Kodėl jums vertėtų perskaityti F. Herberto „Kopą“?

Arrakio planeta iš F. Herberto knygų serijos „Kopa“ (gerbėjų piešinys). Sophocle / „Wikimedia Commons“ iliustracija

Jeigu paklaustumėte dažno mokslinės fantastikos gerbėjo, kurį rašytoją ir kurią knygų seriją šis laikytų geriausiai reprezentuojančiais visą žanrą, ko gero, dažniausiai išgirstumėte tas pačias pavardes ir pavadinimus. Neabejotinai būtų prisiminti Isaacas Asimovas, Arthuras C. Clarke‘as, Ray‘us Bradbury ir tokie kūriniai kaip „Fondas“, „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“ ar „Trijų kūnų problema“.

Tačiau viena pavardė nuskambėtų ypač garsiai. Tai – Frankas Herbertas, geriausiai žinomas kaip „Kopos“ knygų serijos kūrėjas. Šiandien minime šio vizionieriaus 100-ąsias gimimo metines. Svarbios jos ne tik todėl, kad „Kopa“ tebėra tas kūrinys, kuris milijonams skaitytojų pasėjo meilę mokslinei fantastikai, bet ir todėl, kad šios knygos, regis, dar niekada nebuvo tokios aktualios kaip dabar.

„Kopa“ – tai visų pirma kūrinys apie žmones ir jų santykį su galia

Kai galvojame apie mokslinę fantastiką, mūsų mintyse iškyla… na, mokslinės fantastikos vaizdiniai! Kosminiai laivai, ateiviai, robotai, kompiuteriai ir kitos nematytos technologijos. „Kopoje“ visų šių elementų palyginti labai mažai. Pirmosios knygos veiksmas vyksta ateityje. Tačiau ji atrodo gana pažįstamai. Galaktiką valdo imperatoriai, o atskiras planetas – didikų klanai. Kitaip tariant, viskas primena savotišką futuristinį feodalizmą.

Veiksmas koncentruojasi į vienos šeimos – Atreidų – dramą. Jiems patikima valdyti svarbiausią planetą Visatoje – Arrakį. Tai atšiaurus dykumų pasaulis, kuriame išgaunama pati vertingiausia žinoma medžiaga – Melanžas. Jis pailgina gyvenimą, išplečia žmonių protines galias, įgalina kosmines keliones. Melanžas – tai galia. Tas, kas kontroliuoja jo pasiūlą, kontroliuoja Visatą. Taigi šis kosminis siužetas F. Herbertui suteikia galimybę nagrinėti žmogaus ir galios santykį bei pastarosios poveikį asmeniui.

„Kopa“ – tai nuostabi alegorija

Šis trumpas Melanžo aprašymas, ko gero, jums šį tą primena. Pats F. Herbertas niekada neslėpė, kad vienas iš „Kopos“ įkvėpimo šaltinių buvo žmonijos bandymas kontroliuoti naftos šaltinius. Knygos pasaulyje netgi veikia Melanžo srautus valdančios kompanijos ir interesų grupės, o siužetą į priekį varo politiniai bei ekonominiai žaidimai. Visa tai paverčia „Kopą“ tiesiog kvapą gniaužiančiu trileriu, pilnu išdavysčių, intrigų, manipuliacijų, herojiškumo… Kitaip tariant, visų tų dalykų, kurie yra žmogiški iki kaulų smegenų.

Tiesa, F. Herberto žinutė visada gana aiški: tokie žaidimai ir aklas galios siekimas žmoniją veda prie pražūties. Dėl to ir pagrindinės originaliosios knygos veikėjas Polas Atreidas iš esmės yra tragiška figūra, nešanti naštą, kurios joks žmogus negali pakelti neprarasdamas savo paties žmogiškumo.

Frankas Herbertas. Wikipedia.org nuotrauka

„Kopa“ – tai kūrinys ir apie ekologiją

F. Herbertas savo gyvenimo kūriniui medžiagą rinko daugelį metų, todėl jame vaizduojamas pasaulis atrodo tiesiog stulbinamai tikras. Tai vieta su savais papročiais, sociologija, klimatu. Arrakis – tai neįtikėtinai žiauri, neatlaidi dykumų planeta. Vanduo čia pats didžiausias turtas. Toks neapsakomai brangus, kad vietiniai gyventojai tiesiog negali suvokti lietaus ar vandenyno idėjos, o miręs žmogus dehidratuojamas, jo vandenį atiduodant šeimai ir genčiai.

Vietiniai Arrakio gyventojai – tai fremenai, visą gyvenimą klajojantys po nesibaigiančias dykumas ir gyvenantys bent šiokį tokį prieglobstį suteikiančiuose olose įsikūrusiuose kaimuose – syčuose. Fremenai turi slaptą ambiciją, kuri kruopščiai saugoma nuo visų svetimšalių: jie kuria planą, kaip pakeisti Arrakio klimatą ir padėti planetai sužaliuoti.

„Kopoje“ gausu religinių ir filosofinių įvaizdžių

Politinis trileris ir ekologinė-socialinė drama – tai tik dalis „Kopos“ siužeto. Ne ką mažiau svarbios ir ne taip akivaizdžiai matomos detalės. Visų pirma – knygos filosofinės, religinės idėjos.

F. Herbertui buvo be galo įdomu, kas telkia bendruomenes, kas suvienija jas bendram tikslui. Fremenų kultūroje rasite labai daug užuominų į islamą, pagrindiniai veikėjai labai dažnai cituoja eilutes iš „Oranžinės katalikų Biblijos“, kai kas primena tam tikras budizmo idėjas. Tai ne atsitiktinumas: „Kopos“ veiksmas vyksta tolimoje ateityje, o tokiomis aliuzijomis F. Herbertas tarytum svarsto, kas galėtų nutikti su minėtomis religinėmis tradicijomis.

Galų gale labai religiškas ir pagrindinio veikėjo Polo Atreido personažas. Jis tampa savotišku mesiju (antroji serijos knyga netgi ir vadinasi „Kopos mesijas“), iš kurio fremenai ima tikėtis išganymo. Didžioji tragedija ta, kad pats veikėjas kuo puikiausiai suvokia, jog tai kryžius, kurio niekas nėra pajėgus panešti.

Povilas Sabaliauskas. Egidijos Rasickaitės nuotrauka

„Kopos“ įtaka jaučiama iki šiandien

„Kopa“ – tai perkamiausia visų laikų mokslinės fantastikos knygų serija. Vos tik pasirodžiusi septintojo dešimtmečio viduryje, pirmoji knyga sulaukė tiesiog milžiniško susidomėjimo, o istorija ilgainiui įkvėpė daugybę kitų kūrėjų. Pavyzdžiui, „Žvaigždžių karuose“ didelė dalis veiksmo irgi vyksta dykumos planetose. Ką jau kalbėti apie „geriausią filmą, kuris niekada nebuvo sukurtas“… Taip tituluojamas Meksikos režisieriaus Alejandro Jodorowsky nepavykęs bandymas aštuntajame dešimtmetyje ekranizuoti „Kopą“. Tas filmas net nebuvo pradėtas filmuoti, bet jam sukurti vaizdai vėliau surado kelią į daugybę komiksų bei kitų filmų.

Kalbant dar apie filmus. 2020-ieji „Kopos“ fanams žadėjo būti ypač įsimintini. Šių metų pabaigoje turėjo pasirodyti visiškai nauja Deniso Vileneuve adaptacija. Deja, jos teks palaukti iki kitų metų.