2021 06 09

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ko tikėtis iš kard. R. Marxo atsistatydinimo?

Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas kard. Reinhardas Marxas bendrauja su žurnalistais. EPA nuotrauka

Vokietijos katalikų gyvenimas pastaraisiais metais itin intensyvus. Ypač po to, kai 2018 m. šalies policija ir prokuratūra užsimojo ištirti lytinio išnaudojimo atvejus visose vyskupijose. Visai neseniai ir popiežius Pranciškus davė nurodymą atlikti išsamią Kelno arkivyskupijos analizę, kaip čia buvo traktuojami dvasininkų kaltinimai. Du specialieji pasiuntiniai į didžiausią Vokietijos vyskupiją turėtų atvykti pirmoje birželio pusėje. Dėlionę papildo birželio 1 d. paskelbtas istorinio masto Bažnytinės teisės pakeitimas.

Po 14 metų darbo į kanonų teisę įtraukiamas paragrafas, kuris numato bausmes tiek dvasininkams, tiek suaugusiems katalikams pasauliečiams už lytinę prievartą. Įvardijama vyskupų ir vienuolinių kongregacijų vadovų atsakomybė bei bausmės, jei šie nedėtų visų pastangų apsaugoti jiems pavestos bendruomenės.

Gal ir atrodo keista, bet lig šiol Bažnyčioje tokio teisinio pagrindo nebuvo. Viso to pasekmes jau žinome.

Šiame kontekste savitai nuskamba dar viena žinia – kardinolo Reinhardo Marxo prašymas popiežiui priimti jo atsistatydinimą iš Miuncheno ir Freisingo arkivyskupo pareigų bei nuspręsti dėl tolesnio jo likimo.

Kardinolas R. Marxas yra plačiai žinomas asmuo, vienas iš aštuonių popiežiaus Pranciškaus patarėjų ir vienas svarbiausių jo iniciatyvų rėmėjų. Yra Vatikano ekonomikos tarybos, kuri prižiūri Vatikano valstybės finansinę veiklą, koordinatorius. Kaip ir Vienos kardinolas Christophas Schönbornas, Marxas yra laikomas pagrindiniu vakariečiu hierarchu, darantis svarią intelektinę ir politinę įtaką popiežiaus darbotvarkei. Be to, jis ilgą laiką buvo laikomas Bažnyčios reformų lyderiu, kilus klerikalinio piktnaudžiavimo skandalams.

Anot kardinolo, rimta grėsmė iškilo ne vien dvasininkijos reputacijai, bet pačiai „Evangelijos misijai“. Birželio 4 d. popiežiaus sutikimu paviešintame laiške 67-erių vokietis kardinolas rašo, jog Katalikų Bažnyčia yra pasiekusi „mirties tašką“, ir tikisi, kad jo atsistatydinimas padės parodyti, jog nauja pradžia – įmanoma.

„Iš esmės man tai yra atsakomybės pasidalijimas už Bažnyčios pareigūnų seksualinės prievartos katastrofą per pastaruosius kelis dešimtmečius“, – rašė R. Marxas popiežiui, paaiškindamas savo sprendimo priežastis.

Pastarųjų 10 metų tyrimų ataskaitos parodė, kad Katalikų Bažnyčioje buvo ne tik „daug asmeninių nesėkmių ir administracinių klaidų“, bet ir „institucinių bei sisteminių nesėkmių“. Būtų neteisinga šias problemas laikyti vien praeities dalyku ir „palaidoti tai, kas įvyko“, – teigia kardinolas. Tačiau „kai kurie asmenys Bažnyčioje nenori pripažinti šio bendros atsakomybės elemento, taigi ir institucijos bendrininkavimo, todėl priešinasi bet kokiai reformai“, – rašė jis.

„Jaučiu, kad tylėdamas, nesiimdamas veiksmų ir per daug dėmesio skirdamas Bažnyčios reputacijai, tapau asmeniškai kaltas ir atsakingas (…) Norėčiau aiškiai pasakyti: esu pasirengęs prisiimti asmeninę atsakomybę ne tik už savo klaidas, bet ir už Bažnyčią kaip instituciją, kurią padėjau formuoti dešimtmečius“, – skaitome laiške.

„Aukų nepastebėjimas ir nepaisymas buvo didžiausia mūsų praeities kaltė.“

Nauji kriterijai

R. Marxas Miuncheno ir Freisingo arkivyskupijai vadovavo nuo 2007 metų. Nors dar nėra paviešinti jo vyskupijoje vykdomo tyrimo rezultatai, kol kas pats kardinolas nėra siejamas su jokiais įtarimais.

Sprendimas atsistatydinti, prisiimant atsakomybę ne už savo, o už visos Bažnyčios veiksmus, išties neturi precedento. Marxas yra anksčiau Katalikų Bažnyčios vardu atsiprašęs seksualinės prievartos aukų.

Balandžio mėnesį jis atsisakė priimti Federalinį kryžių „Už nuopelnus“, kai nukentėjusiųjų grupės aštriai kritikavo Katalikų Bažnyčios negebėjimą tinkamai raguoti į pranešimus apie seksualinę prievartą prieš nepilnamečius.

