Kodėl aš dar Bažnyčioje?

Naujųjų Viešpaties metų išvakarėse į Tėvo namus iškeliavo popiežius emeritas Benediktas XVI – teologas, intelektualas, Tiesos bendradarbis. Dėkodami Dievui už popiežių Benediktą ir jo tikėjimo liudijimą kviečiame prisiminti jo tekstus.

Šį kartą, rekomenduojant VDU Katalikų fakulteto dėstytojai Mildai Vitkutei, kviečiame skaityti tekstą, kuris pirmą kartą buvo publikuotas vokiečių kalba 1971 m.

Kita vertus, galima išvardyti tiesiog priešingų priežasčių, kodėl verta likti Bažnyčioje: iš jos nepasitraukė ne tik tie, kurie atkakliai tiki Bažnyčios misija, ar tie, kurie nenori atsisakyti mielo, seno įpročio (nors jį beveik pamiršo). Bažnyčioje šiandien tiesiog pabrėžtinai lieka ir tie, kuriems nepriimtina visa jos istorinė esybė, ir jie karštai kovoja su turiniu, kurį Bažnyčios pareigūnai mėgina jai suteikti arba išlaikyti. Jie nori pašalinti tai, kas Bažnyčia buvo ir yra, tačiau jie tvirtai apsisprendę, kad nesileis iš jos pašalinami, nes nori ją padaryti tuo, kas, jų supratimu, ji turėtų būti.

Bažnyčios padėties apmąstymas

Taigi matome, kad Bažnyčios padėtis išties panėši į Babelio bokštą: įcentriniai ir išcentriniai motyvai susipynę pačiu keisčiausiu būdu, o susikalbėti, atrodo, veik neįmanoma. Bet svarbiausia, graužia nepasitikėjimas, nes priklausyti Bažnyčiai nebėra toks vienareikšmis dalykas kaip anksčiau, ir niekas nebedrįsta tikėti kito nuoširdumu. 1921 m. Romano Guardini ištarė šiuos viltingus žodžius: „Prasidėjo plataus masto procesas – Bažnyčia bunda žmonių sielose“.

Šiandien jie, atrodo, virto savo priešingybe ir, ko gero, turėtų skambėti visiškai kitaip: iš tiesų vyksta didelio masto procesas – Bažnyčia gęsta žmonių sielose ir yra bendruomenėse. Pasaulyje, kuris siekia vienybės, Bažnyčia yra ir virsta nacionalistiniu priešiškumu, svetimumo demonizavimu ir savumo šlovinimu. Atrodo, nebėra vidurio pozicijos – tik veiklus pasaulietiškumas arba reakcija, kuri užmato vien išorinius dalykus bei tai, kas priklauso praeičiai, tik paveldo niekinimas arba pozityvistinis kliovimasis raide – viešoji nuomonė kiekvienam negailestingai parodo jo vietą, jai reikia aiškiai suprantamų etikečių, atspalvių ji nepripažįsta: kas ne už pažangą, tas prieš pažangą, privalai būti arba konservatyvus, arba pažangus.

Bet tikrovė, ačiū Dievui, vis dėlto kitokia: joje ir dabar esama tiesiog tikinčių žmonių – jie tylūs, beveik nerodo balso ir šią sąmyšio valandą įgyvendina tikrąjį Bažnyčios uždavinį: gerbia ir kantriai neša kasdienį gyvenimą, o tos pagarbos ir kantrybės semia iš Dievo žodžio. Tačiau jie nepritinka prie vaizdo, kurį norėtųsi matyti, todėl dažniausiai lieka nebylūs – ta tikroji Bažnyčia nėra matoma, bet ji slypi giliai po žmonių padirbiniais.

Taip priėjome pirmąją nuorodą į kontekstą, kuriame šiandien iškyla klausimas: kodėl aš dar Bažnyčioje, dar priklausau Bažnyčiai? Idant į jį prasmingai atsakytume, būtina dar nuodugniau paanalizuoti šį kontekstą, juk trumpas žodis „šiandien“ jį tiesiogiai susieja su mūsų tema, todėl, konstatavę esamą padėtį, dabar klausiame, kokios yra jos priežastys.

Kaip atsitiko, kad ta keista Babelio bokšto padėtis susidarė kaip tik tada, kai mes laukėme naujų Sekminių? Kaip atsitiko, kad kaip tik tada, kai Susirinkimas, atrodo, jau ėmė gausų pastarųjų dešimtmečių derlių, vietoj išsipildymo gausybės staiga atsivėrė baugi tuštuma? Kaip atsitiko, kad iš didžiojo užmojo vienybei radosi pakrikimas? Pirmiausia norėčiau pabandyti atsakyti palyginimu, kuris drauge parodys mums iškeltą uždavinį, o jis padės akies krašteliu užmatyti priežastis, kurios, visur kur įsimetus neigimui, ir toliau įgalina kilti pritarimui.

