Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Ko šiuolaikiniams vyrams pasimokyti iš „Žiedų valdovo“

J. R. R. Tolkienas. Nežinomo autoriaus fotografija, greičiausiai 1940 m. Wikipedia.org nuotrauka

Jonathanas Quistas yra vienas iš JAV katalikiškos interneto svetainės „The Catholic Gentleman“ autorių. Originalus teksto pavadinimas – „Rediscovering Catholic Masculine Virtue“ („Iš naujo atrasti katalikiškąją vyriškumo dorybę“). Iš anglų k. vertė Simonas Bendžius.

Stengdamiesi atkurti vyriškumą šiuolaikinėje sekuliarioje visuomenėje, susiduriame su nuolatine grėsme. Bandydami iš naujo atrasti tvirtą, katalikišką vyriškumo sampratą, galime ją pernelyg supaprastinti arba suprastinti. Esame linkę pabrėžti tuos vyriškumo aspektus, kurie mums asmeniškai patrauklūs, ir prisitaikome prie kultūrinių tendencijų, atitinkančių mūsų pageidavimus.

Vienas iš būdų, kaip man patinka išreikšti savo vyriškumą, – tai lankymasis Rytų Teksaso jėgos trikovės sporto salėje, kurioje grindys betoninės, groja senos „Metallica“ dainos, ant lubų sijos kabo vėliava su užrašu „Don’t Tread On Me“ [liet. „Neerzink manęs“. Ši vėliava, vaizduojanti pasirengusią pulti barškuolę, sukurta, kai trylika Amerikos valstijų siekė nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės XVIII a.; vėliava tam tikrose grupėse iki šiol naudojama kaip laisvės simbolis – red.], o ant sienos nutapytas kylantis baltasis erelis, šalia užrašyta eilutė iš Pauliaus Laiško filipiečiams 4, 13: „Visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina.“

Akivaizdu, kad, jei rekomenduočiau šį savo pasirinkimą kaip visuotinį vyriškumo požymį, tai iš tiesų būtų gana bergždžias ir ribotas vyriškumo vaizdavimas – lygiai taip pat, jei kas nors siūlytų, kad, norint būti vyru, būtina auginti barzdą, rengtis karaliaus Edvardo laikų aprangos stiliumi ir rūkyti pypkę.

Mėgindamas išspręsti šią problemą, norėčiau rekomenduoti J. R. R. Tolkieno literatūrą kaip priešnuodį (nors ir neišsamų bei netobulą) mūsų dažnai klaidingiems bandymams iš naujo atrasti katalikiškas vyriškas dorybes.

Unsplash.com nuotrauka

Yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl manau, kad J. R. R. Tolkieno kūryba puikiai tinka šiai užduočiai. Pirma, jis tikrojo vyriškumo idėją susieja su tradiciniu dorybės supratimu – kuris yra daug tvirtesnis už bet kokį paviršutinišką apibūdinimą. Antra, jis taip pat vaizduoja daugybę skirtingų autentiško vyriškumo apraiškų tarp įvairių savo personažų.

Tolkieno dorybės samprata yra viena pagrindinių „Žiedų valdovo“ temų. Dorybė vaizduojama kaip esmingai susijusi su civilizacija, ir jos abi sunyks, jei nebus saugomos. Pagrindinį „Žiedų valdovo“ konfliktą lemia blogio iškilimas, kuriam kelią nutiesia žmonių dorybės nuosmukis. Tą pačią dinamiką matome ir mūsų visuomenėje. Tiesą sakant, vyrauja visuotinė antipatija bet kokiam siūlymui, kad dorybėmis grindžiamas elgesio kodeksas apskritai turėtų atlikti kokį nors vaidmenį valdant visuomenę.

Šiuolaikinė visuomenė priešiškai nusiteikusi prieš pačią dorybės sąvoką, nes ji prieštarauja hiperindividualizmui, kuriuo ši visuomenė grindžiama. Dorybė rodo į principus, kurie yra svarbesni už bet kurį individą, ir reikalauja, kad šie individai jų laikytųsi. Be to, kad asmuo būtų doras, jis turi atitikti VISAS dorybes. Pasak šv. Tomo Akviniečio, žmogus yra tiek geras, kiek gera jo silpniausia dorybė.

