2022 08 05

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Kodėl Dievas suteikė žmogui laisvą valią skleisti blogį? O. Arestovičiaus psichologijos ir filosofijos patarimai

Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius. Feisbuko asmeninės paskyros nuotrauka

Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas OLEKSIJUS ARESTOVIČIUS, atsiradus daugiau laisvo laiko karo metu einant tiesiogines pareigas, maždaug kas porą savaičių savo jutubo kanale rengia susitikimus su žiūrovais. Tiesioginio eterio metu jam galima užduoti įvairių klausimų apie psichologiją, filosofiją, teologiją, istoriją, sociologiją, aplenkiant karo ir politikos temas, kad ir kokios šios aktualios būtų.

Koks šių laidų tikslas, geriausiai apibūdina paties O. Arestovičiaus žodžiai, kuriuos jis parašė 47-ojo gimtadienio proga rugpjūčio 3 d. savo feisbuko paskyroje: „Jau senelis, bet dar jam ne vis vien. O ne vis vien jam žmonės ir visas pasaulis. Ir tegu specifiniais keliais, tačiau senelis dar pakovos, kad padarytų šį pasaulį geresnį. Meilę pasauliui, meilę žmonėms, rūpinimąsi jais ne suimituotų, ne pavaizduotų, ne padirbtų.

Iš tiesų eidamas prie mikrofono aš keliu sau užduotį užstoti jus nuo tamsumos, su kuria kartu mums į sielas kėsinasi karas. O kai rengiu paskaitas – parodyti kelią šviesos link. Ir žmonės puikiai jaučia, kas ir kaip vyksta iš tiesų. Štai ir visa paslaptis. Ačiū jums, žmonės, kad esate. Ir pasauliui ačiū. Ir Dievui – labiausiai. Viskas einasi puikiai, skrydžiui pasiruošta.“

Be to, kad O. Arestovičius dirba Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėju, yra politikos ir karo apžvalgininkas, dar jis turi savo filosofinę-psichologinę, mąstymo mokyklą „Apeiron“. Karo metu veiklą ji jau atnaujino – čia galima įsigyti pasiklausyti, pasižiūrėti ar užsiregistruoti į psichologijos seminarus, mokymus apie grupinę psichologiją, atsparumą manipuliacijai, bendravimo ir oratorystės meną, derybų technikas, viešąjį kalbėjimą, aktorinį meistriškumą, socialinių kontaktų psichologiją. O. Arestovičius skaito paskaitas apie sąmonės vystymąsi, pasaulėžiūros formavimą, veiklos šaltinius ir žmogaus pasaulio paveikslą, mąstymą bei veikimą. Taip pat rengia aktyvaus knygų skaitymo kursus. Jo jutubo laidos yra susijusios su „Apeirono“ mokyklos veikla.

O. Arestovičius yra baigęs autorinę rusų psichologo, filosofo, ezoteriko, astrologo Avesalomo Podvodno (tikr. Aleksandras Kamenskis, g. 1953 m.) mokyklą „Žmogus tarp žmonių“. Taip pat studijavo teologiją Kyjivo šv. Tomo Akviniečio religijos mokslų institute. Savo mokytoją O. Arestovičius vadina didžia asmenybe: „Tai labai gilus žmogus. Ir labai žmogiškas. Turintis labai stiprią humanitarinę prieigą. Jo akivaizdoje žmonės akivaizdžiai tapdavo geresni. Ir kartu jis buvo absoliučiai negailestingas. Atėjęs pas jį verkiau dramblio ašaromis, nes tuomet buvau linkęs smarkiai savęs gailėtis, o jis buvo šaltas kaip arktinis vėjas.