Kyla įspūdis, kad stengdamiesi rasti Bažnyčios sampratą, – o juk Vatikano II Susirinkime pastangos rasti sampratą išvirto į aktyvią Bažnyčios paiešką, į konkretų darbą kuriant Bažnyčią, – mes priėjome taip arti prie Bažnyčios, kad nebevaliojame suvokti visumos, kad per namus nebematome miesto, per medžius – miško. Tai situacija, į kurią tikrovės atžvilgiu mus labai dažnai nuvesdavo mokslas, – ar tik dabar nebūsime atsidūrę toje pat padėtyje Bažnyčios atžvilgiu? Detalės matyti taip aiškiai, taip ryškiai, kad tiesiog nebeįmanoma suvokti visumos. Bet kaip anuo atveju, taip ir šiuo: įgyti aiškumą reiškia prarasti tiesą. Kad ir kaip neginčijamai teisinga tai, ką mums rodo mikroskopas, kai pro jį apžiūrinėjame medžio gabalėlį, jis gali nuslėpti nuo mūsų akių tiesą, jei per jį užmiršime, kad atskirybė ne tik yra atskirybė, bet ir egzistuoja visete, ir tos egzistencijos neįmanoma apimti mikroskopu, bet ji yra tikra, tikresnė negu atskirybės atskirtis.

Bet gana įvaizdžių. Dabarties perspektyva pakeitė mūsų požiūrį į Bažnyčią ir ta prasme, kad ją bematome tik disponavimo aspektu, tik klausimo, ką iš jos galima padaryti, požiūriu. Intensyvios pastangos reformuoti Bažnyčią privertė užmiršti visa kita, šiandien Bažnyčia mums tėra galimas perdaryti kūrinys, verčiantis klausti, ką gi joje turėtume keisti, kad ji būtų „našesnė“ tikslų, kurie, individo manymu, yra siektini reformuojant Bažnyčią, požiūriu. Kai šitaip keliamas klausimas, tai reformos idėja bendroje sąmonėje suprastėja ir praranda esmę. Juk reforma pagal pirmapradę reikšmę yra dvasinis procesas, giminingas apsigręžimui, atsivertimui, taigi šia prasme jis priklauso krikščioniškumo centrui: tik atsivertus tampama krikščioniu, ir žmogus visą gyvenimą, ir Bažnyčia visą istoriją. Kaip Bažnyčia, ji irgi gyva tuo, kad nuolat, vis iš naujo atsigręžia į Dievą, nusigręžia nuo sąstingio savume; paprasčiausiame, tiesa, maloniame, bet – įprotyje, taip lengvai stojančiame prieš tiesą.

Tačiau kai reformos laukiama iš šio konteksto, kai ji nebesiejama su atsivertimo sunkumais ir manoma, kad išganymas ateis keičiant kitus, kuriant vis naujas formas ir naujai prisiderinant prie laiko, – tokiu atveju reforma iš esmės gali pasiekti tik tai, kas pačioje Bažnyčioje neesminga, kas yra šalutinis dalykas; visai nekeista, kad ji galiausiai ir pačią Bažnyčią mato kaip nereikšmingą. Kai šitai turėsime galvoje, suprasime ir paradoksą, su kuriuo, kaip mums atrodo, susidūrėme bandydami atnaujinti darbą: pastangos išlaisvinti sustabarėjusias struktūras, pakoreguoti bažnytinių tarnybų formas, kurios užsimezgė dar Viduramžiais, o didžiąja dalimi susiformavo absoliutizmo epochoje, ir pašalinti nuo Bažnyčios apnašas, kad vėl būtų įmanoma paprasta tarnystė pagal Evangelijos dvasią, – taigi šios pastangos iš tikro atvedė į administracinio elemento pervertinimą Bažnyčioje, beveik neturintį lygių istorijoje. Tiesa, Bažnyčios institucijos ir tarnybos šiandien kritikuojamos smarkiau negu kada nors, bet jos prikausto dėmesį daug labiau negu kadaise: daugelis įsitikinę, kad Bažnyčia šiandien tik iš to ir sudaryta. Tada Bažnyčios klausimas išsemiamas, kovojant dėl jos institucijų; nenorima palikti nenaudojamo tokio didžiulio aparato, tačiau akivaizdu, kad jis visai nepritaikytas naujiems tikslams, kurie jam keliami.

Dabarties perspektyva pakeitė mūsų požiūrį į Bažnyčią ir ta prasme, kad ją bematome tik disponavimo aspektu, tik klausimo, ką iš jos galima padaryti, požiūriu. Intensyvios pastangos reformuoti Bažnyčią privertė užmiršti visa kita, šiandien Bažnyčia mums tėra galimas perdaryti kūrinys, verčiantis klausti, ką gi joje turėtume keisti, kad ji būtų „našesnė“ tikslų, kurie, individo manymu, yra siektini reformuojant Bažnyčią, požiūriu.

Tada už viso to išnyra kitas dalykas: tikėjimo krizė, kuri yra tikroji proceso šerdis. Sociologinės apibrėžties požiūriu Bažnyčia dar dabar aukštai iškilusi virš tikrųjų tikinčiųjų rato ir dėl šios institucionalizuotos netiesos yra giliai svetima savo tikrajai esmei. Viešumo įspūdis, kurį darė Susirinkimas, ir menamas tikėjimo ir netikėjimo suartėjimas (tada atrodė, kad jis tikrai darosi įmanomas), kurį spaudos pranešimai beveik neišvengiamai simuliavo, šį svetimumą labai radikalizavo: pritarimą Susirinkimui išreiškė iš dalies ir tie, kurie patys nė neketino tapti tikinčiaisiais, kaip tai supranta krikščioniškoji tradicija, o tik sveikino Bažnyčios „pažangėjimą“ jų pasirinkimo pusėn kaip pritarimą jų pačių pasirinktam keliui.

