Kodėl istorikams pasisekė mažiau negu krepšininkams

Aurimas Šimeliūnas. Aistės Noreikaitės nuotrauka

Visgi yra skirtumas, kai su politika supainiojamas sportas, menas ar literatūra ir kai su politika supainiojamas istorijos mokslas.

Niekam ne paslaptis, kad menas (be abejo, įskaitant ir popkultūrą) ar sportas dažnai yra politizuojami ir naudojami kaip propagandos įrankiai, o sportininkus ir menininkus valstybės stengiasi įtraukti į savo informacinius karus. Ši tendencija dar akivaizdesnė, kai valstybė yra valdoma diktatoriaus, kuriam svarbu pasirodyti greta sporto žvaigždžių ar meno įžymybių. Diktatoriui yra svarbu parodyti, kad jo politika yra palaikoma, kad jis yra mėgstamas ir populiarus tarp įžymybių, o pastarosioms dažnai irgi būna malonu gauti valstybinius apdovanojimus, premijas ir privilegijas. Taip pat ir diktatoriui malonu klausytis jam sakomų liaupsių bei padėkos žodžių, nusipirktų už valstybės pinigus.

Demokratijose šis reiškinys irgi pastebimas, nors ir transliuojamas ne taip brutaliai.

Žvelgiant iš atminties konstravimo ir propagandinių-informacinių karų perspektyvos, istorikams čia labai nepasisekė. Žiauri gyvenimo realybė juos pavertė savotiškais našlaičiais. Problema netgi ne ta, kad istorikai gauna mažiau dėmesio negu krepšininkai, futbolininkai, aktoriai ar estrados žvaigždės. Čia būtų dar pusė bėdos, nes daugeliui žmonių galimybė dirbti mėgstamą darbą jau savaime yra atpildas.

Reikalas tas, kad net ir pačiam žiauriausiam diktatoriui nešautų į galvą paskirti savo nacionalinės futbolo rinktinės treneriu ne šios srities specialistą, o propagandinio karo ekspertą. Gauti šias pareigas nepadėtų net turimas laisvės kovų, išsivadavimo revoliucijos, džihado ar režimo nekaltai represuotojo statusas. Priešingai, toks statusas nebent gali būti suteiktas tik po sėkmingo pasirodymo tarptautiniame turnyre (arba nesėkmingo – kai minėjau apie nekaltai represuotojo statusą).

Pavyzdžiui, galima būti išskirtinai efektyviu Putino propagandistu, bet koncertuoti į Lietuvą vis tiek važiuos Kirkorovas arba Gazmanovas. Galima būti didžiausiu patriotu, išmanyti ir konstruoti tinkamą naratyvą, gebėti be klaidų identifikuoti informacinėje erdvėje sklindančias grėsmes, tačiau, jeigu bus kuriamas filmas apie Vytautą Didįjį, tai, atsirinkdamas kandidatą atlikti pagrindiniam vaidmeniui, režisierius į šias kompetencijas visiškai nekreips dėmesio. Paradoksas yra tas, kad režisieriai į šias kandidato savybes nekreips jokio dėmesio netgi tuo atveju, jei pats filmas iš pat pradžių sumanytas tik kaip informacinio karo produkcija.

Netgi jei bus kuriamas filmas, kuriame lietuviai visiems iškaršia kailį Žalgirio mūšyje, taip pat po jo ir iki jo. Filmas, kuriame Lietuva yra didi, lietuviai – didžiavyriai, aplinkui vien niekšai ir išdavikai, o pabaiga pergalinga. Net ir tuomet šio filmo režisierius pagrindiniam vaidmeniui atlikti ieškos būtent aktoriaus. Gero aktoriaus.

Deja, istorikas nėra koks nors aukšto meistriškumo boksininkas, vietoje kurio nepasiųsi į ringą boksuotis su kitos valstybės atstovu eilinio dvariškio iš savo karališkosios svitos. Propagandos specialistai nesisiūlo pastovėti vartuose per futbolo rungtynes, nuplaukti tiek metrų per tiek sekundžių, suvaidinti Hamletą, padainuoti ar parašyti bestselerį. Tačiau sukurpti neva mokslinį straipsnį istorinėmis temomis – visada prašom. Tuojau pat. Iš eigos. Netgi nuo naratyvo konstravimo konvejerio nesitraukiant. Dažnai girdime sakant, kad Lietuvoje gyvena trys milijonai krepšinio ekspertų, bet visi jie krepšinio kovas stebi ir apie jas diskutuoja iš šalies. Tik vienetai išdrįsta pusiau juokais arba įsikarščiavę pasakyti, kad patys išbėgę į aikštelę konkrečiame epizode būtų sužaidę geriau. Istorikai, deja, tokių privilegijų kol kas neturi.