Jis išmokė mane nustoti savęs gailėtis. Už daug ką jam esu dėkingas, mane žavi jo sukurtas unikalus vientisas asmenybės ir psichikos modelis. Tačiau labiausiai jam esu dėkingas už tai, kad išmokė mane dirbti kaip rotorinį eskavatorių. Dirbti be atvangos, kad ir kiek metų tai reikėtų daryti, – 27-is ar 207-is. Kaip sakoma, Podvodno mokinys iš pradžių bėga kiek gali, po to – kiek reikia. Negailėti savęs – tai svarbiausia, ką jis man davė. Ir daug kitų dalykų – meilę žmonėms, santykį su gyvenimu, siekį žvelgti giliau ir suvokti daiktų prigimtį.“

Keletas O. Arestovičiui jutubo kanale (naujausia laida – čia) užduotų klausimų, susijusių su tikėjimu ir teologija.

Irpinė, Ukraina, 2022 m. birželio 16 d. Romano Pilipėjaus / EPA-EFE nuotrauka

Ar Dievas yra?

Taip.

Kas jums yra Dievas?

Nebūsiu šiuo klausimu originalus. Tai maloninga, visa reginti ir visagalė būtybė, kuri sukūrė šį pasaulį ir mus visus. Ir žaidžia jis su mumis visais įdomų žaidimą.

Kaip įsivaizduojate Dievą?

Viena vertus, jis man kelia šiurpą savo galybe – juk būtybei, kuri gali sukurti Visatą vienu minties blyksniu ir ją pašalinti, tai daug atsieina. Kita vertus, mane keri, kad jis rūpinasi kiekvienu iš mūsų – žmogumi, infuzorija, ir kalbasi su kiekvienu iš mūsų asmeniškai. Esu juo sužavėtas. O svarbiausias dalykas, kuo man patinka Viešpats Dievas, – tai jo nuostabus humoro jausmas. Kaip sako chasidai, Dievas sukūrė žmogų, nes jam patinka anekdotai.

Papasakokite apie savo mokslus katalikiškajame universitete ir egzorcizmą?

Demonų – psichologinių – išvarymu iš žmonių užsiimdavau dar iki tol, kol papuoliau į religijos mokslų institutą. Demonus šiuo atveju reikia suprasti ne tiesiogine prasme, o kaip su psichologija susijusią metaforą. Kaip žiaurias pasąmonės programas, naikinančias žmogų. Ir kitus per jį. Aš nesimokiau katalikiškajame universitete – aš mokiausi Šv. Tomo Akviniečio religijos mokslų institute. Ir mielai studijuočiau toliau, jeigu ne karas. Kai jis pasibaigs, stengsiuosi ten sugrįžti. Institute šis bei tas apie šėtoną pasakojama, bet egzorcizmo nemokoma. 

Kaip Dievas leido įvykti tokiems dalykams kaip Mariupolyje? Kur čia glūdi jo išmintingas sumanymas?

Esate ne pirmas, kuris to klausia. Pirmą kartą klausimas apie teodicėją, t. y. Dievo, leidžiančio vykti blogiui, pateisinimą rimtai buvo keltas įvykus žemės drebėjimui Lisabonoje XVIII amžiuje. Pirma, šio žemės drebėjimo smūgis buvo siaubingas. Antra, jam įvykus, – regis, tai buvo sekmadienis, – labiausiai nukentėjo vienuolynai ir bažnyčios, kuriuose tuo metu meldėsi daugybė žmonių. Ir iškilo klausimas: jeigu Dievas yra, kodėl jis pražudė tiek daug vienuolių, tiek daug žmonių maldos akimirką? Maldos jam pačiam akimirką? Europoje prasidėjo labai rimta teologinė diskusija apie teodicėją, t. y. Dievo, leidžiančio vykti blogiui, prievartai, pateisinimą. Daugiausia apie tai yra pasisakęs Leibnizas – didis mokslininkas, filosofas, psichologas. Apie šios diskusijos smulkmenas jums nepasakosiu, galite apie tai pasiskaityti internete.