Drauge ir Bažnyčioje prasidėjo smarkus tikėjimo rūgimas. Istorinio perdavimo problema senąjį Credo nušviečia sunkiai paaiškinama dviguba šviesa, kurioje daiktų kontūrai ištirpsta; gamtos mokslų prieštara arba dar blogiau – to, kas laikoma šiuolaikiniu pasaulėvaizdžiu, prieštara prisideda prie to, kad šis procesas būtų dar sudėtingesnis. Ribos, skiriančios aiškinimą ir neigimą, vis labiau skysta, ir skysta kaip tik viseto šerdyje: ką iš tikrųjų reiškia „kėlėsi iš numirusių“? Kas tiki, kas aiškina, kas neigia? Ginčas dėl aiškinimo ribų vis labiau užgožia Dievo veidą. „Dievo mirtis“ yra visiškai realus procesas, kuris šiandien siekia pačią giliausią Bažnyčios vidujybę. Kyla įspūdis – Dievas miršta krikščionijoje. Nes kai prisikėlimas tampa pasenusiais vaizdais regimos misijos įvykiu, Dievas neveikia. Ar jis apskritai veikia? Šis klausimas neišvengiamai kyla po pirmojo. Bet kas gi norės būti toks reakcingas ir atkakliai tvirtins, kad pasakymas „Jis prisikėlė“ yra realybė?

Taip vienam pažanga yra tai, ką kitas priverstas laikyti netikėjimu, o tai, kas iki šiol buvo neįmanomas dalykas, tampa normalu – kad žmonės, kurie seniai nusigręžė nuo Bažnyčios Credo, ramia sąžine vertina save kaip išties pažangius krikščionis. Bet jų supratimu vienintelis mastelis, kuriuo matuotina Bažnyčia, yra tikslingumas, tikslingas Bažnyčios veikimas; žinia, lieka klausimas, kas yra tikslinga ir dėl ko, kieno labui visa tai turi funkcionuoti? Kad būtų kritikuojama visuomenė? Teikiama parama plėtrai? Revoliucijai? O gal bendruomenės šventėms? Šiaip ar taip, privalu pradėti iš pat pradžių, nes Bažnyčia atsirado ne tiems dalykams, o dabartine forma ji irgi tam netinkama. Taigi nepasitenkinimas auga ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų širdyse. Netikėjimas Bažnyčioje įgijo šeimininko teisę, todėl situacija vis labiau slegia abi šalis; nelaimė, tačiau tie procesai reformos programą padarė keistai, o draugeliui beveik neišsprendžiamai dviprasmišką.

Žinia, galima pasakyti: mūsų padėtis tik iš dalies tokia. Juk per pastaruosius metus atsirado daug teigiamų dalykų, ir jų tiesiog nevalia nutylėti – liturgija tapo naujai prieinama, Bažnyčia atsivėrė socialinėms problemoms, susiskaldę krikščionys tarpusavyje geriau susišneka, atsikratyta baimės, kylančios dėl klaidingo tikėjimo raide, ir taip toliau. Tai tiesa, ir tų dalykų nereikia menkinti. Tačiau visam Bažnyčios „meteorologiniam žemėlapiui“, jei taip galima pasakyti, tai nebūdinga. Priešingai, minėti dalykai irgi atsiduria dviguboje šviesoje, kurią skleidžia susiliejusios tikėjimo ir netikėjimo ribos. Tik iš pradžių atrodė, kad to susiliejimo rezultatas bus išsivadavimas. Nors esama vilties ženklų, šiandien aišku, kad iš šio proceso kilo ne moderni, o labai abejotina ir pakrikusi Bažnyčia.

Pasakykime aiškiai ir negailestingai: Vatikano I Susirinkimas Bažnyčią įvardino kaip signum levatum in nationes, kaip didžiąją eschatologinę vėliavą, kuri, toli matoma, šaukia ir vienija žmones. Ji yra (tai 1870 m. Susirinkimo nuomonė) ženklas, kurio vylėsi sulaukti Izaijas (11, 12), iš tolo matomas ženklas, kurį gali atpažinti kiekvienas žmogus, ir jis visiems nedviprasmiškai rodo kelią: ji nuostabiai išsiskleidusi, didžiai šventa, vaisinga visokiame gėryje ir nepajudinamai stabili; ji yra tikrasis krikščionybės stebuklas, jos nuolatinis, visus kitus ženklus ir stebuklus atstojantis paliudijimas istorijos akivaizdoje[1].

Šiandien visa tai, atrodo, išvirto į priešingybę: ne nuostabi sklaida, o siauro akiračio, sąstingio apimta draugija, kuri taip ir neįstengė iš tikrųjų peržengti nei europinės, nei Viduramžių dvasios ribų; ne didelis šventumas, o visokiausių žmogiškųjų ydų santalka, sutepta ir pažeminta istorijos, kuri buvo įsivėlusi į visus skandalus – nuo eretikų persekiojimo, raganų teismų, žydų persekiojimo ir sąžinės nelaisvės iki dogminio susireikšminimo, iki priešinimosi akivaizdžioms mokslo tiesoms. Tad tas, kuris priklauso šiai istorijai, gali tik iš gėdos užsidengti veidą; galiausiai ne stabilumas, o plaukimas pasroviui visokiausių istorijos srovių vandenimis – kolonializmo, nacionalizmo, – ir jau tuoj tuoj bus susidėta ir plačiai susitapatinta su marksizmu… Taip vertinant Bažnyčia atrodo ne kaip tikėjiman šaukiantis ženklas, o veikiau jau kaip pagrindinė kliūtis jam priimti.

