Kodėl dalintis yra gera?

Neuropsichologai A. Popovas, J. Cutleris ir R. Banerjee tyrimų metu atpažino, jog labdaros davimas, savanorystė ar aukojimas sužadina tas pačias smegenų dalis, kurios suaktyvėja, kai mes patiriame ką nors malonaus (valgome skanų maistą, klausomės gražios muzikos, patiriame malonių pojūčių). Būti maloniems dėl kitų mums tekia daug pasitenkinimo dar nuo vaikystės. Tyrėjai atpažino, kad atliekamų pinigų leidimas kitų žmonių poreikiams suteikia didesnį malonumą, nei tai darytume bandydami nusipirkit ką nors papildomo sau.

Šypsenos galia

Kai mes dalinamės savo materialiniu gėriu ar laiku su kitais, neretai žmonės yra dėkingi, ir jie šypsosi mus matydami. Išgyvenimas, kad kiti ne tik leidžia mums būti, bet ir džiaugiasi mūsų buvimu, yra vienas stipriausių mūsų poreikių. Pagalvokime apie patyrimą, kai įeiname į kambarį, o žmonės apsidžiaugia mus pamatę… Arba apie patyrimą, kai iš kito veido išraiškos matome, jog juos džiuginame. Taigi kitų šypsenų matymas mūsų smegenis veikia taip pat, tarsi mes patys šypsotumės.

Bendrystė per sunkumus

Dar vienas svarbus dalykas yra sunkumų patyrimas. Žmones, kuriems mes padedame, suvokiame kaip atsidūrusius sunkioje padėtyje. Mes patys taip pat dažnai atsiduriame situacijose, kurios mus skaudina, yra mums sudėtingos, sunkiai išsprendžiamos, kai mums reikia kitų žmonių pagalbos. Kai mes atsiliepiame į kitų žmonių skausmą, sunkumus, stoką, mes patys žinome, kad, susiklosčius sunkiai situacijai, yra pagalbos galimybė. Labai ryškus pavyzdys – dalyvauti „Maisto banko“ akcijoje. Kai turintys ir galintys dalintis patys parenka ir nuperka maisto stokojantiesiems.

Padėdami mes tarsi patvirtiname tokį pasaulio modelį, kuriame žmonės teikia paramą vienas kitam. Toks modelio palaikymas mūsų pačių smegenims sukuria didesnio saugumo bei pasitikėjimo pasauliu, žmonėmis pojūtį ir sumažina mūsų kasdien išgyvenamo nerimo dėl nesėkmių lygį. Kurdami saugesnį pasaulį stokojantiesiems, mes pasirūpiname ir savo pasaulio saugumu.

Pamenu, kaip viena mano draugė, užsukusi pas mane kavos, atvežė gėlių ir dvi tabletes indaplovei, nes buvau pasiguodusi, kad mūsiškės baigėsi, o parduotuvėje pamiršau nusipirkti naujų. Iki šiol prisimenu tą jausmą, kai žmogus atsiliepia į mano poreikį. Būtent tas paprastas atsiliepimas, pagardintas gėlėmis, sukūrė ne tik mano pačios norą atsiliepti į mažus kitų žmonių poreikius, bet ir pojūtį, kad mano aplinkoje yra žmonių, kurie gali atsiliepti. Dalindamiesi savo materialiniu gėriu ar laiku savanorystei, mes kuriame stipresnius, „gerosios“ skolos ryšius.

Gerumo tinklas – mūsų rankose

Duodami mes pakviečiame žmones į santykį ir į davimo tęsimą. Toks tinklas mūsų smegenims taip pat sužadina artumą su įvairesniais pasaulio žmonėmis, ir svetimi, nepažinti, neretai į paraštes nustumti žmonės mums tampa labiau savi, o tai reiškia ir saugesni. Saugumą mums padidina ir pasąmoninis suvokimas, jog duodami, dalindamiesi, mes kuriame gerumo tinklą, kuris sklinda.

Beje, tai vyksta su žmonėmis ir su organizacijomis (jose juk taip pat dirba žmonės!). Štai Pal. J. Matulaičio socialinis centras remontavo Vaikų dienos centro patalpas ir kvietė visus galinčius ir norinčius prisidėti prie šio didelio darbo įgyvendinimo. Tarp atsiliepusiųjų į kvietimą buvo ir Vivacolor Lietuva, kuri skyrė dažų dienos centro sienoms ir luboms.

Per šią patirtį pamatėme, kad dienos centras ir jo remontas tapo priežastimi visiems susitelkti, susitikti ir pasijusti bendruomenės dalimi, patirti, kad visi kartu tampame visuomenės pokyčio kūrėjais ir naujų tiltų (kontaktų, draugystės, kūrybiškumo, socialinės atsakomybės, dosnumo) statytojais.

Geras – matyti save tokį visų mūsų siekiamybė

Dalinimasis mums padeda ištverti ir dar vieną dalyką. Kad ir kaip būtų, žmonės yra skirstomi į gerus ir blogus nuo pat ankstyvos vaikystės. Ir mes jaučiame baimę tapti blogu žmogumi. Mes ją galime racionalizuoti, spręsti psichologų kabinete, tačiau neretai tai yra labai giliai mumyse. Labdaros davimas, savanorystė, pertekliaus skyrimas kitiems mums padeda sustiprinti mūsų, kaip gero žmogaus, vaizdą savo pačių akyse. Patyrimas, kad galime rūpintis ne tik savo poreikiais, bet ir atsiliepti į kitų žmonių skausmą, stoką, sunkumus, mums padeda išgyventi vidinę laisvę ir iš to kylantį pasitenkinimą, kuris neretai yra mūsų suvokiamas kaip gerumas.

Visgi yra vienas bet…

Duodami mes išgyvensime pasitenkinimo, saugumo, džiaugsmo, artumo pojūtį, jei darysime tai laisvai, patys savęs neskriausdami, nereikalaudami iš savęs pakeisti pasaulį ar konkretaus žmogaus gyvenimą. Mūsų davimo rezultatai gali būti nematomi arba nematomi iš karto. Duodami mes tarsi paleidžiame savo pinigus, daiktus ar laiką į pasaulį, pasitikėdami, jog pasauliui nuo to bus geriau, bet nereikalaudami, kad taip būtų. Davimas mus kuria kaip žmones, kurie geba dalintis, o ne kaupti gėrį. Žmones, kurie savo gyvenimuose labiau išgyvena tekėjimą, griauna užsistovėjusias užtvankas, kurios randasi, kai pradedame rūpintis tik savo gėriu.

Davę bandelę vargšui, mes nepakeičiame vargšo gyvenimo iš esmės, mes tiesiog jį pamaitiname tuo metu, kai jis alkanas. Bet ir tai yra labai prasmingas pasirinkimas, kuris pirmiausia keičia ne vargšo, o mūsų gyvenimą. Šis davimas padaro mūsų gyvenimą laisvesnį ir prasmingesnį.