Galiu tik pasakyti, kad ir pats buvau iš tų žmonių, kurie užduoda šį klausimą. Nes tai akivaizdžiai regimas blogis akivaizdžiai nekaltų žmonių atžvilgiu. Na gerai, suaugusieji… Teoriškai galima įsivaizduoti, kad jie sukaupė tam tikrą „karmą“, ir panašios kalbos… Bet maži vaikai? Kūdikiai, gimę Mariupolyje ir žuvę po bombomis dramos teatre? Kuo jie kalti? Čia peršasi trys logiškos išvados. 

Pirma – arba Dievo nėra. Antra – arba jis piktavalis. Trečia – arba jo įsivaizdavimas apie gėrį greičiausiai skiriasi nuo mūsiškio. Nes mes matome dalį, o jis mato viską. Taip sau galiu paaiškinti tokius dalykus, kurių nutinka ir taikiame gyvenime, ir karo metu, kai žūva nekalti vaikai, nekalti žmonės, kai mirštama kančiose, kai vaikams lemta sirgti sunkiomis, onkologinėmis ligomis. Panašių siaubų mūsų gyvenime, deja, yra apstu.

Aš manau, kad Dievas gėrį tiesiog mato kitaip. Jis toks pats geras, kaip ir mes, negana to – jam būdinga aukščiausiojo gėrio savybė, tačiau jis regi kitaip. Ir daugiau. Todėl leisdamas vykti tokiems dalykams jis turi mintyje kažką, ko nematome mes.

Kodėl Dievas suteikė žmogui laisvą valią skleisti blogį? Ar tai sielos tvirtybės egzaminas?

Galiu pacituoti vieną nuostabų savo mokytojo aforizmą. Jis sakydavo, kad blogio jėga yra akivaizdi, o gėrio jėga – ne. Bet gėrio jėga suvokiama todėl, kad blogis dar galutinai nenugalėjo. Taigi jeigu blogis būtų visagalis – gėrio jau nebūtų likę. O gėrio pasaulyje labai daug. Ir šis karas puikiai atskleidžia, kiek žmoguje yra gėrio.

Jeigu Dievas nebūtų davęs žmogui laisvos valios daryti blogį, žmogus būtų tik mechaninė lėlė, užprogramuota skleisti gėrį. Biorobotas. Be jokios laisvės. O jeigu nebūtų laisvės, tai ir nebūtų buvę prasmės kurti žmogaus. Tokio, koks jis buvo sukurtas – pagal Viešpaties atvaizdą ir panašumą. Matyt, Dievui nebuvo reikalingos lėlės, užprogramuotos daryti gėrį. Jam reikėjo tų, kurie gali laisvai rinktis daryti blogį, kurie suvokia savyje laisvę rinktis arba blogį, arba gėrį. Negana to, be jokių garantijų, be jokių pakuždėjimų – tiesiog rinktis arba blogį, arba gėrį. Tai pats sudėtingiausias pasirinkimas žmogaus gyvenime.

Jūs teigiate, kad blogų žmonių nėra. Kad kiekvieno žmogaus sieloje yra Dievas. Jeigu tai tiesa, tai kur Dievas sielose tų, kurie užsiima piktadarybėmis dabar Ukrainoje?

Ten pat, kur jis buvo sielose žmonių, kurie darė piktadarybes ištisus du milijonus žmonijos istorijos metų. Kurias ne tik daro dabar Ukrainoje, bet ir kurių dar daug darys ateityje. Dievas ten, kur jis yra pas visus, pas jus ir pas mane. Tiesiog yra žmonės, kurie jo klauso, ir yra tie, kurie neklauso. Iš tiesų problema čia ne Dievas, o žmonės.

Charkivo laukai. Sergejaus Kozlovo / EPA-EFE nuotrauka

Kokie, jūsų požiūriu, ženklai to, kad Viešpats mus myli?