Taigi atrodo, kad tikroji Bažnyčios teologija gali egzistuoti tik savindamasi teologinius predikatus, juos vertindama ir traktuodama politikos požiūriu. Pati Bažnyčia, atrodo, nebėra tikėjimo tvirtovė – tik gerokai atsitiktinė, nors gal ir būtina tikinčiųjų organizacija, kurią nedelsiant reikėtų pertvarkyti pagal naujausius sociologijos laimėjimus. Pasitikėjimas gerai, bet kontrolė geriau – štai šūkis po viso patirto nusivylimo bažnytinių tarnybų atžvilgiu. Atrodo, kad sakramentinis principas nebeįtikina, pasitikėjimą kelia tik demokratinė kontrolė[2]: juk, šiaip ar taup, ir Šventoji Dvasia labai jau nesuvokiama. Beje, tas, kuriam nebaisu mesti žvilgsnį atgalios, žino, kad gėdos jausmas žvelgiant į praeitį apima todėl, kad visada eita šiuo keliu: žmogaus užgrobimo keliu, – jo laimėjimai laikyti vienintele tikrove.

Bažnyčios esmę atskleidžiantis paveikslas

Bažnyčia, kuri vertinama tik politiškai, nepaisant nei jos visos istorijos, nei jos esmės, neturi prasmės, o grynai politinis apsisprendimas likti Bažnyčioje yra nedoras, net jei jam prikabinama padorumo etiketė. Tačiau kaip dabartinės padėties požiūriu galima pateisinti sprendimą likti Bažnyčioje? Kitaip tariant, sprendimas priklausyti Bažnyčiai turi būti dvasinis, tik tada jis gali turėti prasmę – bet kaip turi būti motyvuojamas toks dvasinis sprendimas? Vėl norėčiau atsakyti į pirmąjį klausimą palyginimu ir priminti teiginį, kurį anksčiau pateikiau apibūdindamas situaciją. Jau sakėme, kad tvarkydami Bažnyčią, prie jos priėjome taip arti, kad praradome visumos suvokimą.

Šią mintį galima išplėsti Bažnyčios Tėvų atrastu simboliniu vaizdiniu, nusakančiu pasaulį ir Bažnyčią. Pasak jų, kosmoso tvarkoje mėnulis perteikia tai, kas Bažnyčia yra Išganymo sąrangoje, dvasiniame-bažnytiniame kosmose. Jie perėmė labai seną religijos istorijos simboliką (tiesa, Tėvai ne kalbėjo apie „religijos teologiją“, o ją kūrė) kurioje mėnulis, kaip vaisingumo ir silpnumo alegorija, kaip mirties, laikinumo, taip pat atgimimo vilties ir prisikėlimo simbolis, buvo žmogaus egzistencinis paveikslas, „ir patetiškas, ir guodžiantis“[3]. Lunarinė ir telūrinė simbolika dažnai susipina. Savo laikinumu ir atgimimu mėnulis vaizduoja žmogaus pasaulį, žemiškąjį pasaulį, pasaulį, paženklintą gavimo ir vargingumo, savo vaisingumą gaunantį iš kitur – iš saulės. Taigi mėnulio simbolika yra žmogaus, žmogaus būties simbolis, o ji atsiskleidžia moters asmenyje: gaunanti ir vaisinga iš gautojo jėgos.

Pritaikyti mėnulio simboliką Bažnyčiai, Tėvų įsitikinimu, leistina dėl dviejų sąsajų: todėl, kad mėnulis siejamas su moterimi (motina), kita vertus, dėl požiūrio, kad mėnulio šviesa yra svetima, Helijo šviesa, be jos mėnulis būtų tamsa; jis šviečia, bet jo šviesa yra ne jo, o kito[4]. Jis yra ir tamsa, ir šviesa. Pats jis yra tamsybė, bet jis skleidžia šviesumą, gautą iš kito, kurio šviesa per jį sklinda toliau. Kaip tik šiuo požiūriu jis reiškia Bažnyčią: Bažnyčia šviečia, bet tik tada, jei pati yra tamsi: ji šviesi ne savo pačios šviesa, ji gauna šviesą iš tikrojo Helijo – Kristaus, tad nors pati yra tik žemė (kaip mėnulis, kuris yra kita žemė), Dievo atokumos naktį Bažnyčia gali skleisti šviesą – „mėnulis pasakoja apie Kristaus paslaptį“[5].

Simbolių nereikia prievartauti; jie vertingi savo vaizdumu, nepavaldžiu loginėms schemoms. Tačiau kelionių į mėnulį eroje norom nenorom tenka išplėsti palyginimą, tada, supriešinę fizikinį ir simbolinį mąstymą, pamatysime savo padėties savitumą ir tokios tikrovės kaip Bažnyčia akivaizdoje. Astronautas, išsilaipinęs Mėnulyje arba Mėnulio zondas pamato, kad mėnulis yra tik uoliena – dykuma, smėlis, kalnai, bet ne šviesa. Iš tikro: savaime ir sau mėnulis yra tik dykuma, smėlis, akmenys.