Tai gali atrodyti griežta, bet patirtis rodo, kad šis vertinimas yra teisingas. Žmogus, kuris yra gerai organizuotas, turtingas, protingas, bet stokoja dosnumo, yra šykštuolis. Panašiai ir žmogus, kuris yra malonus ir dosnus kitiems, bet turi didžiulę priklausomybę nuo alkoholio, yra girtuoklis. Grandinė yra stipri tiek, kiek stipri jos silpniausia grandis – taip ir žmogus yra doras tiek, kiek stipri silpniausia jo dorybė.

Tai nereiškia, kad žmones apibūdina tik jų ydos. Tiesą sakant, kai žmogus tampa apskritai dorybingas, tada jo pagrindinė dorybė tampa jį apibūdinančiu bruožu. Šią tikrovę matome šventųjų pavyzdžiuose: šv. Pranciškaus neturtas, šv. Tomo intelektas ir kt.

Seniausias išlikęs šv. Pranciškaus atvaizdas – freska prie Šv. Scholastikos benediktinų vienuolyno įėjimo, Subiaco miestelyje (Italija), 1228–1229 m. Wikipedia.org nuotrauka

Tolkienas savo veikėjams taiko tą patį modelį, tačiau labai niuansuotai. Jis pasitelkia dorybę (ar dorybes) kaip skiriamąjį bruožą ir aplink ją kuria įtikinamą žmogiškumą, aprašydamas asmenines ydas ir unikalius reagavimo į įvairias aplinkybes būdus. Gendalfas demonstruoja išminties ir galios dorybę, kurią panaudoja tinkamai. Jis yra išcentrinė gėrio jėga istorijoje, tačiau niekada netampa tuščiaviduriu dorybės indu, pasižymėdamas šmaikščiu temperamentu, bendru nerimastingumu ir giliu prieraišumu prie Grafystės gyventojų.

Kita vertus, Frodas yra puikus įkvėptos dorybės pavyzdys. Nors Gendalfas daugeliu atžvilgių įkūnija gėrį ar dorybę, Frodas demonstruoja neįtikėtiną (ar net antgamtinę) viltį, nepaisydamas savo asmeninių silpnybių. Frodo pasiryžimas daryti tai, kas kitiems atrodo neįmanoma, rodo antgamtinę meilę, kuri „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria“ (1 Kor 13, 7).

Tikra Frodo priešingybė yra Boromiras. Jis – nepaprastai gabus žmogus, pasižymintis fizine jėga, meistriškumu kovoje ir prigimtine lyderyste. Tačiau tai jo nesustabdo nuo Galios žiedo vilionių. Šia pagrindine yda Boromiras simbolizuoja žmogaus nuopuolį ir sugedimą. Tačiau, bandęs atimti žiedą iš Frodo, netrukus jis demonstruoja ir atgailos dorybę, kai paaukoja savo gyvybę, kad apgintų Merį ir Pipiną.

Boromiras simbolizuoja žmogaus nuopuolį, o Aragornas – atpirkimo viltį. Jis, ko gero, yra vienas doriausių kada nors Vakarų literatūroje sukurtų personažų. Daugeliu atžvilgių jis prilygsta romėnų dorybės įsikūnijimui Enėjui, kuris, ištremtas iš tėvynės, keliauja per sunkumus – net į Tartarą, mirusiųjų miestą, kad sukurtų naują civilizaciją. Tuo tarpu Aragornas, įkūnijantis Vakarų dorybę, yra ištremtas į dykumą ir keliauja per tamsias vietas – net per Mirusiųjų takus, kad atkurtų senąją, seniai užmirštą civilizaciją.

Tačiau Aragornas įvairiais aspektais pranoksta Enėjo dorybę. Enėjas pasiduoda Didonės žavesiui, tačiau vėliau jis ją palieka likimo valiai, šitaip sukeldamas amžiną nesantaiką su Kartagina. Tuo metu Aragornas atmeta Eovynos žavesį, tačiau patvirtina jos orumą ir vaidmenį ginant savo tautą, o tai savo ruožtu sustiprina Rohano ir Gondoro žmonių ryšį. Aragornas įkūnija modernias, „krikščioniškas“ (t. y. vakarietiškas) dorybes.

Scena iš J. R. R. Tolkieno knygos „Žiedų valdovas: Žiedo brolija“. Argonato vartai su senųjų karalių statulomis. Gerbėjų iliustracija / Lotr.fandom.com nuotrauka

Kita vertus, tai nereiškia, kad jis yra statiškas personažas. Aragornui keliaujant savo misijos link, išryškėja jo kilnios ir karališkos savybės. Tolkienas aiškiai perteikia šią transformaciją, kai Semas išsigąsta, praplaukdamas pro Argonato vartų karalių šešėlius:

„– Nebijokite! — staiga pasigirdo balsas už jų, ir Frodas atsisukęs pamatė Platžengį. Nebe tą Platžengį Pėdsekį, bet Aragorną, Aratorno sūnų, liepsningomis akimis išdidžiai stovintį valties paskuigalyje. Frodas pamatė tikrąjį karalių, po ilgos tremties grįžtantį į savo žemę.“ [Ištrauka iš knygos „Žiedo brolija“, vert. A. Tapinas – red.].

Mano mėgstamiausias panašaus virsmo pavyzdys yra [nykštuko] Gimlio personažas. Gimlis elgiasi užsispyrusiai ir smulkmeniškai su Lorieno elfais, kai jie į mišką jį nuveda užrištomis akimis. Tačiau jo išankstinį nusistatymą pakeičia Valdovės Galadrielės malonė, kai ji apgina Gimlį prieš Keleborną ir primena nykštukų paveldo didybę. Ši transformacija labiausiai išryškėja, kai Galadrielė klausia, kokios dovanos norėtų Gimlis, po to, kai išdalijo dovanas visai Brolijai.

Gimlio atsakymas rodo tikrąjį jo charakterio kilnumą. Čia norėčiau pacituoti visą šį pokalbį:

„— Beliko sužinoti, kokios gi dovanos iš elfų trokšta nykštukas? — paklausė Galadrielė Gimlio.

— Jokios, Valdove, — tarė Gimlis, — užtenka to, jog pamačiau Galadrimą ir jo valdovę.

— Ar girdite, elfai? — kreipėsi Galadrielė į ją supančius elfus. — Kas dabar sakys, kad nykštukai yra godūs ir niūrūs? Bet vis dėlto aš nenorėčiau paleisti tavęs be dovanos, Gimli, Gloino sūnau. Sakyk, ko nori!

— Aš nieko neprašau, — atsakė nusilenkdamas Gimlis ir nutilo. Paskui pratarė: — Tačiau jeigu kalbėtume apie neišpildomus norus, tai norėčiau prisiminimui gauti Lorieno Valdovės plaukų sruogą. Nykštukai moka vertinti brangenybes, o prieš tavo plaukus, Valdove, auksas atrodo kaip surūdijusi geležis. Bet aš tos dovanos neprašau. Tik pasakiau jūsų liepimu savo norą.

Visi elfai išgąstingai pradėjo šnibždėtis, o Kelebornas su nuostaba pažvelgė į nykštuką, bet Galadrielė nusišypsojo.

— Sakoma, kad nykštukų rankos miklesnės už liežuvį, bet, matyt, neteisybė. Kaipgi aš galiu tau atsakyti, jeigu esu davusi pažadą, nors niekas iki šiol taip drąsiai nebuvo prašęs ko nors panašaus. Sakyk, ką tu darytum su tokia dovana?

— Saugočiau kaip didžiausią brangenybę, — nesusimąstydamas atsakė Gimlis, — o jeigu kada nors grįžčiau namo, į savo kasyklas, tai šita dovana man amžiais primintų Lorieną.“ [Ištrauka iš knygos „Žiedo brolija“, vert. A. Tapinas – red.].

Valdovė Galadrielė. Tessos Boronski / Wikipedia.org iliustracija

Tiek Gimlis, tiek Aragornas rodo didį kilnumą, kuriuo šiuolaikiniams vyrams vertėtų sekti. Tačiau Tolkienas savo vyriškumo supratimą perteikia ir per personažus, kurie nėra tokie kilnūs kaip Gimlis ar Aragornas, bet vis tiek pasižymi vyriškomis dorybėmis, kurios būdingos tik jiems. Ryškiausias toks personažas – Semas, kurio ištikimybė Frodui yra viena labiausiai lemiamų pergalės prieš Mordorą detalių.