Šitai taip neveikia. Jums nereikia ženklų, kad Viešpats mus myli. Jums reikia gyventi vadovaujantis tuo, kad Viešpats mus myli. Mūsų laisva valia ir atsakomybė priklauso ne nuo Viešpaties, o nuo mūsų pačių. Kai sugebėsite praktiškai bent dvi dienas pragyventi suvokdamas, kad Viešpats jus myli, tada ir įsisąmoninsite, kaip tai veikia.

Kokių psichologinių ir kasdienių privalumų suteikia pasaulio, kuriame Dievas egzistuoja, vaizdinio priėmimas, palyginti su moksliniu pasaulio vaizdiniu? Kam keisti pasaulio vaizdinį žmogui, kuriam nerūpi filosofijos gelmės?

Pasaulio vaizdinį reikia ne keisti, o kurti. Be to, ši kūryba veikiau panaši ne į darymą tikrąja žodžio prasme, o į senos ikonos valymą. Ikonos, prie kurios ištisus penkis amžius degė žvakės ir kurią nuklojo nuosėdų sluoksniai. Žmogui reikia ją rūpestingai valyti. Pasaulio vaizdinys panašesnis į archeologiją negu statybą. Mes kasame tai, kas yra giliai mūsų viduje. Nes pasaulio vaizdinys susikūręs iki žmogui gimstant.

Privalumas čia paprastas. Moksliniame pasaulio vaizdinyje jokios prasmės nėra. Nes, logiškai mąstant, prasmė – tai duotybės suvokimas iš kur kas aukštesnio požiūrio taško. Jeigu Dievo nėra, tai tokių dalykų kaip gyvenimas, protas, egzistencija, Visata neįmanoma suprasti. Nes pasaulio vaizdinyje, kuriame Dievo nėra, nieko nėra aukštesnio. Vadinasi, žmonėms, kurie netiki Dievu, protas, sąmonė, gyvenimas, Visata, egzistencija, būtis yra absoliučiai beprasmiai.

Žinoma, ateistai čia pat gali paprieštarauti: aš turiu prasmę, – ir pradėti vardyti įvairius dalykus. Skamba juokingai, nes tai yra gryniausias psichologinis pakaitalas ir racionalizavimas. Tai tiesiog reiškia, kad žmogaus pasąmonėje esančiame pasaulio vaizdinyje Dievas yra ir prasmė čia taip pat yra, bet sąmoningai žmogus kultivuoja ateizmą. Aš irgi toks buvau, todėl puikiai tokius žmones suprantu. Ir primygtinai neteigiu, kad jie turi keisti savo pasaulio vaizdinį. Tik primenu, kad kitu atveju pranašumų daug. Savo būtį galima įsisąmoninti tik priėmus pasaulio, kuriame Viešpats Dievas yra, vaizdinį.

Mūsų geriausi bruožai pasireiškia, kai esame paieškose, kai mes odisėjoje. Judėdami tolyn už horizonto, atrandame savo esmę giliai viduje. Tokia žmogaus odisėjos prasmė.

Kaip susijusios Dievo valia ir žmogaus valia? Kaip išpildyti abi?

Remdamasis savo gyvenimiškais stebėjimais galiu pasakyti, kad Dievas jokiais būdais nevaržo žmogaus valios laisvės. Sukūręs žmogų jis netgi sąmoningai save apribojo, padarė žingsnį atgal ir leido žmogui gyventi kaip itin autonomiškai būtybei. Maža to, jis apdovanojo ją dieviškomis savybėmis – kurti kitoniška, nauja, tai, ko dar nebuvo, ir tai, ko pats Dievas nėra sukūręs. 