„Mūsų Bažnyčia“ arba „jūsų Bažnyčia“ mums visiškai užstoja „Jo Bažnyčią“. Bet svarbu tik Jo Bažnyčia, o kai jos nebebus, turės išnykti ir „mūsų Bažnyčia“. Bažnyčia, kaip vien tik mūsų Bažnyčia, yra nereikalingas žaidimas smėlio dėžėje.

Vis dėlto jis irgi yra šviesa – ne pats iš savęs, o iš kitur: jo šviesa atsklinda iš kitur ir nusklinda kitur, bet jis lieka šviesa net kosminių skrydžių eroje. Jis yra tai, kas jis pats nėra. Bet juk tasai kita, ta nesaviškojo jo savastis, yra jo tikrovė – kaip nesaviškoji jo savastis. Esama fizikos tiesos, ir esama poezijos, simbolių tiesos, bet tos dvi tiesos nepanaikina viena kitos. Taigi dabar aš klausiu: argi tai ne tikslus Bažnyčios paveikslas? Tas, kuris ją tik kasinėja ir apžiūrinėja kosminiu zondu, randa vien dykumą, smėlį, uolienas, žmogaus žmogiškumą ir žmogaus istoriją, jos dykumas, dulkes, aukštumas. Tai vis josios savastis. Bet tai nėra tikrasis jos pavidalas. Svarbiausia tai, kad ji, tegul tik smėlis ir akmuo, vis dėlto yra Viešpaties šviesa, iš Viešpaties, iš kito sklindanti šviesa: nesaviškoji jos savastis iš tiesų yra josios savastis, josios saviškumas, maža to, savo esybę ji turi tuo būdu, kad pati yra nereikšminga, joje svarbu tai, kas ji nėra, kad ji egzistuoja tik tam, kad būtų nusavinta, – kad ji turi šviesą, šviečia ir toji šviesa nėra ji pati, ir tik todėl ji yra. Ji yra „mėnulis“ – mysterium lunae – ir kaip tokia ji uždega tikintįjį, nes būtent taip ji yra išliekančio dvasinio apsisprendimo vieta.

Dalykas, apie kurį užsiminiau vaizdu, yra labai svarbus, todėl, prieš bandydamas jį perkelti iš vaizdų kalbos į teiginių kalbą, norėčiau paaiškinti jį dar kitu pastebėjimu. Kai liturgijoje buvo pereita prie vokiečių kalbos, prieš pastarąją reformą viename tekste nuolat susidurdavau su tam tikru kalbos trikdžiu; jo priežastis irgi yra minėtas kontekstas ir jis dar kartą deramai iliustruoja tai, apie ką kalbama. Maldoje po Pakylėjimo vokiečių kalba sakoma: „Pažvelk meilingai, Viešpatie, į Auką, kurią pats esi davęs savo šventajai Bažnyčiai“. Man vis norėdavosi sakyti „mūsų šventajai Bažnyčiai“. Šis kalbos trikdis atskleidžia visą problemą, apie kurią viskas sukasi, akivaizdžiai matyti visas mumyse įvykęs poslinkis. Vietoj „Jo Bažnyčios“ atsirado „mūsų Bažnyčia“, taigi – daug Bažnyčių, ir kiekvienas turi savo. Bažnyčios tapo mūsų verslovėmis, jomis didžiuojamės arba jų gėdijamės, štai virtinė asmeninių valdų, vien tik „mūsiškės“ Bažnyčios, jas patys kuriame, jos mūsų kūriniai ir nuosavybė, ir jas pagal tai norime pertvarkyti arba ne. „Mūsų Bažnyčia“ arba „jūsų Bažnyčia“ mums visiškai užstoja „Jo Bažnyčią“. Bet svarbu tik Jo Bažnyčia, o kai jos nebebus, turės išnykti ir „mūsų Bažnyčia“. Bažnyčia, kaip vien tik mūsų Bažnyčia, yra nereikalingas žaidimas smėlio dėžėje.

Tuo, kas pasakyta anksčiau, iš esmės atsakoma į temos klausimą: aš esu Bažnyčioje, nes tikiu, kad, kaip ir anksčiau, už „mūsų Bažnyčios“ gyva „Jo Bažnyčia“, kuri nepanaikinama mūsų valia, ir kad būti su Juo aš galiu tik būdamas su Jo Bažnyčia ir Jo Bažnyčioje. Esu Bažnyčioje, nes, nepaisant visko, tikiu, kad ji yra tikrai ne mūsų, o „Jo“ Bažnyčia.

