2021 09 13

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Ko moko Mergelė Marija Šiluvoje?

Šiluvos šventovė. Linos Urbonienės nuotrauka

Rugsėjo 7–15 dienomis Raseinių pašonėje rymanti Šiluva tampa dvasine Lietuvos katalikų sostine, kurią atvyksta žmonių iš visų mūsų krašto pakampių – su savo džiaugsmais ir vargais, padėkomis ir prašymais. Ir taip jau gerus penkis šimtus metų, dar iki garsiojo Dievo Motinos pasirodymo Šiluvos laukuose, maldininkai keliaudavo į Mergelės Marijos Gimimo atlaidus.

Net ir evangelikų liuteronų kunigas Martynas Mažvydas, kurį laikome pirmosios lietuviškos knygos autoriumi, veltui barė savo aveles, kad jos vyksta į Šiluvos atlaidus pas „popiežininkus“. Šiluva atlaikė visas priespaudas ar sunkumus – kalvinizmo laikotarpį, carines ir sovietines okupacijas. Ir šiais laikais nepaliaujama piligrimų upė teka į Šiluvą.

Kiekvienas Dievo Motinos apsireiškimas, kurį Bažnyčia įvardija kaip tikrą, turi konkrečią žinią, skirtą ne vien to meto tikintiesiems, bet ir visų laikų visiems Bažnyčios vaikams. Marija neateina, arba tiksliau, nėra Trejybės siunčiama tik šiaip sau. Ji, kaip Motina ir Mokinė, ateina priminti, padrąsinti ir pakviesti. Dievo Motina nepasako nieko naujo, tik paskelbia Gerąją Naujieną – ne veltui Ji vadinama Evangelizacijos Žvaigžde.

Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Aurimo Pališkio nuotrauka

1531 m. apsireiškusi Meksikoje, Marija buvusius žiaurių dievybių garbintojus pakvietė prisiartinti prie Gyvojo Dievo, kuris yra mylintis ir gailestingas; Racionalizmo, tikėjimo mokslu amžiuje, Dievo Motina prakalbino neraštingą piemenaitę iš Lurdo ir išgydymo stebuklais priminė, kad Dievas nėra viduramžių reliktas ir „tamsybininkų išmislas“; Pirmojo pasaulinio karo skerdynių akivaizdoje iš Fatimos atėjo perspėjimas ir viltis: jei žmonija negrįš prie Dievo, ji sunaikins pati save. Kaip išsigelbėjimas nurodomas pamaldumas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai, kuri galiausiai triumfuos; šiais laikais iš Medjugorjės skamba kvietimas prisiminti tai, ką pamiršome: išpažintį, šventąsias Mišias, Šventąjį Raštą, maldą ir pasninką.

Apsireiškusi Šiluvoje 1608 m. Marija perdavė tokią žinią: „Čia kitados buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama.“ Žinoma, pirminis šio skundo kontekstas buvo Šiluvos situacija, kuomet čia nebeliko katalikiško tikėjimo. Tačiau ne vien tai.

Dievo Motinos žinia yra skirta visoms lietuvių kartoms – tai motiniškas perspėjimas nepasiduoti iliuzijai, kad vien tik „arimas ir sėjimas“ – medžiaginė gerovė – gali suteikti mums gyvenimo prasmę. Daugybė dalykų nėra nusiperkami ar parduodami: ramybė, džiaugsmas, meilė, draugystė, drąsa, viltis, tikėjimas… Žmogus, kuris apsiriboja vien „arimu ir sėjimu“, praranda savo didybę ir grožį – jis tampa tarsi tas graužikas, nuolat besisukantis rate, nežinantis, iš kur atėjo ir kur link eina. Negalintis atsakyti, kodėl jis čia ir kokia jo buvimo prasmė.

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Mus kamuojanti COVID-19 pandemija visiems priminė, kad visa tai, ką žmonija manė esant įprasta ir nepamainoma, gali dingti per vieną akimirksnį. Žmogus yra toks pat trapus ir pažeidžiamas kaip ir visais laikais. Be Dievo pagalbos viskas yra netikra ir netvirta.

Šiluvos žinia skirta ne vien Kauno arkivyskupijai, ji skirta visiems Lietuvos tikintiesiems. Turėtume atrasti Šiluvą kaip ženklą ir dovaną mūsų kraštui. Marija kviečia garbinti Jos Sūnų, garbinti dvasia ir tiesa (plg. Jn 4, 23), kad iš tiesų būtume laisvi ir vieningi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Švenčiausioji Mergele Marija, kuri Šiluvos laukuose pasirodei piemenėliams, kuri skausmo ašaromis laistei akmenį, išlikusį altoriaus vietoje, ir skundo balsu kalbėjai: „Čia kitados buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama!“, duok, kad Tavo ašarų sugraudinti mes, kaip kitados mūsų protėviai, keltume Tavo Sūnaus garbę apleistoje mūsų širdžių dirvoje, atstatytume griūvančias mūsų širdžių šventoves, permaldautume Viešpatį už visos mūsų tautos apsileidimus ir nuodėmes. O Dievo Motina, mes trokštame iškelti iš užmaršties griuvėsių Tavo apsireiškimo garbę, dar labiau pagerbti Tave, mūsų žemės Globėja, ir Tavo padedami išmelsti mūsų kraštui gyvo tikėjimo dvasią. Amen.