2022 05 10

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Kodėl aš negaliu patriarcho Kirilo vadinti „mano didžiuoju ponu ir tėvu“

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Pauliaus Peleckio / „BNS Foto“ nuotrauka

„Rusijai tada buvo panaudotas beprecedentis politinis spaudimas. Prezidentas Klintonas ir kancleris Kolis siunčia prezidentui Jelcinui protesto laiškus, amerikiečių kongresmenai grasina Rusijai, jei bus priimtas šis įstatymas, ekonominėmis sankcijomis. Kas gi atsitiko, kodėl nė viena kita Rusijos vidaus problema neišprovokavo tokios negatyvios, aštrios ir tarpusavyje suderintos Vakarų reakcijos?“

Kaip manote, kokiam politikui priklauso šie žodžiai?

Tai – vienintelės lietuvių kalba išleistos Maskvos patriarcho Kirilo knygos ištrauka: Maskvos ir visos Rusios patriarchas Kirilas, Laisvė ir atsakomybė: ieškant harmonijos, vert. V. Mockus, Maskvos patriarchato tarptautinių bažnytinių santykių skyriaus leidykla, 2012 m., 13 p.

Ši knyga – tai patriarcho Kirilo straipsnių rinktinė. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nemažai rinktinės straipsnių parašyti dar iki Kirilui tampant patriarchu. Bet tai tik įrodo, jog politinės idėjos, šokiravusios visą pasaulį po vasario 24 d., negimė neseniai – ši politinė ideologija buvo jo viso gyvenimo darbas, nuosekliai eitas kelias. Tiesiog anksčiau į tai mažai kas kreipė dėmesį. Aš pats, girdėdamas tas idėjas, tik pajusdavau ispanišką gėdą ir išjungdavau jo pamokslus, nes tuo metu dėl jų nekentėjo žmonės ir manęs tai lyg ir nelietė.

Patriarchas Kirilas. Kremlin.ru / Wikipedia.org nuotrauka

Esu pusiau ukrainietis, ir kai šių metų vasario 24 d. rytą išgirdau siaubingą žinią, jog Ukrainoje prasidėjo karas, mano vidinis pasaulis tarsi sudužo į šipulius. Mano giminaičių miestai – Sumai, Charkivas, miesteliai Donecko srityje – buvo žemėlapyje pažymėti raudonai, o mano draugai Kyjive neatsakinėjo į žinutes. Tuo pačiu metu supratau, kad Maskvos patriarchato laukia gili krizė – juk žinojau, kokį turime patriarchą. Tiesa, kaip giliai širdyje negalėjau patikėti, kad karas Ukrainoje tikrai prasidės, taip ir negalėjau patikėti, kad patriarchas Kirilas teisins šį karą. Iki paskutinės akimirkos buvau optimistas – galvojau, kad mūsų metropolitas viską „išvairuos“, kad atsiribosime nuo patriarcho Kirilo.

Kovo 17 d. vyko dvasininkų susirinkimas. Kaip ir kai kurie kiti dvasininkai siūliau atsiriboti nuo Maskvos patriarcho pozicijos ir nebeminėti jo pamaldų metu kaip „mūsų didžiojo pono ir tėvo“ (slav. великого господина и отца нашего). Deja, susirinkimas nepalaikė mūsų pasiūlymų, todėl dar jam besibaigiant, reaguodamas į jo išvadas, kartu su kun. Vitaliu Dauparu atsispausdinau ir pateikiau prašymą metropolitui:

„Jūsų Eminencija, prašau mane pašalinti iš Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos klero į atsargą [за штат], nes minėti patriarchą Kirilą kaip „mūsų didįjį poną ir tėvą“ prieštarauja mano sąžinei. Tolesnė mano tarnystė Rusios Ortodoksų Bažnyčioje būtų veidmainystė.

