2022 05 15

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kodėl Bažnyčiai primenamas Karolis de Fuko?

Sacharos dykuma. „Wikipedia Commons“ nuotrauka

Jei jau perskaitėte garsiąją encikliką „Fratelli tutti“, pastebėjote, kad popiežius Pranciškus ją užbaigia kiek netikėtai. Būtų nenuostabu, jei būtų grįžęs prie Asyžiaus Neturtėlio, kurio kreipinys į savo dvasinius brolius tapo šio dokumento pavadinimu. Tačiau paminėjęs tokius garsius vardus kaip Martinas Lutheris Kingas ir Mahatma Gandhi, popiežius mūsų dėmesį atkreipia į žmogų, kuris, „remdamasis savo gilia Dievo patirtimi, nuėjo esminių permainų kelią link suvokimo, kad jis yra visų brolis“.

Taip jis apibūdino palaimintąjį Karolį de Fuko (Charles de Foucauld), kuris šiandien, gegužės 15 d. bus paskelbtas šventuoju. Be jokios abejonės, kunigas, prieš gerą šimtą metų troškęs priartinti Kristų Sacharos dykumos klajokliams, enciklikoje minimas ne atsitiktinai. Ne atsitiktinė ir jo kanonizacija.

Kas buvo Karolis de Fuko?

„Esu šventos motinos sūnus“, – yra rašęs būsimas šventasis, prisimindamas, jog iš jos išmoko pirmųjų maldų ir Dievo meilės. Deja, vos sulaukęs šešerių, jis ir dar jaunesnė sesuo tapo našlaičiais. Vaikais pradėjo rūpintis senelis, jis užtikrino tolesnį krikščionišką ir visapusišką auklėjimą. Karolis puikiai mokėsi, mėgo knygas, kurios, kaip pats rašo, jį ir praturtino, ir apiplėšė. Pamažu nutolo nuo tikėjimo: „Būdamas 12-kos nei ką nors neigiau, nei kuo nors tikėjau, kadangi buvau nusivylęs tiesa ir netikėjau net Dievu, – joks įrodymas man neatrodė pakankamas.“ Savikritiškai vertindamas savo paauglystę, Karolis teigė, kad, būdamas septyniolikos, buvo kupinas egoizmo, tuštybės, blogų kėslų, „tarsi pametęs protą“. Išgyvendamas sielos naktį, nematė nei Dievo, nei žmonių: „vien patį save“.

Atsiskyrėlio ermitažas, pastatytas 1911 m. Asekreme. „Wikipedia Commons“ nuotrauka

Pabaigęs karo mokyklą, Karolis pradėjo karininko karjerą, tačiau be didelio entuziazmo („nekenčiu gyvenimo kareivinėse“). Po senelio mirties paveldėjęs palikimą visiškai atsipalaidavo: „Ilgai miegu, daug valgau, mažai galvoju.“ Laimė, jį prablaškė priverstinės pulko kelionės į Alžyrą, Tunisą: atrado savyje keliautojo gyslelę. Tad, kai teko palikti kariuomenę, leidosi į ilgą kelionę po paslaptingąjį Maroką, trokšdamas kuo nuodugniau pažinti šalies kultūrą ir istoriją. Krikščionims europiečiams Maroke lankytis buvo draudžiama, todėl Karolis, rizikuodamas gyvybe, apsimetė žydų rabinu. Beveik metus klajojo po šalį, kartu su karavanais įveikdamas 3000 km. Už publikuotą surinktą medžiagą, sulaukė didžiulio akademinio pasaulio pripažinimo.

Būtent tuo metu suintensyvėjo ir jo „vidinė ekspedicija“. Musulmonų pamaldumas ir gyvenimo pavyzdys paskatino gilintis į dvasinį gyvenimą. Karoliui teko laimė sutikti ir krikščionių, kurie įkvėpė jam pagarbą. Užsukdamas į bažnyčią, jis kartojo keistą maldą: „Mano Dieve, jeigu esi, leisk, kad pažinčiau Tave!“ Abatas Huvelinas, į kurį Karolis kreipėsi katekizmo pamokų, liepė pirmiausia atlikti išpažintį ir priimti Komuniją. „Aš, kuris esu toks pilnas dvejonių, nepradėjau tikėti per dieną; kartais Evangelijų stebuklai man atrodė neįtikėtini; kartais norėdavau į savo maldas įtraukti Korano ištraukų. Tačiau Dievo malonė ir nuodėmklausio patarimai išsklaidė visus debesis…“

Augant Dievo pažinimui ir meilei, jaunuolis pajuto troškimą visiškai pasišvęsti Dievui. Abatas Huvelinas pritarimą davė tik po trejų metų ir kelionės į Šventąją Žemę. Karolis užsidegė troškimu gyventi taip, kaip matė Nazarete gyvenus Jėzų: kaip kuklus ir neturtingas amatininkas. Tapo trapistu, trokšdamas, kad meilė Dievui ir žmonėms persmelktų visą jo gyvenimą. Abatijoje gerai jautėsi, mokėsi, tačiau jam atrodė, kad vienuoliai gyvena dar pernelyg turtingai ir privilegijuotai. Gimė troškimas įkurti savo bendruomenę, kurios gyvenimas būtų panašesnis į Jėzaus kasdienybę: gyventi iš savo rankų darbo, vadovautis evangeliniais patarimais, skirti daug laiko maldai. Mažos tokių žmonių grupelės turėtų pasklisti visur, ypač tarp netikinčiųjų, šalyse, kur jie niekam nerūpi. Karolis manė, kad didelė institucija anksčiau ar vėliau neišvengiamai ims rūpintis savimi.