Konkrečiai kalbant Bažnyčia yra tai, kas, nepaisant viso žmonių žmogiškumo joje, mums duoda Jėzų Kristų, ir tik per ją galima priimti Jį kaip gyvą, visagalę, mane čia ir dabar kviečiančią ir apdovanojančią tikrovę. Henri de Lubacas taip suformulavo reikalo esmę: „Ar tie, kurie dar priima Jėzų, nors neigia Bažnyčią, dar žino, kad už Jį galiausiai turi būti dėkingi jai? […] Jėzus mums gyvas. Kokios nors vėjo pustomos smiltys būtų užnešusios – ne jo vardą ir ne prisiminimą, o gyvą įtaką, Evangelijos poveikį ir tikėjimą dieviškuoju asmeniu, jei ne akivaizdus Bažnyčios tęstinumas. […] „Be Bažnyčios Kristus turėtų išgaruoti, sueižėti, užgesti“. O kas būtų žmonija, jei iš jos būtų atimtas Kristus?“[6] Ši elementari įžvalga turi būti pačioje pradžioje: kad ir kokios neištikimybės būta ir tebesame Bažnyčioje, kad ir kiek teisinga yra tai, jog Bažnyčiai nuolat būtina patikrinti save pagal Jėzų Kristų, bet galutinio – Kristaus ir Bažnyčios – supriešinimo nėra. Bažnyčia yra tai, ko dėka Jėzus per istorijos atstumą lieka gyvas, šiandien kalba mums, yra su mumis kaip mūsų Mokytojas ir Viešpats, kaip mūsų brolis, kuris mus suvienija ir padaro seserimis ir broliais. Duodama mums Jėzų Kristų, leisdama jam būti pasaulyje gyvu būdu, tikėjimu ir maldomis vis naujai jį atgimdydama, Bažnyčia, ir tik ji, duoda žmonijai žiburį, pagrindą ir mastelį, be kurio ji būtų nebeįsivaizduojama. Tas, kuris trokšta Jėzaus Kristaus gyvo buvimo žmonijoje, ras jį tik Bažnyčioje, ne už Bažnyčios.

Taigi jau pasakiau ir kitą dalyką. Bažnyčioje esu dėka tos pačios priežasties, kodėl apskritai esu krikščionis. Negalima vien tikėti. Tikėti galima tik būnant bendratikiu, tikint drauge su kitais. Tikėjimas savo esme yra suvienijimo jėga. Jo provaizdis yra Sekminių įvykis, supratimo stebuklas, kuris įvyksta tarp žmonių, kilme ir praeitimi svetimų vienas kitam. Tikėjimas yra bažnytiškas arba jis nėra tikėjimas. Maža to, kaip negalima tikėti vienam, o tik kaip bendratikiui, taip negalima tikėti, remiantis savuoju įgaliojimu ir savo išmone – tikėti galima tik tada ir tik todėl, kad esama įgaliojimo tikėjimui, ir tas įgaliojimas ne mano galioje, kyla ne iš mano galios, o yra ankstesnis už mane. Paties žmogaus išrastas tikėjimas yra vidujai prieštaringas. Mat paties išrastas tikėjimas man galėtų laiduoti ir pasakyti tai, kas aš ir taip esu, ką ir taip žinau, jis negalėtų peržengti mano „aš“ ribų. Todėl ir savo jėgomis įsteigta Bažnyčia, pati save kurianti, iš savo malonės esanti bendruomenė, yra vidujai prieštaringa. Jei tikėjimui būtina bendrija, tai tik tokia, kuri turi įgaliojimą ir eina priekyje manęs, o ne tokia, kuri yra mano paties kūrinys, mano paties norų instrumentas.

Grįžkime atgal: būti krikščioniu galima tik Bažnyčioje. Ne šalia jos. Ir nebijokime visai aiškiai ir patetiškai dar kartą paklausti: kas būtų pasaulis be Kristaus? Be Dievo, kuris kalba ir pažįsta žmogų, todėl žmogus gali jį pažinti? Šiandien puikiai žinome, kad ten, kur atkakliai, žūtbūtinai bandoma sukurti pasaulį be Dievo, atsakymas skamba: tai absurdiškas eksperimentas. Nekontroliuojamas eksperimentas. Nors krikščionybė savo istorijos tėkmėje dažnai patirdavo nesėkmę (ji išties stulbinamai pralaimėdavo), tačiau iš joje saugomos gerosios naujienos vis dėlto kildavo – netgi jai to neketinant – teisingumo ir meilės masteliai, jie dažnai atsigręždavo prieš ją, bet niekada tas kilimas nevyko be tylaus galingo palaikymo to, kas joje glūdi ir saugoma.

Kitaip tariant: aš lieku Bažnyčioje, nes tik joje, bet ne už jos, galima tikėti. Tikėjimą vertinu kaip būtinybę žmogui, netgi – pasauliui; iš to tikėjimo pasaulis gyvena, net jei tam tikėjimui nepritaria. Nes ten, kur Dievo nebėra – tylintis Dievas nėra Dievas – ten nebėra už pasaulį ir žmogų pirmesnės tiesos. Tačiau pasaulyje be Dievo neįmanoma ilgai išgyventi; kai nusprendžiama atsisakyti tiesos, gyvybę palaiko mintis, kad tiesa vis dar tebešviečia, lygiai taip, saulei užgesus, dar kurį laiką matytume jos šviesą ir neatrodytų, kad pasaulyje iš tiesų stojo naktis.