Atleiskite, man, nuodėmingam. Aš Jus labai gerbiu ir prašau melstis už mano nuodėmingą sielą.“

Kas buvo po to – visi žino iš žiniasklaidos. Iš pradžių man buvo leista neminėti patriarcho Kirilo, kai lietuvių kalba tarnavau Šv. Paraskevės parapijoje, arba ukrainietiškai – katedroje. Bet tada, balandžio 15 d., netikėtai man buvo pranešta, kad mano prašymas būti nušalintam nuo tarnystės patenkintas. „Atleistas savo noru.“

Bet kodėl man iškilo toks sąžinės konfliktas? Ar iš tikro patriarchas Kirilas teisino karą? Gal jis tiesiog yra Rusijos valdžios verčiamas taip daryti? Jeigu kartu pavartysime lietuvių kalba pasiekiamą patriarcho Kirilo knygą ir kai kuriuos jo ikikarinius pamokslus, suprasime, kad tai, kas vyksta dabar, yra kelių patriarcho Kirilo „dvasininko“ tarnystės dešimtmečių vaisius, o ne naujovė.

Gino Dabašinsko / „BNS Foto“ nuotrauka

Vakarų Europa ir „rusų pasaulis“ kaip skirtingos civilizacijos

Viena iš pamatinių patriarcho Kirilo idėjų – kad „rusų pasaulis“ ir „Vakarai“ yra skirtingos civilizacijos. Vienas straipsnių prasideda fraze: „Greičiausiai XXI amžius Rusijai ir rusiškojo pasaulio tautoms svarbiais klausimais […] liks mokslinės bei techninės, ekonominės ir socialinės raidos klausimai. […] Šių užduočių sėkmingas sprendimas labai priklausys nuo to, kaip jis prisiderins prie dvasinių savitos civilizacijos – Rusijos ir viso rusiškojo pasaulio – parametrų. Be to, svarbiu veiksniu, lemiančiu visą rusų civilizacijos raidą, liks santykiai su išoriniu pasauliu, t. y. santykiai su kitomis civilizacijomis, pirmiausia su vakarietiškąja“ (Laisvė ir atsakomybė, 87 p.).

Kaip patriarchas Kirilas supranta „rusų pasaulį“, jis nuosekliai išdėstė dar pirmaisiais jo valdymo metais parengtame pranešime, Rusų pasaulio III asamblėjos atidaryme. Jame patriarchas išvardija tris pagrindinius rusų pasaulio pagrindus:

  1. Ortodoksų tikėjimas („kurį mes įgijome bendroje Kyjivo krikštykloje“ „istorinio kunigaikščio Vladimiro pasirinkimo dėka“);
  2. Rusų kalba ir kultūra („rusų kultūrai gali priklausyti ir rusas, ir totorius, ir ukrainietis, ir gruzinas…“);
  3. Bendra istorinė atmintis ir ateities vizija („Mūsų protėviai kartu kūrė ir vystė Rusią bei gynė ją nuo svetimšalių užpuolikų“).

Atkreipkime dėmesį į šias 2009-ųjų citatas, nes 2022 metais beveik tie patys žodžiai pasigirs teisinant karą Ukrainoje.

Trumpai galima užsiminti ir apie tai, kaip jis supranta Rusijos tapatybę: „Turime herbą – dvigalvį erelį, kilusį iš viduramžių Rusijos, tai Bizantijos simbolis. Turime trispalvę – tai Rusijos imperija. Turėtume turėti sovietinį laikotarpį – išsaugokime [sovietinio himno] muziką“ (citavo pats save 2015 m. patriarchas Kirilas interviu pas Dmitrijų Kiseliovą).

„Vakarų pasaulis“ patriarcho Kirilo vizijoje praeityje turėjo daug pasiekimų, buvo krikščioniškas, o dabar patiria nuosmukį. Pasak jo, „Europa netenka tų bruožų, kuriuos jai davė krikščionybė – noriu vėl pabrėžti: tiek Vakarų, tiek Rytų krikščionybė! […] Europa praranda savo sielą“ (Laisvė ir atsakomybė, 114–115 p.). Rusija minima kaip daugiakultūrės civilizacijos pavyzdys Europai (116 p.). Didžiausią bėdą patriarchas mato europietiškoje žmogaus teisių koncepcijoje, kurios kritikai iš esmės ir skirta knyga „Laisvė ir atsakomybė“.

