2021 07 29

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ko galima pasimokyti iš kačių?

EPA nuotrauka

Beveik prieš du dešimtmečius sukurta Užupio respublikos konstitucija yra išskirtinė tuo, kad katėms ir šunims joje skirta net po du straipsnius. Į akis krinta tai, kad bent jau kačių atžvilgiu čia nusakomi esminiai dalykai.

Pirmiausia Konstitucija paskelbia ypatingą privilegiją, suteikiamą katės šeimininkui: „Žmogus turi teisę mylėti ir globoti katę“. Antruoju straipsniu katės išskirtinumas dar ryškesnis – įtvirtinama jos laisvė, drauge nusakant ir vienintelę pareigą: „Katė neprivalo mylėti savo šeimininko, bet sunkią minutę privalo jam padėti.“

Kadaise tos sunkios minutės būdavo susijusios su labai praktiškais dalykais. Šaltais žiemos vakarais kaime katino prisireikdavo, kai žiurkių keliamas triukšmas ant aukšto pasidarydavo nebepakenčiamas. Tuomet katinas leisdavosi švelniai paimamas ant šeimininko rankų ir pro dureles virš kamaraitės pasiunčiamas nakties medžioklėn, kad rytą išleistas, dėkingų žvilgsnių palydėtas galėtų traukti savais keliais.

Turime teisę mylėti kates

Šiais laikais katės kur kas labiau vertinamos dėl gebėjimo rūpintis dvasine šeimininkų higiena, suteikti skubiąją sielogydos pagalbą. Kai kurie kačių šeimininkai liudijimus apie tokias patirtis sudeda netgi į knygas. Štai vokiečių komikas Hape Kerkelingas knygoje „Pfoten vom Tisch!: Meine Katzen, andere Katzen und ich“ (vok. – Letenas nuo stalo! Mano katės, kitos katės ir aš) pasakoja, kaip jis vieno nemalonaus telefoninio pokalbio metu praradęs pusiausvyrą vis labiau ėmė kelti balsą, kol priešais staiga išvydo savo katę Anę, kuri ramiu žvilgsniu priminė jam norinti gyventi tik gerai temperuotoje aplinkoje.

H. Kerkelingas, vokiečių auditorijai įgarsinęs garsųjį Garfildą, kates lygina su tobulais meno kūriniais, nepamiršdamas paminėti malonumo klausytis jų skleidžiamų garsų, jų grožio, įgimto gracingumo. Pasirodo, žmogus iš kačių gali išmokti ir kantrybės, ir netgi to, kas vadinama caritas.

Tik ar galima iš kačių ir katinų pasimokyti gyvenimiškos išminties?

Atsakymų į šį klausimą pirmiausiai galime ieškoti grožinėje literatūroje. Čia rasime ne vieną itin ryškų personažą, kurį įkvėpė katės, o kartais ir tolimesni jų giminaičiai. Pradėti būtų galima nuo garsiausio XIX a. romano apie katiną – Ernsto Theodoro Amadeaus Hofmanno „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“, po to katiniškos išminties galima būtų semtis iš Lewiso Carollio „Alisos stebuklų šalyje“, Rudyardo Keeplingo „Džiunglių knygos“ (panteriškoji atmaina) ir Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“.

Pritingintieji skaityti šiokį tokį vaizdą apie kačių gyvenimo būdą ir vertybes galėtų susidaryti ir iš animacijos pasaulio herojų – tokių kaip katinas Matroskinas iš Rūgpienių kaimo ar jau minėtas Garfildas. Nors neabejotinai vertingiausi būtų liudijimai žmonių, turinčių ilgą bendro gyvenimo patirtį su šiais nuostabiais padarais.

Neseniai sužinojau, kad esama ir dar vienos galimybės – užtektų pavartyti 2020 metais „Allen Lane“ leidykloje anglų kalba išleistą britų filosofo ir idėjų istoriko Johno Gray knygelę, pavadintą „Feline Philosophy – Cats and the meaning of life.“ (angl. – Kačių filosofija. Katės ir gyvenimo prasmė). Gyvenimo išminties J. Gray mokėsi iš keturių turėtų kačių, su kuriomis jis praleido 30 iš 71 savo nugyventų metų.

John Gray. Wikipedia.org nuotrauka

Idėja knygai kilo po pokalbio su vienu kolega, kuris tarp kitko pasigyrė išmokęs savo katę būti vegane. Johnas Gray, manydamas, kad pašnekovas juokauja, pašmaikštavo, kad šiam reikėję pasitelkti labai rimtų argumentų, kad įtikintų katę, jog mėsa – netinkamas maistas.