Tą patį galima dar kartą suformuluoti kitu požiūriu: lieku Bažnyčioje, nes tik Bažnyčioje tikėjimas išgano žmogų. Tai skamba labai tradiciškai ir dogmatiškai, netikrai, bet mintis yra visiškai aiški ir realistiška. Išganymo troškimas iš naujo galingai nubudo mūsų baimės ir frustracijos pasaulyje. Sigmundo Freudo ir Carlo Gustavo Jungo pastangos yra ne kas kita, o bandymas duoti išganymą neišganytiesiems. Marcuse, Adorno, Habermasas – kiekvienas savaip, vis iš kito pradžios taško – toliau ieško išganymo ir jį skelbia. Fone stovi Marxas – jis irgi kelia išganymo klausimą. Juo laisvesnis, juo šviesesnis, juo stipresnis tampa žmogus, juo labiau jam neduoda ramybės išganymo troškimas, juo nelaisvesnis jis jaučiasi.

Nuo Marxo, Freudo iki Marcuse‘s visų pastangoms bendra tai, kad jie išseko išganymo, siekdami sukurti pasaulį be kančių, be ligų ir vargo. Laisvas nuo priespaudos, nuo kančios, nuo neteisingumo pasaulis – štai garsieji mūsų kartos šūkiai; galingu sprogimu pratrūkęs jaunimo judėjimas skirtas šiam pažadui, o senimas niršta, kad tas pasaulis vis dar nesukurtas, kad prievarta, neteisingumas, kančia tebeegzistuoja. Kovoti su kančia ir neteisingumu – išties krikščioniška paskata. Tačiau įsivaizdavimas, kad socialinėmis reformomis, priespaudos pašalinimu ir teisėtvarka galima sukurti pasaulį be kančių, ir troškimas jį matyti čia ir dabar yra iliuzija, gilus žmogiškosios būtybės neįsisąmoninimas. Iš tikrųjų kančia šiame pasaulyje kyla ne tik iš nelygiai padalytos valdžios ir turtų. Kančia – tai ne tik nepatogumas, kurio reikėtų atsikratyti: tas, kas to nori, tas turi bėgti į narkotikų iliuzinį pasaulį, kur sunaikins save ir ims prieštarauti tikrovei. Tik iškentėdamas save patį ir kentėdamas tol, kol kančia išlaisvins iš egoizmo tironijos, žmogus randa save, randa savo tiesą, džiaugsmą, laimę. Tai, kad mums nuolat dumiamos akys: esą žmogumi galima tapti neįtvirtinant savęs, neiškenčiant atsižadėjimo, nepergalint sunkumų; tai, kad mes mulkinami, esą nebūtinai atkakliai laikytis tradicijos, kantriai nukęsti įtampą, kurią sukuria žmogaus priedermės ir jo faktinė būtis, – štai kas sudaro mūsų laiko krizę.

Žmogus, iš kurio atimami sunkumai ir jis nuvedamas į savo svajonių šalį, praranda savo saviškumą, save patį. Žmogus išties išganomas ne kitaip, o Kryžiumi, priimdamas kančią – kentėjimą savęs paties ir pasaulio, kuris Dievo kančioje tapo išlaisvinančios prasmės vieta. Tik taip, tik priimdamas visa tai, žmogus tampa laisvas. Visi siūlymai, žadantys laisvę paprastesniu būdu, žlugs, pasirodys esą apgaulė. Krikščionybės viltis, tikėjimo šansas galiausiai pagrįstas tuo, kad jis sako tiesą. Tikėjimo šansas yra tiesos šansas – tiesą galima užtemdyti ir sumindyti, bet ji negali žūti.

Dabar aptarkime paskutinį dalyką. Žmogus visada mato tiek, kiek jis myli. Žinia, esama neigimo ir neapykantos aiškiaregystės. Bet neigimas ir neapykanta mano tik tai, kas juos atitinka: tai, kas negatyvu. Taip jie gali apsaugoti meilę nuo aklumo: kai, ji neregė, nebemato, kur jos pačios ribos ir kokie pavojai jos tyko. Bet jie negali kurti. Be tam tikro meilės kriterijaus nieko neįmanoma rasti. Kas nesurizikuoja bent jau pradėti tikėjimo eksperimentą, pradėti eksperimentą su Bažnyčia – pritardamas, ne neigdamas – kas nerizikuoja pažvelgti meilės akimis, tam lemta tik apmaudauti. Meilės rizika yra išankstinė tikėjimo sąlyga. Kai žmogus išdrįsta mylėti, nebūtina slėpti Bažnyčios dėmių. Tačiau žmogus pamatys, kad esama ne tik dėmių. Jis pamatys, kad šalia skandalų Bažnyčios istorijos yra ir kita, laisvinančios tikėjimo jėgos Bažnyčios istorija, kuri didžiosiomis asmenybėmis, tokiomis kaip Augustinas, Pranciškus Asyžietis, dominikonų vienuolis Las Casas, karštas indėnų gynėjas, Vincentas Paulietis, Jonas XXIII per visus šimtmečius įrodė savo vaisingumą.

Toks žmogus pamatys, kad Bažnyčia paliko istorijoje šviesos pėdsaką, kurio neįmanoma nematyti. Grožis, nubudęs pažadintas Bažnyčios žinios, dar dabar mums atsiveriantis nelygstamuose kūriniuose, jam irgi bus tiesos liudijimas: tai, kas galėjo pasireikšti tokiu būdu, negali būti vien tamsa. Didžiųjų katedrų grožis, muzikos, išaugusios tikėjimo aplinkoje, grožis, bažnytinės liturgijos orumas, apskritai šventės, kurios neįmanoma surengti pačiam, kurią įmanoma tik gauti[7], tikruma, metų išbaigimas liturginiais metais, kur praeitis persmelkia dabartį, amžinybė – laiką, visa tai, mano supratimu, nėra nereikšmingas atsitiktinumas. Grožis yra tiesos atspindys, yra pasakęs Tomas Akvinietis, o grožio iškraipymas yra prarastos tiesos autoironija, – galėtume pridurti. Išraiška, kurią grožis įstengė susikurti istorijoje, liudija jo naudai, tiesos, už jo stovinčios tiesos naudai.