Knygoje yra straipsnis, kuris vadinasi „Liberalusis standartas: grėsmė pasauliui ir laisvei“ (57–64 p.). Žinoma, didžiausia grėsmė liberalioje žmogaus teisių sampratoje – ta, kad ji remia feministines idėjas ir homoseksualų laisves, juk „homoseksualių santuokų laiminimas yra ne kas kita, kaip liberalaus standarto žmogaus teisių religinėje srityje praktinis įgyvendinimas“ (14 p.). Vėlgi, verta atkreipti dėmesį į temas, nes jos kartosis 2022 m.

Patriarcho Kirilo knyga „Laisvė ir atsakomybė: ieškant harmonijos“. Evgenios Levin nuotrauka

Viename pamokslų patriarchas Kirilas liberaliąją žmogaus teisių koncepciją netgi paskelbė erezija: „Matome, kaip daugelyje klestinčių šalių stengiamasi įteisinti teisę rinktis bet kokį kelią, įskaitant patį nuodėmingiausią, prieštaraujantį Dievo Žodžiui. […] Galbūt tokių filosofinių pažiūrų nebūtų galima vadinti erezija, jei daugelis krikščionių jų nepripažintų ir žmogaus teises nekeltų aukščiau už Dievo Žodį. Todėl šiandien kalbame apie visuotinę žmogaus garbinimo ereziją, naujos rūšies stabmeldystę, kuri iš žmogaus gyvenimo atima Dievą. Nieko panašaus pasauliniu mastu dar nėra buvę.

Būtent šiai pagrindinei mūsų laikų erezijai, galinčiai sukelti apokaliptinius įvykius, įveikti Bažnyčia šiandien turi nukreipti savo žodžio ir minties galią. Visa tai formuluojame labai paprastai – turime ginti ortodoksinį tikėjimą […].“

Taigi šiame 2016 m. pamoksle Vakarų civilizacija jau „gali sukelti apokaliptinius įvykius“ ir platina ereziją, nuo kurios reikia gintis.

Idėjų taikymas 2022-aisiais karo meto pamoksluose

Kovo 6-ąją, vienuoliktąją karo Ukrainoje dieną, patriarchas Kirilas pasakė pamokslą Adomo išvarymo iš Rojaus ir atleidimo tema, kuriame pirmą kartą atskleidė, kaip traktuoja vykstantį karą [paryškinta mano – G. S.]: „…šį pavasarį aptemdė sudėtingi įvykiai, susiję su politinės padėties Donbase pablogėjimu, faktiškai prasidėjusiais karo veiksmais. […]

Jau aštuonerius metus bandoma sunaikinti tai, kas egzistuoja Donbase. Donbase atmetamos vadinamosios „vertybės“, kurias šiandien siūlo tie, kurie pretenduoja į pasaulinę valdžią. Šiandien vyksta ištikimybės šiai valdžiai išbandymas, savotiškas leidimas į tą „laimingą“ pasaulį, perteklinio vartojimo pasaulį, tariamos „laisvės“ pasaulį.

Ar žinote, koks tai testas? Išbandymas labai paprastas ir kartu bauginantis – tai gėjų paradas. Daugelio žmonių reikalavimas rengti gėjų paradus yra ištikimybės šiam galingam pasauliui išbandymas. […] Apskritai mes įsitraukėme į kovą, kuri turi ne fizinę, o metafizinę reikšmę. Deja, žinau, kaip kai kurie ortodoksų tikintieji, šiame kare pasirinkę mažiausio pasipriešinimo kelią, nesusimąsto apie visa tai, apie ką mes šiandien mąstome, bet klusniai eina tuo keliu, kurį jiems nurodo pasaulio galingieji.“

Patriarchas Kirilas ir Vladimiras Putinas. EPA nuotrauka

Šis karas „metafizinis“, nes, kaip matėme iš 2016 m. pamokslo, „gėjų paradai“ ir kitos Vakarų blogybės artina apokaliptinius įvykius. Nuo jų pasaulį gali apsaugoti tik Rusios Ortodoksų Bažnyčia, apie ką Kirilas kalbėjo balandžio 7 d., per Apreiškimo Mergelei Marijai šventę:

„Šiandien meldžiamės, kad būtų išsaugota Rusios krašto dvasinė vienybė. Ir kodėl išorės jėgos sukilo prieš Rusios žemę? Kodėl jie nori ją sunaikinti, suskaldyti, supriešinti brolį su broliu? Šventajame Rašte minima tam tikra jėga, kuri sulaiko Antikristo atėjimą į pasaulį. […] Kai kurie manė, kad tai yra Bažnyčia, kad ji yra stabdančioji jėga. […] Tačiau tai taip pat yra visų laikų ir visų tautų pamaldūs žmonės, tai yra ortodoksų tikėjimas, kuris gyvuoja ir veikia Ortodoksų Bažnyčioje. […] Neatsitiktinai visos aštrios užnuodytos strėlės tų, kurie šiandien siekia suskaldyti Bažnyčią, sukompromituoti Bažnyčią, atplėšti Bažnyčią nuo žmonių, yra nukreiptos į šią jėgą.“

Malda, kurią mini patriarchas, buvo kovo 3 d. išplatinta skaityti visose Rusios Ortodoksų Bažnyčios parapijose (cirkuliarinį laišką galima rasti patriarchijos puslapyje), nors ir mūsų vietinis metropolitas liepė jos neskaityti. Joje yra tokie žodžiai, kurie ir aiškinami pamoksle:

„Iš vienos krikštyklos prie šventojo kunigaikščio Vladimiro mes, Tavo vaikai, gavome malonę – įtvirtink mūsų širdyse broliškos meilės ir taikos dvasią per amžius! Svetimtaučius, kurie trokšta karo ir susimokė prieš šventąją Rusią, sudrausk ir sugriauk jų sumanymus.“ Kitaip tariant, tai ne Rusija užpuolė Ukrainą, o svetimtaučiai užpuolė Šventąją Rusią, taip artindami apokalipsę.

Rusijai net ir neįmanoma užpulti Ukrainos, nes tai viena ir ta pati tauta, kaip patriarchas sakė kovo 9 d. pamoksle: „Dabar vyksta Rusijos ir Ukrainos konfliktas. Pagalvokime, kas iš tikrųjų galėtų mus skaldyti? […] Kitaip tariant, šiandien konfliktuoja dvi broliškos tautos, o iš tikrųjų, viena – rusų tauta. […] Rusia yra viena šalis, viena tauta, bet ši tauta pasirodė esanti labai stipri, ir kaimynai, išsigandę jos stiprybės, ėmė daryti viską, kad suskaldytų šią tautą, kad įtikintų šios tautos dalis, jog jos apskritai nėra viena tauta.“

Taigi šventoji Rusia, kurios centre – Rusija, Baltarusija ir Ukraina, ginasi nuo priešiškų galių apokaliptinėje kovoje. Ir, žinoma, tai, kad Rusija naudoja jėgą kitoje, suverenioje valstybėje, pasak patriarcho, yra visiškai pateisinama, nes, kaip jis sakė 1-osios gavėnios savaitės trečiadienio pamoksle: „Žinome, kad tai ne tik kaimynų ginčas, bet ir konfliktas, kuriame dalyvauja valstybės, t. y. institucijos, turinčios teisę panaudoti jėgą, kad priverstų savo piliečius paklusti, jei jie pažeidžia įstatymus, arba priversti kitas šalis, jei mano, kad jos kelia grėsmę, užtikrinti, kad ši grėsmė neegzistuotų.“

Karas Ukrainoje: po rusų raketų apšaudymo, Kramatorskas, Donecko regionas. EPA-EFA / Romano Pilipėjaus nuotrauka

Karo teisinimas Pasaulio Bažnyčių Tarybai ir popiežiui

Simonas Bendžius yra rašęs apie orthodoxia.info paviešintą 2018 m. patriarcho Kirilo ir Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus susitikimo stenogramą, ji rodo, jog greičiausiai jau tada patriarchas Kirilas žinojo apie Vladimiro Putino planus užpulti Ukrainą ir juos teisino:

„[Su Ukraina] esame viena šalis ir viena tauta. Kyjivo neįmanoma atskirti nuo mūsų šalies, nes jis yra mūsų istorijos ištakos. Rusios Ortodoksų Bažnyčios vienybę saugo rusų ir ukrainiečių tautinė savimonė. […] Jie [Ukrainos politikai] neatstovauja tautai. Valdžią jie užėmė per Maidaną, perversmu. Jie prašo autokefalijos, kad padidintų savo prestižą, nes valdžią turi neteisėtai. Žmonės juos nuvers ir išvarys, todėl jie siekia visuotinio patriarchato institucijos paramos.“

Faktiškai tas pats, tik kitu gramatiniu laiku, bus kalbama karui prasidėjus.

Kovo 2 d. Pasaulio Bažnyčių Tarybos (ekumeninė organizacija, vienijanti protestantų ir ortodoksų Bažnyčias) generalinis sekretorius kreipėsi laišku į patriarchą Kirilą, ragindamasis viešai pasisakyti už karo nutraukimą, paraginti valdžią nutraukti agresiją. Į tai patriarchas Kirilas atsakė savo laišku, kuriame aiškino karo priežastis, verta pacituoti beveik visą laišką:

„Laikui bėgant prie jos [Rusijos] sienų priartėjo pajėgos, kurios atvirai laiko Rusiją priešu. NATO blokas metai po metų, mėnuo po mėnesio didino savo karinę galią, nepaisydamas Rusijos nuogąstavimų, kad šie ginklai vieną dieną atsisuks prieš ją.

Be to, politinės jėgos, siekusios sulaikyti Rusiją, neketino kariauti su ja savo rankomis. Jie planavo pasinaudoti kitomis priemonėmis: bandė paversti priešais broliškas tautas – rusus ir ukrainiečius. Jie negailėjo nei pastangų, nei išlaidų, pumpuodami į Ukrainą ginklus ir karinius instruktorius. Tačiau blogiausia buvo ne ginklai, o bandymas „perauklėti“ ir psichologiškai paversti ukrainiečius ir ten gyvenančius rusus Rusijos priešais.

Tą pačią užduotį vykdė 2018 m. Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus įvykdytas Bažnyčios suskaldymas, sudavęs smūgį Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai.

Jau 2014 m. per kruvinus įvykius Kyjivo Maidane atsirado pirmųjų aukų. […]

Tuomet prasidėjo ginkluotas konfliktas Donbase, kurio gyventojai gynė savo teisę kalbėti rusiškai ir reikalavo pagarbos savo istorinei ir kultūrinei tradicijai. […]

Šis tragiškas konfliktas tapo didžiosios geopolitikos, kurios pagrindinis tikslas – susilpninti Rusiją, dalimi. Dabar Vakarų lyderiai Rusijai taiko ekonomines sankcijas, kurios pakenks visiems. Kartu jie nedvejodami sako, kad siekia sukelti kančių ne tik Rusijos vadovams ar kariuomenės vadams, bet ir Rusijos žmonėms. Rusofobija neregėtu greičiu plinta visame Vakarų pasaulyje.“

Popiežius Pranciškus kalbasi su patriarchu Kirilu, 2022 m. kovo 16 d. „Vatican News“ nuotrauka

Palyginkime tai su Maskvos patriarchato išorės reikalų skyriaus pranešimu apie tai, ką patriarchas Kirilas sakė popiežiui Pranciškui jų pokalbio metu, kai popiežius paragino patriarchą „kalbėti Jėzaus, o ne politikos kalba“ ir „nebūti Putino klapčiuku“:

„[Patriarchas Kirilas:] „Jums leidus, norėčiau pasidalyti savo požiūriu į dabartinę sudėtingą situaciją. Žinoma, mes gyvename skirtinguose informaciniuose laukuose: Vakarų žiniasklaida nekalbėjo arba beveik nekalbėjo apie kai kuriuos faktus, į kuriuos norėčiau atkreipti jūsų dėmesį.