Vokietijos katalikų sinodinis kelia. Synodaler Weg/Malzkorn nuotrauka

R. Marxas buvo Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas 2012–2020 m. Būtent tuo laikotarpiu Vokietijos vyskupų konferencija užsakė tyrimą, kurio ataskaita buvo paskelbta 2018-aisiais. Duomenys parodė, kad nuo 1966 m. iki 2014 m. galimai 1670 dvasininkų įvykdė kokią nors seksualinę prievartą prieš 3 677 nepilnamečius, daugiausia berniukus.

„Miuncheno arkivyskupas liudija, kad Bažnyčios ir jos pareigūnų siunčiama žinia bei patikimumas yra svarbiau nei asmeninė pozicija“, – Katalikų naujienų agentūrai (KNA) sakė kunigas ir psichologas Hansas Zollneris, vokietis, vaikų apsaugos ekspertas, vadovaujantis Romos vaiko apsaugos centrui (BPP). Šį popiežiškąjį centrą daugiausia finansuoja Miuncheno ir Freisingo arkivyskupija. Pats Marxas asmeniniais ištekliais remia šio tarptautinio mokymo centro darbą, inicijavo paramos fondą. Popiežiškajame Romos Grigaliaus universitete įsikūręs centras neseniai buvo perorganizuotas į Antropologijos, tarpdisciplininių žmogaus orumo ir rūpybos tyrimų institutą.

Vokietijos katalikų sinodinis kelias. Synodaler Weg/Malzkorn nuotrauka

Vokietijos Katalikų Bažnyčią 2019 m. sudarė 22,6 mln. narių, iki šiol ji yra didžiausia religinė bendruomenė šalyje. Visuomenės pasipiktinimas dėl ataskaitose pateiktų duomenų iš dalies įkvėpė bažnytinę iniciatyvą „Sinodo kelias“, – įvairaus pobūdžio susitikimus, kuriuose buvo diskutuojama dėl katalikybės ateities šalyje. Iniciatyva sulaukė kritikos neva dėl perlenkimų tokiais klausimais kaip seksualumas ir moterų lyderystė. Kardinolas R. Marxas buvo vienas pagrindinių sinodalinės programos organizatorių.

Nors Vokietija turi aštuonis kardinolus, tačiau tik du dar nėra pensininkai: vienas jų yra R. Marxas, o kitas – kardinolas Raineris Woelki, vadovaujantis Kelno arkivyskupijai, kurioje šiuo metu vyksta Vatikano tyrimas dėl galimų klaidų tiriant išnaudojimo atvejus.

Kelno arkivyskupas, kardinolas Rainer Woelki. Synodaler Weg/Malzkorn nuotrauka

R. Woelki anksčiau yra sakęs, kad neatsistatydins dėl ankstesnio piktnaudžiavimo atvejų nagrinėjimo.

„Tiesiog prisiimti moralinę atsakomybę ir eiti saugoti vyskupo pareigų bei Bažnyčios reputacijos – manau, kad tai per lengva, – kovo 23 d. sakė kardinolas. – Toks atsistatydinimas būtų tik trumpalaikis simbolis.“

„R. Marxas ne kartą pabrėžė, kad jo atsistatydinimas yra labai asmeniškas žingsnis. Nepaisant to, šiuo žingsniu jis pakėlė moralinę kartelę kitiems vyskupams Vokietijoje“, – rašo Ludwigas Ringas-Eifelis (KNA). Neužtenka kalbėti apie pareigų ir įstatymų pažeidimus, to nepakanka naujai pradžiai, sakoma jo pranešime. Spaudos konferencijoje jis paaiškino, kad reikalinga asmeninė atsakomybė, taip, vyskupas turi net prisiimti atsakomybę už savo pirmtako nesėkmę.

Kas toliau?

Sąmoningai ar ne, „Marxas daro netiesioginį spaudimą visiems katalikų vyskupams“, – svarsto vyriausiasis Katalikų naujienų agentūros (KNA) redaktorius Ludwigas Ringas-Eifelis. Beje, jau turime Čilės precedentą, kai 2018 m. visi katalikų vyskupai beveik vienbalsiai išsakė popiežiui pasirengimą atsistatydinti po didžiulį rezonansą šalyje sužadinusio piktnaudžiavimo skandalo. Keletą atsistatydinimų Pranciškus priėmė iškart, kitus – atidžiau patikrinus.

Vokietijoje lig šiol atsistatydino Hamburgo arkivyskupas ir Kelno vyskupas augziliaras. Miuncheno arkivyskupas būtų trečiasis. Bet kuriuo atveju belieka viltis, kad procesas juda į priekį.

R. Marxo gestas, anot J. L. Alleno Jr., puikiai liudija postūmį prisiimti atsakomybę, kas ir yra esminis reformos siekis. Nežinome, ar Pranciškus priims atsistatydinimą, ar ne – jis yra visiškai laisvas pasirinkti. Bet kuriuo atveju kardinolo R. Marxo karjera nesibaigia – išties jis galėtų pasukti nė kiek ne mažiau svarbia kryptimi, pavyzdžiui, eidamas svarbias pareigas Vatikane.

