Kodėl balsuoti, jei rodos, kad neturiu už ką balsuoti?

Pradėkime nuo to, kad balsuoti ar nebalsuoti yra laisvo piliečio apsisprendimo reikalas. Ir vis dėlto manau, kad mes, kaip piliečiai, turime ne tik laisves bei teises, tačiau ir tam tikrą atsakomybę. Besiskųsdami, kad su demokratija yra kažkas ne taip, turėtume suvokti, jog demokratijos kokybė priklauso ne tik nuo to, kaip veikia institucijos ir kaip jos sąveikauja tarpusavyje. Demokratijos kokybė smarkiai priklauso ir nuo piliečių pasirinkimų, kurie atskleidžia ir jų vertybinius principus, idėjines nuostatas. Juk sutikite, jei meru tampa politikas, kuris, pavyzdžiui, nežino, kam priklauso Krymas, ar apie kurį kalbama, kad „nors ir vogė, bet vis tik padarė“, tai daug pasako apie pačius rinkėjus ir jų atšipusius moralinius principus.

Kitaip tariant, demokratijoje baksnodami pirštu į iškilusias bėdas negalime visko nurašyti tik jų, politikų, valstybės tarnautojų ir kt., kaltei. Kaip būtų patogu, tiesa? Visa atsakomybė tik jų, o mes, piliečiai, esame tik vertintojų komisija. Tačiau demokratija dėl to ir yra nepatogi, nes kiekvienoje problemoje yra mūsų, piliečių, paliktas pėdsakas. 

Dažnai argumentuojama, jog balsuoti reikia todėl, kad priešingu atveju už mus pasirinks kiti. Tiesa. Tačiau taip pat svarbu pasakyti ir tai, kad tiek dalyvavimas, tiek nedalyvavimas balsavime turi įtakos galutiniam rezultatui. Vadinasi, jei mūsų pasirinkimas daro įtaką baigčiai, mums tenka ir dalis atsakomybės už esamą situaciją. Nebalsavimas neatleidžia nuo atsakomybės. Kartais nebalsavimas gali žymėti ne tik abejingumą ir nesidomėjimą viešaisiais reikalais, tačiau ir argumentuotą protestą. Tačiau čia svarbus klausimas, ar tikrai tas protestas duoda norimą rezultatą.

Esminis klausimas – ar tikrai apsimoka nebalsuoti, jei nematai sau tinkamo kandidato mero rinkimuose ar kovoje dėl vietų taryboje? Ar vis dėlto labiau verta rinktis mažiausią blogybę iš visų? Kitaip tariant, apsisprendimą, ką rinktis, gali lemti ne tik noras ką nors būtinai matyti mero poste ir taryboje, tačiau ir noras tam tikriems veikėjams užkirsti kelią į postą. Juk tai irgi gali būti laimėjimas. Svarstant apie galimus pasirinkimus omenyje dera turėti ne tik galimą idealų variantą, tačiau ir įmanomus blogus scenarijus.

Būtent galvojimas apie blogus scenarijus gali padėti bent jau susisiaurinti kandidatų, iš kurių renkamasi, sąrašą. Viešojoje erdvėje nestigo patarimų, kokiais kriterijais remiantis atmesti tam tikrus politikus, siekiančius mero ar tarybos nario posto. 

Pirmas dalykas – reputacija. Kaip ir žurnalistui, taip ir politikui reputacija yra brangiausias turimas turtas. Tad dera rinktis iš tų, kurių biografijų neteršia reputacijos dėmės. Kitaip tariant, dera žiūrėti ne tik į tai, ką kandidatai siūlo ateičiai, tačiau ir į tai, ką byloja jų praeitis.

Antra – miesto vizija. Dera žvelgti į tai, ar politinė jėga ir jai atstovaujantys politikai geba identifikuoti esmines savivaldos problemas ir pasiūlyti bendrą bent jau artimiausios kadencijos viziją, kuri apimtų ir tų problemų sprendimą. Dalis politikų ir jų atstovaujamų partijų bei komitetų vizijos stoką bando užglaistyti sutelkdami visą dėmesį į vieną ar kelis, dažnai net ir ne pačius aktualiausius, tačiau medijose gerai išsuktus ir audrą keliančius klausimus. 

Trečia – komanda. Įvedus tiesioginius mero rinkimus, gali atrodyti, kad išsirinkti miesto galvą ir yra pagrindinis uždavinys. Tačiau meras nėra superherojus, kuris vienas sutvarkys visus reikalus. Tam būtina komanda, kandidatų į tarybą sąrašas, kuris geriausiu atveju turėtų apimti skirtingų sričių – švietimo, susisiekimo, ekonomikos, sporto ir kt. – specialistus. Tad svarbu žvelgti ir į tai, koks yra sąrašas – kompetentingų politikų komanda ar tiesiog klusnūs klapčiukai, kurie vykdytų vienasmenius mero nurodymus, padėtų įtvirtinti ar kai kuriais atvejais išlaikyti administracinio resurso panaudojimą asmeniniams reikalams. 

Ketvirta – nesirinkti politinių perbėgėlių, kurie ieško asmeninės naudos, priklausomai nuo to, iš kur pučia vėjas. Tokie perbėgėliai diskredituoja pačią politiką, piršdami piliečiams mintį, kad iš tiesų partinės iškabos, nurodančios į tam tikras idėjas, yra nieko vertos, tėra rinkai išstatyti prekės ženklai. Dar peršama mintis, kad savivalda vis tiek nėra politika, o labiau ūkio administravimas. Tikrai ne, savivalda yra politika vien todėl, kad prioritetinių problemų susidėliojimas, galimų sprendimo būdų siūlymas jau savaime yra politika. Kodėl? Nes idėjinės ir vertybinės nuostatos lemia tų problemų reitingavimą, o kartu ir siūlo skirtingus būdus joms spręsti. Žmogus, kuris vieną dieną kalba apie liberalizmą, o kitą dieną viską nori spręsti jau socialdemokratiškai, yra ne tik nenuoseklus, bet ir neturintis politinio stuburo. Vadinasi, ir lengvai mainantis vertybes.

Penkta – tikrai nepateisinama balsuoti už tuos, kurie vis dar uždirba pinigus kruvinoje agresorėje Rusijoje ir vis vedžioja piliečius už nosies, kad jau tuoj viskas bus baigta. Nederėtų rinktis tų, kuriems neaišku, kam pagal tarptautinę teisę, o ne brutalios galios politiką priklauso Krymas. Kai kas paklaustų, o kas gi čia bendro su savivalda, ji juk nesprendžia užsienio politikos klausimų? Juk svarbu, kad keliai būtų sutvarkyti, pakaktų vietos darželiuose ir pan. O bendra čia tas, kad tokie pasirinkimai parodo moralinį kandidatų veidą, kai palaikoma ne teisingumo, o savanaudiško intereso, ne solidarumo užpultajam, o nuolankumo galiai pozicija. Juk veikiausiai tokiomis pačiomis vertybėmis bus vadovaujamasi ir vietos lygmeniu. Tad paskui gali tekti gailėtis, kad asmeninis interesas ėmė viršų prieš bendrą gėrį. 

Lietuvos visuomenės pilietinės galios indeksas rodo, kad daugiausia pilietinio veikimo potencialo mūsų visuomenė turi būtent kalbant apie vietos lygmenį. 66,7 proc. apklaustųjų nurodė, kad arba patys inicijuotų, arba bent jau prisijungtų prie pilietinio veikimo, jei iškiltų vietinės reikšmės problema, pavyzdžiui, jei būtų netoliese planuojama statyti pavojingų atliekų perdirbimo gamyklą ar įrengti sąvartyną. Taip, tokios problemos yra arčiau kasdienybės nei politiniai ar ekonominiai valstybės lygmens iššūkiai. Tačiau būtent tai ir parodo, kokia svarbi yra vietos savivalda, kuriai ir priklausytų spręsti tuos minėtus klausimus, dėl kurių piliečiai imtųsi aktyvaus veikimo. Būtent todėl ir verta balsuoti savivaldos rinkimuose, net jei neturi savojo kandidato, tačiau gebi išreitinguoti pretendentus nuo didžiausio iki mažiausio blogio.