Ko Flannery O‘Connor gyvenimas ir kūryba moko apie rasizmą?

Bernardinai.lt skaitytojams šią rašytoją, kurios proza laikoma XX a. amerikiečių literatūros klasika, pirmą kartą pristačiau 2016 m. tekste Flannery O’Connor: „Jei nebūčiau katalikė, neturėčiau priežasčių rašyti“. Kaip matyti iš pavadinimo, menininkei katalikybė buvo vienas esminių tapatybės dėmenų. Kitas – jos gimtieji Amerikos Pietūs (angl. South) su visomis savo ypatybėmis, kurių ryškiausia – rasinė nelygybė, istoriškai įgijusi skirtingus pavidalus: vergovės, linčo teismų, segregacijos. Dėl rasizmo temos penktajame–septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje rašiusios autorės vardas šią vasarą ir atsidūrė žiniasklaidos antraštėse.

Nenuostabu, kad po afroamerikiečio George‘o Floydo nužudymo JAV ir kitose valstybėse protestuojant su plakatais „Black Lives Matter“, verčiant konfederatų, vergvaldžių ir net misionierių skulptūras, viešojoje erdvėje imta diskutuoti apie rašytojų rasizmą. Anksčiau ne vienas tyrėjas analizavo rasės klausimą Flannery O‘Connor ar kito, anksčiau rašiusio Pietų autoriaus Williamo Faulknerio kūryboje, tačiau po tragedijos kilus pasipiktinimo rasiniu neteisingumu bangai, ši tema tapo viešojo debato dalimi.

39-erių nuo vilkligės mirusios Flannery palikimas nėra didelis – rinktinė apsakymų, pora romanų, truputis publicistikos ir gausi epistolika. Būtent dėl laiškuose išsakyto „negrų nemėgimo“, neišreikšto palaikymo Pilietinių teisių judėjimui ir nežinia kiek kartų pavartoto žodžio „negrai“, kas jau anuomet buvo nepriimtina, literatūros kritikas Paulas Elie žurnale „The New Yorker“ iškėlė klausimą, kiek rasistė buvo F. O‘Connor.

Netrukus tviteryje pasipylė buvusių O‘Connor gerbėjų atsimetimai, prisiekinėjimai daugiau jos neskaityti, imta smerkti kūrybą ir laidoti autorę. Katalikiškas Lojolos universitetas Merilendo valstijoje netgi nusprendė pervadinti Flannery O‘Connor vardo pastatą į afroamerikietės vienuolės ir pilietinių teisių gynėjos Thea‘os Bowman (beje, įspūdingos moters, kuri Bažnyčios jau paskelbta garbingąja Dievo tarnaite, vyksta jos kanonizacijos byla).

Tai nestebina, nes mūsų laikais madinga „atšaukimo kultūra“ (apie šį reiškinį plačiau skaitykite kolegės Kristinos Tamelytės tekste), kuri gal ir apmaldo įžeistųjų ar pasipiktinusiųjų jausmus, tačiau neabejotinai kenkia viešajai erdvei ją nuskurdindama ir suvaržydama. „Atšaukei“ moraline prasme nepriimtiną asmenį – ir nuomonės ar įsitikinimo, dėl kurio jis tapo nepriimtinas, tarsi neliko, nors iš tikrųjų tik susiaurinai savo matymo lauką. Iš įpratimo „atšaukti“ (angl. cancel) veiksmus kompiuteriuose ir telefonuose panorome ir tikrus asmenis „atšaukti“ iš dabarties ar istorijos. Ne vieną ankstesniais laikais gyvenusį kūrėją būtų galima „nurašyti“ pagal šiandienos standartus: Dickensą kaip rasistą, Shakespeare’ą kaip mizoginistą, Dostojevskį kaip antisemitą. O gal verčiau šias temas tyrinėti, apie jas diskutuoti, bet ir toliau skaityti „Hamletą“, „Oliverį Tvistą“ ir „Brolius Karamazovus“, nesuredukuojant šių kūrinių ir jų autorių iki lyties, rasės ar tautybės klausimo.

Minėtus rašytojos laiškus su rasistinėmis remarkomis P. Elie citavo iš šiemet išleistos profesorės Angelos Alaimo O’Donnell knygos „Radical Ambivalence: Race in Flannery O’Connor“ (liet. „Radikalus dvilypumas: rasė Flannery O‘Connor kūryboje“). Tik šioji nesutinka su tuo, kaip literatūros kritikas ir katalikiškas universitetas bando „atšaukti“ rašytoją be platesnės diskusijos jos biografijos ir kūrybos kontekste. „Su kiekviena nauja karta rašytojai yra iš naujo įvertinami, nusprendžiama, ką jis ar ji turi pasiūlyti, ar tai naudinga. Dabar tikrai geras metas iš naujo dėmesingai įvertinti O‘Connor“, – sakė profesorė amerikiečių Katalikų naujienų agentūrai CNA.

Apsakymuose (ryškiausi pavyzdžiai: „Revelation“, „Everything That Rises Must Converge“, „The Geranium“, „The Artificial Nigger“, „Judgment Day“) Flannery vaizduoja  savo gyvenamosios vietos ir laiko kultūrą persmelkusį rasizmą visu šlykštumu ir atskleidžia didelių socialinių pokyčių, kuriuos Pilietinių teisių judėjimo metu patyrė JAV Pietūs, baimę. Ji negailestingai parodo savo viršenybe įsitikinusių baltaodžių personažų puikybę ir nubaudžia juos savo kūriniuose. Kaip rašoma kreipimesi į Lojolos universitetą, kurį pasirašė daugiau nei du šimtai rašytojos gerbėjų, prozoje ji nutapė tiek Amerikos, tiek žmogaus sielos, kokia ji buvo ir yra – padalinta ir su trūkumais, reikalinga atsivertimo ir atgailos – portretą.

Kreipimosi autoriai teigia, negalima nutylėti rasistinių momentų rašytojos biografijoje ir kūryboje. Geriau iš to pasimokyti. Visų pirma – kad rasizmas yra nuodėmė, nuo kurios, kaip ir visų kitų, nė vienas neapsaugotas, tačiau kiekvienas gali polinkį į tai reflektuoti ir stengtis įveikti. Atpažinti ją savyje ir savo aplinkoje.

Likus dešimt savaičių iki mirties vieną iš laiškų, pranešančių, kad gulasi į ligoninę, Flannery pasirašė „Ponios Turpin“ (angliškai turpitude reiškia niekšiškumą) vardu. Ši personažė apsakyme „Revelation“ demonstravo savo moralinį pranašumą, koneveikdama žmones, drauge laukusius eilėje pas gydytoją, o kūrinio pabaigoje ją ištiko įspūdinga vizija – moteris regėjo į Dangų keliaujančias sielas. Pirma jos bei kitų „tikrų krikščionių“ žengė tie, kurių ji nelaikė vertais savo ir Dievo meilės: juodaodžiai, skurdžiai, apsigimėliai, pamišėliai. Šis kūrėjos susitapatinimas su kūriniu veikiausiai liudija ne tik gebėjimą žaismingai pažvelgti į sunkią situaciją, bet ir savųjų tamsybių (pri)pažinimą.

Esama šioje diskusijoje ir dar vienos pamokos – tai dažnai pasitaikantis menininkų idealizavimas. Susižavėję kūriniais nejučia pametame galvas ir dėl jų autorių. Nenorime pripažinti, kad štai šis režisierius – priekabiautojas, o anas – sovietinio režimo pakalikas. Tokia atvirkščia „atšaukimo“ kultūra, kai, paaiškėjus nemaloniems faktams, giname savo numylėtinius iš visų jėgų. Suprantamas šventųjų poreikis, tačiau, deja, maža jų šioje ašarų pakalnėje.

Paradoksalu prie pamėgtos rašytojos sugrįžti dėl kontroversijos. Kritika jai dėl rasinio nejautrumo, be abejonės, pakeitė mano požiūrį. Nugalėjau pagundą idealizuoti tą vaizdinį, kurį susidariau skaitydama jos laiškus. Ji tarsi priartėjo vienu žmogiškumo žingsniu prie manęs, prie kiekvieno iš mūsų, „nedarančių gėrio, kurio trokštame, o darančių blogį, kurio nenorime“.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba