2020 10 05

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kodėl aš nebalsuosiu už Harį Poterį

Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Turiu tokį įprotį – kiekviena proga raginti žmones daugiau pinigų skirti paramai ir labdarai. Jeigu apie tai kalbuosi su kuo nors asmeniškai, dažnai išeina maždaug toks dialogas:

− O jeigu aš duosiu pinigų elgetai, o jis juos pragers?

− Tada remk ne pavienį elgetą, o organizaciją, kuri sistemingai rūpinasi vargšais ir benamiais.

− O jeigu ta organizacija tokia didelė, kad visas aukas suryja jos pačios valdymas, o žmonėms paremti nieko nebelieka?

− Tada remk mažą, skaidresnę organizaciją.

− Bet tada ir jos nudirbami darbai bus mažesni.

− Tada remk ne labdaros organizaciją, o kultūros įstaigą, jos veiklai mastas ne taip svarbu.

− O kaip tada apskritai žinoti, kad už mano pinigus daroma kas nors naudingo?..

Jei dialogas trunka pakankamai ilgai, dažniausiai imu ir tiesiai pasakau:

− Žiūrėk, jeigu tu dairaisi visur aplink ir nerandi nė vieno asmens, organizacijos ar institucijos, kuri būtų verta tavo paramos – tada tu ne apdairus, o tiesiog šykštus.

Man atrodo, truputį panašiai yra ir su rinkimais, kai „nėra už ką balsuoti“, nes visi kandidatai neverti mūsų balso. Tas vagis, anas nacis, šitas genderistas, dar kitas to ar ano giminė. Kaip galima už tokius balsuoti? Ir vos pora kadencijų, o pranašystė jau pildosi savaime: smunka politinė kultūra ir politikų kompetencija, bukas kartojimas „visi jie vagys“ virsta tikra korupcija. Blogiausia, ima svyruoti pačios demokratinės valstybės struktūros ir institucijos. Niekas daugiau jų nepalaiko, kaip tik piliečių tikėjimas.

Pasakysiu tiesiai šviesiai: man atrodo, mes jau prisižaidėm. Politikus sunku mylėti ir gerbti, bet būtent tai ir yra didžiausia šio neabejotinai kilnaus ir garbingo pašaukimo našta. Politika iš žmogaus reikalauja ne šiaip laiko, jėgų ir sugebėjimų. Eidamas į politiką, žmogus rizikuoja labai jautriais dalykais – reputacija, dalykiniais ir asmeniniais santykiais, idealizmu ir įsitikinimais, o kraštutiniais atvejais – net sąžinės ramybe. Tiek krizenome iš „vagių prie lovio“ ir „klounų Seime“, kad pastarąją kadenciją lygiai tai ir gavome: vagių, sukčių, aferistų, o jei ne, tai tiesiog visiškai, beviltiškai nekompetentingų ir, lyg to dar būtų maža, savo nekompetencijos nė kiek nesuvokiančių žmonių daugumą Seime. Užburtas ratas jau sukasi, partijos byra, joms nesiseka sudaryti rinkimų sąrašų, surasti kandidatų. Ir tai suprantama, o koks gi sveiko proto žmogus savo noru veržtųsi vilkų sudraskomas. Nebent toks, kuris turi kokių nors slaptų asmeninių interesų. Na, kokių nors savo „reikaliukų“, kuriuos ketina „susitvarkyti“, ką nors ten tam Seime „prastumdamas“.

Tačiau Seimas nėra nei lovys, nei cirkas, net jeigu kai kurie jo nariai taip elgiasi. Net jeigu jais nusiviliame ir pasipiktiname, ir net jei tokie mūsų jausmai visiškai pagrįsti. Pats Seimas (ir, atitinkamai, Vyriausybė bei kitos valstybės institucijos) yra turtas, garbė ir privilegija – ne jo narių, bet mūsų visų. Valstybės struktūros, institucijos ir procesai yra vieninteliai dalykai, kurie leidžia valstybei būti. Tai, kad turime Seimą, reiškia, kad turime nepriklausomą ir demokratišką valstybę, kurioje visi esame atstovaujami. Daugybė žmonių pasaulyje tokios laimės neturi, ir net nereikia toli žvalgytis. To nebranginti yra paikystė ir raškažius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Rinkimai yra pagrindinis būdas politikoje dalyvauti visiems piliečiams. Kol neturime pagrindo abejoti rinkimų sąžiningumu ir skaidrumu, neturime pagrindo – neturime teisės, jei nenuskambės per daug dramatiškai – paversti jų farsu. „Neturėjimas“ už ką balsuoti, pareiškimai, kad nėra „vertų“ mums atstovauti kandidatų dvelkia paaugliška arogancija. Niekas ir nežadėjo, kad kandidatai bus „verti“. Konstitucija ir apskritai demokratinė santvarka užtikrina vien patį procesą: galimybes kandidatuoti, burtis į partijas ar kitas politines organizacijas pagal pažiūras ir siekius, galimybes agituoti, galimybes gauti informacijos apie kandidatus, svarbios apsisprendžiant, už juos balsuoti arba ne. Konstitucijoje nenumatyta Seimo narius rinkti iš Visų Šventųjų litanijos. Numatyta rinkti iš piliečių tarpo.

Per pastaruosius porą rinkimų kunigai ir vyskupai truputį patys susipainiojo, ar Bažnyčia dalyvauja politinėje agitacijoje, ar ne, bet kol nebuvo suvešėjusi tokia veidmainystė, Vyskupų konferencija kaskart prieš rinkimus paskelbdavo sausoką, nuobodoką, bet svarbiausius dalykus aiškiai primenantį laišką. Katekizme rašoma, kad katalikai turi balsuoti, remdamiesi protu ir sąžine, ir kad nė vienas kandidatas ar partija negali iki galo atitikti nei Evangelijos, nei Bažnyčios mokymo. Tuo remdamiesi, visų pirma ir turėtume atmesti visus, kurie bando mums įsisiūlyti kaip „vieninteliai“ ir „tikrieji“ katalikų balso verti kandidatai. Taip save pateikdami, jie iškart prieštarauja Bažnyčios mokymui.

Tačiau nesunku tokią mintį praplėsti: joks vienas kandidatas ar partija negali atstovauti man. Norint, kad Seime būtų iki galo atstovaujami mano interesai, į Seimą turėčiau eiti aš pati. Ir tu, ir jis, ir ji, ir jie, ir jos. Atstovavimas automatiškai reiškia, kad interesai grupuojami ir apibendrinami, o tai reiškia, šiek tiek susiaurinami ir supaprastinami. O gyvenant netobulame pasaulyje ir netobuloje šalyje, realistiška netgi tikėtis, kad kiekvieną kadenciją Seime atsiras šiek tiek nedorėlių ir nevykėlių. Bet reikia nepamiršti, kad ne jie ten svarbiausi.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.