Tuometinė kolegos veido išraiška jam parodė, kad šis buvo visiškai tikras dėl to, kad jo katė nuo šiol mėsos nuoširdžiai nebeėda. Tuomet J. Gray kolegai uždavė dar vieną klausimą: „Ar jūs savo katę išleidžiat į lauką?“

Teigiamas atsakymas iš karto išsprendė šią mįslę. Kiekvienas, turėjęs su katėmis reikalų, žino, kad jos iš prigimties yra plėšrūnės ir eina medžioti. Kartais jos gali turėti net po kelis namus, kuriuose jas pašeria. Labiausiai šioje istorijoje filosofą nustebino tai, kad žmogus buvo įsitikinęs galintis išmokyti katę daryti bet ką. Nors katės, skirtingai nei žmonės, iš karto žino, kaip joms gyventi. Taip ir gimė knyga, suteikianti progą ne tik autoriaus kolegai, bet ir visiems skaitytojams iš kačių pasimokyti naudingų dalykų.

EPA nuotrauka

Svarbu paminėti, kad J. Gray pripažįsta savo svarstymų paradoksalumą. Viena vertus, jis propaguoja tai, ką apibrėžia kaip kačių filosofiją, tačiau tuo pat metu pripažįsta, kad katėms jokios filosofijos nereikia. Būdamos ištikimos savo prigimčiai katės yra visiškai patenkintos joms tekusiu gyvenimu. Katėms natūralu būti laimingoms, bent jau tol, kol nėra pavojaus. Tuo tarpu žmonėms taip nebūna, nes jų įprasta būsena – neaiškus rūpestis arba skausmas. Todėl jiems daug laiko tenka skirti siekiant atitraukti dėmesį nuo šių dalykų.

Kačių filosofija žmogaus gyvenimo naštai palengvinti

Vis dėlto profesorius J. Gray savo skaitytojus pakviečia į eksperimentą. Knygos pabaigoje jis pateika dešimt naudingų pasiūlymų, parengtų atsižvelgiant į tai, kokį požiūrį katės turėtų į (žmogaus) gyvenimo didžiuosius klausimus, jei gebėtų apie juos filosofuoti. Žinoma, kad autorius juos pateikia tik kaip pasiūlymus, o ne kaip įsakymus, kadangi pačios katės, anot jo, niekada niekam neįsakinėtų:

„Nė nemėginkite įkalbinėti žmonių elgtis protingai – tai būtų tas pats, kas kates mokyti veganiško gyvenimo būdo. Protą žmonės naudoja tam, kad sutvirtintų tai, kuo jie jau ir taip tiki.“

„Liaukitės ieškoję savo kančių prasmės. Nes rizikuojate, kad šios paieškos ir taps jūsų gyvenimo prasme.“

„Liaukitės trokšti ir siekti laimės, gali būti, kad būtent taip ją ir rasite.“

„Žmonėms reikėtų atsisakyti tobulo gyvenimo idėjos. Geras gyvenimas nėra tas gyvenimas, kuris jūsų galbūt laukia ateityje. Geras gyvenimas yra tas, kurį gyvenate čia ir dabar. O katės instinktyviai tai žino. Joms nėra reikalo gilintis į savo gyvenimą. Joms nė nekyla abejonių, kad tas gyvenimas yra vertas gyventi.“

Atsakydamas knygos kritikams, kuriems ypač kliuvo kačių egoizmas ir amoralumas, profesorius J. Gray atkreipia dėmesį į tai, kad kačių egoizmas yra nesavanaudiškas, tiksliau tariant – jos gyvena nesavanaudiškai, būdamos pačios savimi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tiesiog būdamos savimi, net nesuvokdamos, kad iš tiesų užjaučia ir paguodžia, katės ateina į pagalbą sunkią valandą patiriantiems žmonėms – savo gyvenimo palydovams. Tas jų buvimas šalia, malšinantis žmogaus sielvartą, nėra joks pasiaukojimas, o tai, pasak J. Gray, ir yra jų didžioji dorybė.

Galiausiai filosofas ragina nesvajoti apie kitokį gyvenimą nei tą, kurį turime. Kitaip tariant, kad ir ką būtume pasirinkę, daugiau nesukime sau dėl to galvos ir dėl to nesigraužkime.

Nepaisant to, kad kačių gyvenimo būdo įkvėpti patarimai tinka nebūtinai kiekvienam, šiais neramiais laikais svarbu, kad namuose būtų kas nors murkiantis, kuris sunkią minutę jaustų pareigą tiesiog pabūti drauge.

Parengta pagal „Die Zeit“ ir „Weekendavisen“ publikacijas