Šios knygos visų pirma yra tam, kad būtų priemonė pašvęstiesiems ir kunigams atsinaujinti ir atlieptų jų tarnystės iššūkius. Tai paprastai aidu atsiliepia jų apaštalavimo ir dvasinio vadovavimo darbe. Tačiau serijos knygos nėra išskirtinai tik šios grupės žmonėms. Jos gali atliepti kiekvieno krikščionio poreikius. Pastorius J.-P. Calame pateikia labai gražų ignaciškojo palydėjimo aprašymą, tai vertinga, ir toks tekstas turi būti prieinamas kiekvienam krikščioniui. Itin įdomi tėvo Giuseppe Forlai knyga. Kalbėdamas labai gyvai, remdamasi Bažnyčios Tėvais, autorius pateikia labai konkrečias priemones gyventi skaisčiai, nesvarbu, koks mūsų statusas, ir tai labai intriguoja. Kitos knygos gali sudominti tarnaujančius Bažnyčios struktūrose. Knyga apie išnaudojimą vienuoliniame gyvenime nušviečia ir paklusnumo bei autoriteto temą. Tai aktualu visose Bažnyčios srityse.

Kokias knygas numatote išleisti?

2018 m. sudarėme sąrašą keletui metų į priekį. Tačiau matome, kad aktualijos mus paskatina elgtis kitaip. Mano ką tik minėta tėvo Dysmas de Lassus knyga apie išnaudojimą pasirodys jau šių metų gale. Tai svarbus veikalas apie problemas, iškylančias ir Bažnyčioje Lietuvoje. Nors knyga gali atrodyti niūri, paprastas ir vaizdingas kartūzų generalinio prioro stilius padeda suprasti netoleruotinų nukrypimų vienuoliniame gyvenime procesus ir kaip galima atkurti šio gyvenimo grožį. Pranciškonas José Rodriguezas Carballo įžangoje rašo: „Tėvas Dysmas siūlo priemones, kaip nustatyti, ar tam tikros dvasinės praktikos, ar vadovavimo bendruomenei stilius nėra pavojingas. Jis taip pat pateikia pozityvų tikros pusiausvyros, leidžiančios augti ir asmeniškai, ir bendruomeniškai, pavyzdį…“

Kitą pavasarį turėsime dominikono Jeano-Marie Gueulletteʼo knygą apie skaistumą. Jis paprastai ir nuoširdžiai leidžiasi aptarti kunigams ir vienuoliams iškylančius skaistumo, „suprantamo kaip valingas lytinis susilaikymas“, iššūkius. Idant atrastų asmeninę pusiausvyrą, kunigai ir vienuoliai turi pripažinti, kad pasirinkimas gyventi Kristui pašvęstą gyvenimą apima stygių, „kurio joks daiktas ar asmuo negalės užpildyti“. Tačiau šis stygius turės prasmę tik tada, jei bus kreipiamas į „gėrį“, kuris yra ne tik atsidavimas Dievui ir Bažnyčiai: „Jei pasirinkome visą savo gyvenimą paskirti Jo tarnybai, tai dėl to, kad manome, jog šis gyvenimo būdas teikia galimybę patirti gyvybingumą, priimti gyvenimą, kurio Jis mums teikia apsčiai.“ Autorius yra teologas ir gydytojas, ir atvirai atsakinėja į mus gluminančius klausimus: „Ką gyvenant mano pasirinktu gyvenimo būdu daryti su troškimais, su emocijomis?“

Kokios knygos pats labiausiai lauki?

Šį rudenį „Magnificat leidiniai“ išleis Amedeo Cencini veikalą apie nuolatinę formaciją. Ši knyga specifiškesnė, labiau skirta vienuoliams ir kunigams. Tėvas Cencini yra Romos saleziečių universiteto profesorius, jis rašo: „Nuolatinis ugdymas nėra turinio ar sąvokų išmokimo dalykas, jis daug labiau apima vidinį nusiteikimą, kuris formuojasi palaipsniui ir yra pašauktas įgyti vis daugiau pastovumo. […] Toks supratimas reikalauja ugdymosi kelionės, leidžiančios pažinti save iki gelmių, atpažinti, suprasti, kas kliudo polėkiui Dievo link ir kas verčia užsisklęsti savyje…“

Tikiu, kad šios knygos pasirodymas lietuviškai gali būti proga platesnei refleksijai apie mūsų situaciją ir padėti bendruomenėms dalytis vienoms su kitomis. Panaši diskusija gali būti plėtojama tarp kunigų. Kokios paramos iš Bažnyčios gali tikėtis 40–50 metų kunigai? Kaip pereiti šį permainų laikotarpį?

Interviu iš prancūzų kalbos vertė Ilona Valujevičienė.