Patriarchas Kirilas taip pat pažymėjo, kad konfliktas prasidėjo nuo 2014 m. įvykių Kyjivo Maidane, dėl kurių pasikeitė Ukrainos valdžia. Jis atkreipė ypatingą dėmesį į įvykius Odesoje ir jų padarinius: ‚Tame mieste vyko taikus rusakalbių gyventojų, ginančių savo teisę vartoti gimtąją kalbą ir kultūrą, mitingas. Šį taikų susirinkimą užpuolė nacių grupuočių atstovai: jie ėmė mušti demonstrantus lazdomis. Žmonės ėmė ieškoti prieglobsčio netoliese esančiuose Profsąjungų rūmuose. Tuo metu įvyko baisus dalykas: pastatas buvo užrakintas, o tada padegtas. Žmonės bandė pabėgti šokdami iš antro ar trečio aukšto ir, žinoma, sudužo. Tie, kurie priėjo prie langų, nedrįsdami iššokti, buvo sušaudyti iš apačios.‘ […]

Toliau patriarchas Kirilas priminė, kad sovietmečio pabaigoje Rusija buvo užtikrinta, jog NATO nepajudės nė per centimetrą į rytus. Tačiau šis pažadas buvo sulaužytas ir net buvusios sovietinės Baltijos respublikos įstojo į NATO. Susidarė pavojingiausia situacija: NATO sienos nuo Sankt Peterburgo nutolusios per 130 kilometrų, raketų skrydžio laikas – vos kelios minutės. Jei Ukraina būtų priimta į NATO, skrydis į Maskvą taip pat truktų kelias minutes. Rusija niekaip negalėjo ir negali leisti, kad tai įvyktų.

Primenu, tai oficialaus Maskvos patriarchato išorės reikalų skyriaus pranešimo apie popiežiaus ir patriarcho Kirilo pokalbį ištraukos. Taip religinės bendruomenės lyderis patriarchas Kirilas kalba apie karą Ukrainoje, kurį, jo nuomonė, išprovokavo NATO.

Maskvos prospektas Sankt Peterburge 2022 m. balandžio 4 d. Anatolijaus Malcevo / EPA-EFE nuotrauka

Apibendrinimas: patriarchas Kirilas – dvasininkas ar politikas?

Susipažinus su patriarcho Kirilo politine ideologija ir jos religiniais, apokaliptiniais motyvais tampa aiškiau, kodėl dalis ortodoksų teologų, prasidėjus karui, mokymą apie „rusų pasaulį“ paskelbė erezija, apie ką rašė dr. Giedrius Saulytis. Pats patriarchas Kirilas Vakarų civilizaciją vadina eretine, tad europietiškų pažiūrų akademikai, teologai ir dvasininkai atsakė tuo pačiu, paskelbdami erezija patriarcho Kirilo mokymą. Visgi, man atrodo, kad patriarchas Kirilas daugiau politikuoja, nei kuria rimtą teologiją.

Kai mes buvome atleisti iš aktyvios kunigo tarnystės, patys buvome apkaltinti „politikavimu“. Įstabu – pasirodo, kalbėti apie tai, kaip Kyjive per Maidaną valdžia buvo užimta neteisėtai, kaip NATO priartėjo prie Rusijos sienų, ką daro patriarchas Kirilas, – tai ne politikavimas. Tuo tarpu garsiai pasmerkti patriarcho politikavimą ir Rusijos agresiją prieš nekaltą ukrainiečių tautą – politikavimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Iš tikrųjų aš svajoju apie Bažnyčią, kurioje nebūtų politikavimo, kurioje galėčiau atsikvėpti nuo patriarcho Kirilo politinės propagandos, girdėtos ne vienus metus. Nenoriu girdėti pateisinimų žudyti žmones. Laimė, Ortodoksų Bažnyčia – tai ne tik Maskvos patriarchatas, patinka tai patriarchui Kirilui ar ne.

Žinau, kad nepatinka, ir todėl visi mes, kurie atsisakysime politiką Maskvos patriarcho krėsle vadinti savo „didžiu ponu ir tėvu“, būsime apšaukti tikėjimo išdavikais – net jeigu mūsų ortodoksiškumą patvirtins visi likę pasaulio patriarchai.