Štai šėtonas tokios galimybės kurti neturi. Jis tik gali įvairiais magiškais, gudriais būdais perkombinuoti tai, ką Dievas ir žmogus jau yra sukūrę, tačiau kurti naujus dalykus šėtonas negeba. O žmogus geba. Todėl Dievo valia ir žmogaus valia susijusios. Įsivaizduokite, kad jūs, neduok Dieve, žinoma, susirgote. Ar susirgo kažkas iš jūsų artimųjų. Klausimas: ar kliautis tik Dievo valia, nuoširdžiai meldžiantis: Dieve, padaryk taip, kad aš pasveikčiau? Ar vis dėlto, priimant Dievą, ir pačiam pasigydyti, paieškoti gerų gydytojų, vaistų? Patarimas apie šių dalykų sąsają toks: einate ir ieškote geriausio gydytojo ir geriausių vaistų, kokius tik galite rasti, sąžiningai gydotės, nusiteikiate psichologiškai, valingai, darote viską, lyg pagijimas priklausytų vien nuo jūsų valios. Bet kartu sakote: Viešpatie, jeigu gali, padėk man pasveikti, ir tegu viskam būna tavo valia. Jeigu galite ir tai pridurti – tai čia jau beveik šventa…

Dievas sukūrė žmogų kaip labai autonomišką būtybę, kuri savarankiškai keliauja po šį pasaulį, taip, kad Dievui nekiltų būtinybė kištis į šią kelionę kiekvieną akimirką. Ir nors Viešpats mato absoliučiai viską ir visada, kartais jis netgi nuo tikinčiųjų pasitraukia į nuošalę ir palieka žmogų tokios psichologinės būklės, kad šiam atrodo, jog Dievo nėra. Kad žlugo visas jo pasaulėvaizdis. Ir Dievas atidžiai stebi, kaip žmogus tokioje situacijoje elgsis. Kiek jis iš tikro yra atsparus.

Taigi žmogui reikia veikti kaip būtybei, apdovanotai dideliu autonomiškumu, – savarankiškai, pasitikint savimi, pasitikint kitais, pasitikint aplinkybėmis, kurias patys galime susikurti, ir kartu prašyti Dievą pagalbos. O jeigu dar sugebėsite ištarti „viskam tebūna tavo valia“ ir padaryti tai įsitikinus, kad taip iš tiesų reikia gyventi, – tai čia jau labai aukštas lygmuo. Ir aš jums ir mums visiems linkiu jį pasiekti.

Kokia teisinga šiuolaikinio mokslo ir krikščionybės dermė?

Šiuolaikinis mokslas ir krikščionybė neprieštarauja vienas kitam. Niekuo. Vien todėl, kad šiuolaikinį mokslą pagimdė Bažnyčia. Jis išaugo iš Bažnyčios. Ir tarp dvasininkų daug mokslininkų, iš trijų šimtų geriausių pasaulio mokslininkų – 168 jėzuitai. O dvasininkų dar daugiau pačiose įvairiausiose srityse. Ir tarp mokslininkų yra daugybė tikinčių žmonių.

Krikščioniškam pasaulio vaizdiniui prieštarauja vadinamasis mokslinis pasaulio vaizdinys. Visų pirma pastarasis niekuo nesusijęs su mokslu, nes yra aibė mokslininkų, kurie, ačiū Dievui, kuo puikiausiai apsieina be mokslinio pasaulio vaizdinio. Ir yra masė žmonių, nieko nenutuokiančių apie mokslą, bet turinčių mokslinį pasaulio vaizdinį, – paremtą „didžiąja“ istorija apie didįjį sprogimą, Darwiną, evoliuciją. Tačiau ir didysis sprogimas, ir Darwinas, ir evoliucija niekuo neprieštarauja krikščionybei. Nes Dievas gali sukurti pasaulį ir didžiuoju sprogimu, ir vystyti jį pasitelkęs evoliuciją, ir daryti viską, ką tik nori.

Tai tiesiog vulgarus žvilgsnis į dalykus, marksistinis.

Koks yra žmonijos tikslas, išskyrus kelią į žvaigždes?

Žmonija turi labai konkretų kelią. Žmogus yra tai, kas turi būti įveikta. Žmogus ir žmonija turi nuolat save įveikti: savo ribotumą, savo silpnybes. Ir, beje, kelias į žvaigždes – kaip ir bet koks išėjimas už ribų, už horizonto – labai smarkiai su tuo susijęs. Žmonija visada turi judėti už horizonto, kitaip mes liaujamės būti patys savimi.

Mūsų geriausi bruožai pasireiškia, kai esame paieškose, kai mes odisėjoje. Judėdami tolyn už horizonto, atrandame savo esmę giliai viduje. Tokia žmogaus odisėjos prasmė. Nes žmogus – visa žmonija gyvena tarsi ant eskalatoriaus, nuolat važiuojančio žemyn. Taip sukurtas šis mūsų pasaulis. Netgi norėdamas likti savo vietoje turi judėti, o jeigu nori dar ir kilti, tobulėti – iš viso pastangų reikia įdėti labai daug. Ir čia man artima krikščioniška Strugackių (broliai Arkadijus ir Borisas Strugackiai – rusų mokslinės fantastikos rašytojai, kūrę sovietmečiu – aut. past.) koncepcija apie tai, kad už žmogaus stovi viršžmogis. Kad Dievas tapo žmogumi tam, jog žmogus taptų Dievu. Kad ateityje mūsų laukia įdievinimas. Radikalus žmogaus pasikeitimas. Ir žmogus turi eiti keliu į savęs pokytį.

Kaip atrasti savo tikslą, duotą Viešpaties Dievo?

Pagalvokite apie tai, ko labiausiai gyvenime bijote. Ten, kur glūdi jūsų nevaldoma baimė, ten ir yra jūsų tikslas. Tai mūsų mokyklos seminaro „Šventoji žaizda“ šūkis.

Vaikas okupuotoje vadinamojoje Donecko liaudies respublikoje – DNR, gavęs duonos kepalą iš savanorių. Aleksandro Jermočenkos / EPA nuotrauka

Ar žmogus pats renkasi savo tikslą, ar tai ateina iš prigimties?

Yra toks dalykas – šventoji žaizda: žmogui tikslą iki jam gimstant parodo Viešpats Dievas. Tačiau, kadangi jis negali apriboti žmogaus valios laisvės, susiklosto specifinė situacija. Viena vertus, žmogų reikia nukreipti taip, kad ir jis, ir Visata evoliucionuotų, kita vertus – kištis į jo valią nevalia. Todėl veikia toks mechanizmas, kuris vadinasi šventoji žaizda. Kodėl šventoji? Dievas ugniniu pirštu nurodo žmogui vietą jo sieloje, kuo jam reikėtų užsiimti. Kadangi šis judesys keliauja iš tokių aukštybių į tokią gelmę, žaizda tampa šventąja.

O veikia ji kaip žaizdelė burnoje. Pavyzdžiui, nuėjai pas stomatologą, jis sako: dantį jums pataisiau, tik liežuviu nelieskite, – mano vaikystėje taip pasitaikydavo, tokios plombos būdavo. Bet žmogus negali neliesti, nors tiesiogiai suvokia pasakymą „neliesti“. Taip veikia ir šventoji žaizda – unikalus technologinis Dievo sprendimas. Negali tuo neužsiimti, nes žaizda vis kviečia, primena apie save. Bet jeigu labai nenori to daryti, gali ir nedaryti. Ir valios laisvė užtikrinta, ir tikslas nurodytas labai aiškiai. O toliau kyla visokių įdomių žaidimų, apie kuriuos pasakoju savo seminare „Šventoji žaizda“.

Kaip eiti tikėjimo link, jeigu esu agnostikas? Ar būtina dvasinė patirtis?

Nereikia savęs versti eiti tikėjimo link. Jokiu būdu. Gyvenkite kaip gyvenę. O dvasinė patirtis, jeigu kils būtinybė, pati pas jus ateis. O jeigu neateis, tai ir gyvenkite agnostiko gyvenimą. Geriau būti sąžiningu agnostiku negu apsimetėliu tikinčiuoju. Neskubėkite.

Kaip dažnai vaikštote į bažnyčią, ir, jūsų nuomone, kiek tai daryti yra būtina?

Į savo vidinę bažnyčią aš vaikštau nuolat. Galima sakyti, iš ten neišeinu. Gal tik kartais išbėgu, bet tuojau pat grįžtu atgal.

Ko maldoje galėtų prašyti žmogus, visiškai pasitikintis Dievu? Kuris žino, kad jam duos pajodinėti poniu, jeigu eilė ne pernelyg ilga? O jeigu žmogaus prašymas neracionalus, ar jam lieka dėkingumas?

Dažnai malda suvokiama neteisingai. Mūsų ir Dievo santykiai yra asmeniniai. Bet koks žmogaus kreipimasis mintimis į Dievą ir yra malda. Pirma, malda nėra tik visuomet prašymas. Antra, malda ir neturi būti prašymas. Tiesiog pasikalbėkite su juo, kodėl būtinai prašyti? Galima prašyti, bet galima ir neprašyti. Galite jam papasakoti, kaip, pavyzdžiui, gyvenate. Pasiteirauti, kokie jo planai. Tiesiog pasakyti, kad jį mylite. Arba, atvirkščiai, kad turite jam priekaištų. Ir norėtumėte suprasti, ką jis daro jūsų ir kitų atžvilgiu. Pasikalbėkite – tai ir yra malda. Jums nebūtina prašyti. Malda kaip prašymas – tai pernelyg siauras šios temos suvokimas.

Koks jūsų požiūris į maldą? Ar turi reikšmę maldos žodžiai, ar „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“? Jeigu taip, ar turi reikšmę jų skaičius? Pavyzdžiui, keturiasdešimt kartų „Tėve mūsų“.

Tai daugiau panašu į mantrą negu maldą. Kristus apie tai pasakė labai aiškiai – kreipkitės į Dievą trumpai, suprantamai ir savo žodžiais. O jeigu neišeina, tai tebūna „Tėve mūsų“. Tačiau jis niekur nėra sakęs, kad „Tėve mūsų“ reikia kartoti keturiasdešimt kartų. Malda – tai bet koks kreipimasis mintimis į Dievą, kai žmogui linkima gero. Jūs galite tiesiog susikurti vaizdinį, galite tiesiog kreiptis, nebūtina tarti teisingus žodžius. Krikščionybė nėra magija. Nereikia keturiasdešimt kartų kartoti, nebent sieloje to nuoširdžiai trokštate.

Kokios nuodėmingos mintys jus aplanko? Ar aplanko, ir, jeigu taip, kaip su jomis kovojate?

Taip aš jums ir pasakysiu… Bet galiu papasakoti, kaip nuodėmė veikia.

Nuodėmė veikia pagal septynių lygių modelį. Pirma stadija – jums kilo nuodėminga mintis. Savaime tai nieko nereiškia, ir žmogus čia visiškai nekaltas – nuodėmingų minčių kyla visiems, netgi šventiesiems. Antra stadija – jūs sustabdėte tą mintį. Čia jau pradžia žmogaus kaltės – mea culpa. Užfiksavote ir nusprendėte ištyrinėti. Trečia stadija – pasimėgavote mintimi ir pamanėte: būtų neblogai. Ketvirta stadija – suformulavote ketinimą ir nutarėte tai įgyvendinti. Penkta stadija – nuodėmę įgyvendinote. Kaip matote, tai ne paskutinė stadija. Šešta – džiugiai prisimenate savo nuodėmę. Septinta stadija – vėl panorote nuodėmę pakartoti. Bet kurioje iš šių stadijų jūs galite sustoti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.