Nuo pat „Žiedų valdovo“ pradžios Semas vaizduojamas kaip vienas paprasčiausių ir mažiausiai iškalbingų veikėjų, net lyginant su Meriu ir Pipinu. Jis taip pat yra emociškai jautriausias. Jis verkia įvairiais istorijos momentais: iš džiaugsmo, kai Gendalfas jam praneša, kad jis vyks su Frodu į kelionę, iš liūdesio, kai yra priverstas palikti ponį Bilą prie Morijos vartų. Tačiau būtent Semo švelnumas palaiko Frodo stiprybę juodžiausiomis Mordoro valandomis, ko negalėtų suteikti net Gandalfo galia ar Aragorno dorybė.

Semas ne tik švelnus – jis taip pat atskleidžia tikros draugystės ir ištikimybės dorybę. Mūsų šiuolaikinė visuomenė, kuri taip apsėsta romantikos ir individo, nepažįsta tokios draugystės, kokia dalijasi Semas ir Frodas. Daugumai šiuolaikinių vyrų būtų nemalonu patirti tokio lygio artumą, koks vienijo Semą ir Frodą, ypač sunkiausiu metu Mordore. Pavyzdžiui, Semas pabučiuoja Frodo ranką tuo metu, kai jo šeimininkas yra ant nevilties slenksčio. Frodo ir Semo intymume nėra nieko homoerotiško; veikiau jų meilę skatina bendra misija. Labai panašiu intymumu mūsų Viešpats dalijosi su savo apaštalais.

Unsplash.com nuotrauka

Kitas pavyzdys – Valandų liturgijoje užfiksuota šv. Bazilijaus ir šv. Grigaliaus draugystė:

„Kai ilgainiui abu vienas kitam prisipažinome turį tą patį troškimą – siekti filosofijos mokslo, – tada jau iš tiesų tapome nepakeičiamais draugais, dalijomės ta pačia pastoge, duona, norais, tais pačiais siekiais, kasdien vis karščiau ir tvirčiau vienydami savo troškimus. Mūsų meilė vienas kitam kasdien buvo vis šiltesnė ir gilesnė.

[…]

Rodėsi, kad abiejų siela viena, gyvenanti dviejuose kūnuose.

[…]

Mudu turėjome vieną tikslą ir rūpestį, – siekti dorybės, gyventi būsimųjų dalykų viltimi ir jiems taip pasiruošti, jog tenai nukeliautume dar nepasitraukę iš šio gyvenimo. Turėdami tokį tikslą, jo link kreipėme visą savo gyvenimą ir savo veiksmus, tai Dievo vedami jo įsakymo keliu, tai patys vienas kitą drąsindami siekti dorybės; ir, nors taip tvirtindamas galiu pasirodyti išpuikėlis, mudu vienas kitam buvome teisingasis pavyzdys, pagal kurį atskiriama, kas yra gera, o kas bloga.“

Tokia pat meilė, vedama abipusio tikslo, paskatino Semą ir Frodą kartu nešti Žiedą į Lemties Kalno viršūnę. Ir to meilės ryšio niekada nebūtų buvę be Semo švelnumo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Parašyti šį tekstą mane įkvėpė apsilankymas pas draugą, kurio nebuvau matęs šešerius metus. Mane giliai sujaudino, kai pamačiau jo dukras, kurios anąkart buvo visai mažytės, o dabar jau išaugo į mažas damas. Nepaisant to, jos iš esmės ir slėpiningai tebebuvo tos pačios mažos mergaitės, su kuriomis žaidžiau prieš daugelį metų.

Tai, kaip Dievas sukūrė kiekvieną iš mūsų, yra kažkas tokio švento ir slėpiningo. Kiekvienas iš mūsų esame mažas slėpinys, sukurtas pagal Jo paveikslą ir panašumą. Kilniai siekdami atkurti vyriškąją dorybę, turime nepamiršti šio fakto: esame pašaukti savo vyriškumą išgyventi unikaliu būdu. Panašiai ir aš esu pašauktas misijai, kurią Dievas skyrė man ir niekam kitam. Lyginimasis su kitais paprastai labiau kenkia, nei padeda įgyvendinti savo misiją.

Galiausiai, turint tai omenyje, būtina, kad iš tiesų siektume dorybės. Nes vienintelis dalykas, kuris išgelbės mus nuo šių tamsių laikų, yra žmonės, pasiryžę mirti sau ir stengtis būti miestu ant kalno bei pasaulio šviesa.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.