Norėčiau paminėti dar vieną nuorodą, nors ji gal ir kreipia į subjektyvius dalykus. Juk ir dabar, jei tik plačiai atmerksi akis, pamatysi žmonių, kurie yra gyvas laisvinančios krikščioniškojo tikėjimo jėgos liudijimas. Visai ne gėda būti ir likti krikščioniu dėl žmonių, kurie prieš mus gyveno krikščioniškai ir savo gyvenimu buvimą krikščioniu padarė įtikinamą ir mylimą. Juk tai iliuzija, kai žmogus nori save paversti tam tikru transcendentaliniu subjektu, kuriame galioja tik tai, kas atitiktina. Suprantama, tada privalu reflektuoti tokias patirtis, patikrinti jų atsakingumą, jas nuskaistinti ir naujai pripildyti. Bet argi net tada, tame neišvengiamame objektyvavimo procese, negalima įžvelgti krikščioniškumo paliudijimo, kuris neturi būti niekinamas, – paliudijimo, kad tas krikščioniškumas žmones padarė žmoniškus, nes juos sujungė su Dievu? Argi tai, kas itin subjektyvu, šiuo atveju nėra ir visiškai objektyvu, ir to objektyvumo prieš nieką neprivalome gėdytis?

Pabaigai – dar vienas pastebėjimas. Kai sakome (o apie tai jau kalbėjome), kad be meilės nieko negalima matyti, kad ir Bažnyčią, idant ją pažintum, reikia mylėti, tai daugelis šiandien sunerimsta. Argi meilė – ne kritikos priešingybė? Ar ji galiausiai ne dingstis valdantiesiems nutildyti kritiką ir esamą padėtį išlaikyti tokią, kokia ji yra, sau naudingą? Ar žmonėms patarnaujama, kai jie raminami ir dailinama tai, kas yra, ar kai nuolatos stojama už žmogų prieš įsišaknijusį neteisingumą ir struktūrų priespaudą?

Tai labai platūs klausimai, jų čia neįmanoma smulkiai išnagrinėti. Bet viena turėtų būti aišku: tikra meilė nei statiška, nei kritiška. Jei apskritai esama galimybės pozityviai keisti kitą žmogų, tai šios: jį mylėti ir taip padėti jį pamažu keisti iš to, kas jis yra, į tai, kas jis gali būti. Nejau Bažnyčia darytų kitaip? Pažvelkime į naujausią įstoriją: XX a. pirmoje pusėje liturgijos ir teologijos atnaujinimas subrandino tikrą reformą, kuris sukėlė pozityvių permainų; tai buvo įmanoma tik todėl, kad būta žmonių, kurie mylėjo Bažnyčią blaiviai, kaip turintys gebėjimo skirti dovaną, mylėjo „kritiškai“ ir dėl Bažnyčios buvo pasiryžę kentėti. Šiandien sėkmė, atrodo, nusigręžė nuo mūsų, bet, matyt, todėl, kad mes visi per daug norime patvirtinti tik save pačius. Likti Bažnyčioje, kurią dar turime sukurti, kad joje apsimokėtų likti, neverta; tai savaiminė prieštara. Likti Bažnyčioje, nes ji verta likti, nes ji verta būti mylima ir meile nuolat – viršydama save – būti keičiamu į save pačią – štai kelias, kurį ir šiandien rodo tikėjimo atsakomybė.

Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė.

[1] Denzinger-Schönnetzer, Enchiridion Symbolorum, Freiburg, 1963, Nr. 3013sq.

[2] Kad toks reikalavimas nėra visai nepagrįstas, o yra plačiai suderinamas su sakramentais apibrėžtomis vadovavimo Bažnyčiai formomis, nuodugniai aptariama: Ratzinger, J.; Maier, H., Demokratie in der Kirche, Limburg, 1970.

[3] Eliade, M., Die Religionen und das Heilige, Salzburg, 1954, S. 215; plg. Apskritai visa skyrių „Mėnulis ir mėnulio mistika“ (S. 180-216).

[4] Plg. Rahner, H., Griechische Mythen in christlicher Deutung, Darmstadt, 1957, S. 200-224; Idem, Symbole der Kirche, Salzburg 1964, S. 89-173. Įdomi nuoroda, kad Antikos mokslas nuodugniai diskutavo klausimu, ar Mėnulis pats šviečia, ar atspindi kito kūno šviesą. Bažnyčios Tėvai pasirinko pastarąjį teiginį.

[5] Ambrosius, Exameron, IV 8, 23 / CSEL 32, 1, p. 137; Rahner, H., Griechische Mythen, S. 201.

[6] De Lubac, H., Geheimnis aus dem wir leben, Einsiedeln, 1967, S. 20 ir t.; plg. S. 18 ir t.

[7] Plg. Pieper, J., Musse und Kult, München, 1948.