Šv. Karolis de Fuko. „Wikipedia Commons“ nuotrauka

Gavęs leidimą išvyko į Nazaretą, kur, savo darbu patarnaudamas viename iš vienuolynų, parašė Mažųjų brolių regulą. Po poros metų grįžo į Prancūziją, ten priėmė kunigystės šventimus.

„Iškart po to pajutau troškimą eiti „pražuvusių avių“ link, labiausiai apleistų, nepaisomų sielų“, – rašė jis, siekdamas įgyvendinti evangelinį tarpusavio meilės įsakymą. Gavo leidimą vykti į Maroką ir apsigyventi tarp musulmonų.

Béni Abbès yra nedidelė Sacharos oazė Alžyre, visai prie pat Maroko sienų. Vietos gyventojai priėmė Karolį kaip saviškį, padėjo pasistatyti namelį, kuriame buvo įrengta ir koplytėlė bei vietos svečiams.

„Noriu, kad visi žemės gyventojai įprastų laikyti mane broliu, visuotiniu broliu… Mano namus pradėjo vadinti „Brolyste“, ir tai labai miela“, – rašė Karolis. Jis mielu noru kasdien daug laiko skyrė maldai priešais tabernakulį: „Eucharistija yra Jėzus, visas Jėzus. Kai myli, nori nuolat bendrauti su mylimu asmeniu ar bent jau į jį žiūrėti. Malda yra būtent tai.“ Tačiau į duris kas nors nuolat pasibelsdavo, tuomet kunigas vadovavosi žodžiais: „Ką padarėte vienam iš šių mažutėlių, man padarėte.“ Nuo ankstaus ryto iki vakaro buvo apsuptas žmonių: vergų, vargšų, ligonių, kareivių, keliautojų, smalsuolių…

Netrukus Karolis atskleidė siaubingą vergovės piktžaizdę regione ir neslėpė savo pasibjaurėjimo: „Kai vyriausybė įvykdo sunkų neteisingumą atžvilgių tų, kurie tam tikru būdu jai buvo patikėti, reikia tai aiškiai pasakyti: mes neturime teisės būti „miegančiais sargybiniais“, „bebalsiais šunimis“, „abejingais ganytojais“.

Nors namai buvo įkurti, tačiau bendruomenė taip ir nesusikūrė. Nestigo geros valios jaunuolių, tačiau visiems europiečiams buvo draudžiama judėti po kraštą.

Tuaregai šiandien. „Wikipedia Commons“ nuotrauka

1903 m. sausį Sacharos vyskupas, praleidęs keletą dienų Béni Abbése, sužadino Karolio troškimą vykti pas tuaregus, dykumos širdyje gyvenančią tautelę, kuri lig šiol nebuvo sutikusi kunigo.

Dvylika paskutinių savo gyvenimo metų praleido būtent čia: keliaudamas iš vietos į vietą, užmegzdamas ryšius, draugystes, susipažindamas su regionu. Ieškodami vandens ir maisto sau ir savo bandoms, vietiniai nuolat klajojo nedidelėmis grupelėmis. Karolis ir čia pirmą kartą istorijoje atnešė Eucharistiją, meldė Dievo siųsti daug misionierių Jo nepažįstantiems, bet be galo mylimiems žmonėms: „Siųsk daug mažųjų Švenčiausiosios Širdies brolių ir seserų, jei tokia yra Tavoji valia!“

Karolis mokėsi vietinių kalbos, o netrukus išvertė jiems Evangeliją. Vėliau parengė prancūzų-tuaregų žodyną, sudarė poezijos, patarlių ir pasakojimų rinkinį, gramatiką. „Ši Afrikos, Alžyro žemė, šie milijonai netikinčiųjų šaukiasi šventumo, kuris vienintelis laimės jų atsivertimą; melskitės, kad Geroji Naujiena juos pasiektų.“

„Reikėtų, kad daugybė vyrų ir moterų vienuolių bei gerų krikščionių čia gyventų ir užmegztų kontaktą su šiais vargšais musulmonais ir juos išmokslintų“.