Vokietijos katalikams tai būtų nemenkas nuostolis. „Būdamas Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininku, kardinolas Marxas pramynė novatorišką kelią Bažnyčiai Vokietijoje ir visame pasaulyje. Vokietijos vyskupų konferencijoje jis yra vienas iš pagrindinių šulų“, – teigė dabartinis Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas vyskupas Georgas Bätzingas.

„Tiesą sakant, nusikaltimai atskleidė sistemines bažnyčios silpnybes, kurios taip pat reikalauja sisteminių atsakymų. Vien teisinio vertinimo ir administracinių pakeitimų nepakanka.“ Deja, kai kuriems asmenims atrodo, kad „užtenka nedidelio kosmetinio remonto“, tačiau kardinolas Marxas tam prieštarauja, „ir aš prieštarauju“, – sakė Vyskupų konferencijos pirmininkas. Reikalinga reforma iš esmės, pavyzdžiui, klerikalizmo ar moterų vaidmens Bažnyčioje srityse. Vidinis Bažnyčios reformos dialogas „Sinodinis kelias“ buvo pradėtas „siekiant ieškoti sisteminių atsakų į krizę. Todėl pagrindinės teologinės diskusijos, lemiančios Sinodo kelią, yra esminė ir svarbi šio proceso dalis“, – pabrėžė G. Bätzingas.

„Kiekvienas, kuris pakartotinai kalba apie kaltę ir nuodėmę, moko kitus apie atpirkimo ir atgailos (…) poreikį, turėtų tai veiksmingai paaiškinti savo elgesiu“, – rašė Miuncheno arkivyskupijos generalvikaras Peteris Beeras. „Žmonėms, kurie nuo apaštalų laikų visada teikė didelę reikšmę nenutrūkstamai tradicijos linijai, neturėtų būti svetima mintis, kad „kažkas panašaus gali būti ir prisiimant atsakomybę“, – teigė kun. Beeras.

Miuncheno ir Freisingo arkivyskupijos katalikų tarybos pirmininkas Hansas Tremelis kardinolo Reinhardo Marxo pasiūlymą atsistatydinti iš pareigų pavadino „labai stipriu, sąžiningu, nuosekliu ir patikimu ženklu“. Tačiau tuo pat metu jis viliasi, kad popiežius Pranciškus neatleis Marxo nuo dabartinės atsakomybės, nes jam vis dar tenka nepaprastai svarbi užduotis: „Šiuo metu Sinodiniame kelyje mums itin reikalingas kardinolas Marxas.“

Miuncheno religinių lyderių susitikimas. A. Salvati nuotrauka

Nepriklausomos komisijos Miuncheno arkivyskupijoje vadovė Michaela Huber pabrėžė: „Ligšiolinis situacijos valdymas nėra pakankamas, reikalinga iš esmės nauja kokybė. Tad aukšto dvasininko pasirengimas prisiimti atsakomybę už netinkamą Katalikų Bažnyčios elgesį šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai keliami aukšti etiniai ir moraliniai standartai, rodo asmens didybę.“

Tai, kad kardinolas siekia ne tik „paviršutiniškos, teisinės finansinės kompensacijos formos“, kuri tik iš dalies sprendžia problemą, bet pripažįsta ir gilesnių, struktūrinių ir sociosociologinių pokyčių poreikį Bažnyčioje kaip institucijoje, „išskiria jį iš daugumos jo kolegų“, – įsitikinusi Huber. Tie pokyčiai yra „būtina sąlyga, jei Bažnyčia Vokietijoje nori atgauti savo egzistencinę svarbą“.

Gegužę suformuota komisija įpareigota kritiškai tirti seksualinės prievartos atvejus, nustatyti, kokios struktūros tam tinkamos, bei pateikti pakeitimų pasiūlymų.

Kardinolo sprendimas sulaukė didžiulio atgarsio žiniasklaidoje. Jį komentavo ir Europos Sąjungos COMECE komisija, Prancūzijos vyskupų konferencija, Evangelikų Bažnyčios atstovai. Klausimą svarstė ir Vokietijos federalinė vyriausybė, parėmusi atsistatydinimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pabaigai – dar vienas precedentas. Meksikos vyskupų konferencija kovo pradžioje pristatė detalų veiksmų planą, kaip apsaugoti mažamečius nuo galimo smurto bažnytinių struktūrų aplinkoje. „Atsiprašyti reiškia į pirmą vietą kelti aukas, išgirsti jas, palydėti ir aktyviai prisidėti prie jų sveikimo, – sakė vyskupai. – Klerikalizmas bus įveiktas tada, kai aukų teisės bus aukščiau už piktnaudžiautojų teises. Veiksmų planas apima ir pastangas kurti tokią socialinę-bažnytinę terpę, kurioje kunigai nejaustų spaudimo ar panikos, o saugumą, leidžiantį jiems adekvačiai išpildyti savąjį pašaukimą.“

Meksikos vyskupai išreiškė dėkingumą žiniasklaidai už tai, kad drąsių žurnalistų dėka buvo apginta tiesa ir paviešintas nusikaltimų dangstymas.