„Reikėtų, kad daugybė vyrų ir moterų vienuolių bei gerų krikščionių čia gyventų ir užmegztų kontaktą su šiais vargšais musulmonais ir juos išmokslintų“, – rašė laiške. Karolis svajojo apie Jėzui pasišventusias pasaulietes medicinos seseris, kurios galėtų apsigyventi čia be vienuolinių rūbų ar vardo.

Nepaisant pastangų, po dešimties metų – nė vieno konvertito. Karolis buvo įsitikinęs, kad pagrindinis misijų tikslas nėra nei greita asimiliacija, nei kitokios susivienijimo formos, o „progresas“, kurio reikia siekti kuo įvairiausiomis priemonėmis: intelektualinis, moralinis ir materialinis.

1914 m. Europoje prasidėjęs karas įsiveržė ir čia. Karolis 1916 m. gruodžio 1-ąją žuvo nuo plėšikaujančių kareivių rankos.

Brolystė – evangelizacijos kelias

Karoliui gyvam esant veikė tik labai neformali vos 50 žmonių, kunigų ir pasauliečių, „sąjunga“, įkvėpta misionierių pašaukimo pasaulyje. Tačiau iškart po jo mirties daugybė žmonių sėmė įkvėpimo iš jo dvasinio palikimo. Šiuo metu gyvuoja daugiau nei 20 institutų ir religinių brolijų, kiekviena savaip įkūnijančių Karolio de Fuko dvasingumą. Turbūt geriausiai pažįstame Mažuosius Jėzaus brolius ir seseris, kuriuos įkūrė kun. Voillaume’as ir Madeleine Hutin. Dar gerokai prieš Vatikano II susirinkimą jie žengė radikalų evangelizacinį žingsnį: pasirinko gyvenimą tarp vargšų atokiose vietovėse: ne siekdami juos atversti, o užmegzti draugystę su broliais ir seserimis musulmonais.

Šv. Karolis de Fuko. „Wikipedia Commons“ nuotrauka

Dialogo ir draugystės siekis nuolat išryškėja daugiau nei 7000 šventojo laiškų: Karolis dažnai kalbėjo apie troškimą būti „visų brolių ir draugiškai gyventi su visais: žydais, krikščionimis ir musulmonais“. Atsakydamas tiems, kurie jo klausė, kaip jis ketina evangelizuoti klajoklius tuaregus, rašė: „Gerumu, nuoširdumu, brolišku rūpinimusi, dorybės pavyzdžiu, kuklumu ir švelnumu, tai visuomet traukia ir yra giliai krikščioniška, ar tai galioja visiems žmonėms be išimčių? Bendraudami su kai kuriais žmonėmis, jūs niekada nevartosite žodžių Dievas ir religija. Būkite kantrūs, koks kantrus yra Dievas. Būkite geri, koks Dievas yra geras. Visų svarbiausia – kiekvieną žmogų laikyti savo broliu ar seserimi.“ Karolis meldė Dievo „išvaryti iš mūsų užkariavimo dvasią“. Jis manė, kad perimti vietos žmonių gyvenimo būdą yra geriausias būdas perteikti jiems Jėzų.

Teologas Yves Congar vertino de Fuko kaip „mistinį XX amžiaus švyturį“. Jis yra laikomas šiuolaikinio tarpreliginio dialogo pirmtaku. Ne mažiau vertinga ir jo evangelizacinė patirtis: ne vien Sacharoje, bet ir moderniuose didmiesčių dykynėse, kur dažnai klaidžioja nuo savo šaknų atkirsti mūsų dienų klajokliai.

„Visų brolis“ giliai įsiskverbė į daugybės anoniminių žmonių gyvenimus, į visos Bažnyčios gyvenimą. „Dažnai apie Karolį de Fuko galvojame tik kaip apie atsiskyrėlį dykumoje, bet iš tikrųjų jo įtaka kur kas platesnė“, – tvirtina M. Claude’as Raultas, Alžyro vyskupas.

Jis niekada nesistengė pritraukti žmonių prie savęs, siekdamas juos „atversti“, bet visada stengėsi pats visapusiškiau atsiversti, pasitelkdamas visą gyvenimą puoselėtą gėrio apaštalavimą.

Viena iš šiandien mums aktualiausių patirčių yra jo santykis su islamu. „Karolis gyveno tarp musulmonų, ir mane pribloškė jo didžiulė pagarba jiems, nepaisant to, kad apie juos kalbėjo savo laikmečio kalba ir teologija.“ Anot vyskupo, „jis niekada nesistengė pritraukti žmonių prie savęs, siekdamas juos „atversti“, bet visada stengėsi pats visapusiškiau atsiversti, pasitelkdamas visą gyvenimą puoselėtą gėrio apaštalavimą“.

„Iš esmės, jis norėjo būti „visų brolis“, – rašo Pranciškus „Fratelli tutti“. – Tačiau tik susitapatindamas su mažiausiais jis tapo visų broliu. Tegul Dievas įkvepia šį troškimą kiekvienam iš mūsų.“

Daugiau apie šv. Karolį de Fuko galite sužinoti čia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien