Kodėl krikščionis turi kelti klausimus

Tekstas originaliu pavadinimu „Atsibusk, Viešpatie! Kodėl miegi?“ perpublikuojamas iš žurnalo „Gyvieji šaltiniai“, 2022 m. nr. 3

„Galbūt skaudžiausia tai, kad dvidešimt penkių mėgstamiausių kūrinių sąraše nėra nė vieno klausimo Dievui. Giedodami ‘Top 25’, nieko Jo neklausiame. Tuo tarpu atsiverskite Psalmyną, ir jame pasigirs prispaustųjų šauksmai, maldaujantys Dievą veikti“, – rašo Rhodes („Christianity Today“, 2021 09 30).

Iš tiesų Psalmyne daug klausimų, daugiausia turbūt retorinių, tokių kaip 89 psalmės 9-oje eilutėje: O Viešpatie, Galybių Dieve, kas panašus į tave? Kitur pats Dievas klausia: O žmonės, kada liausitės teršę mano garbę? (Ps 4, 3). Bet į akis krenta daugelis žmonių klausimų, kurie išreiškia nusivylimą, kad Dievas, atrodo, neveikia, tyli ir juos pamiršo: Kiek ilgai, Viešpatie? Nejau amžinai mane užmirši? Kiek ilgai slėpsi savo veidą nuo manęs? Kiek ilgai turėsiu pakelti skausmus, diena iš dienos širdgėlą širdyje? Kiek ilgai mano priešas virš manęs viešpataus? (Ps 13, 2–3); Kodėl tu, Viešpatie, taip nuošaliai laikaisi? (Ps 10, 1); Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? Kodėl tu toks tolimas, toli nuo mano maldos, nuo mano dejonės šauksmo? (Ps 22, 2–3). Mūsų ausims tiesiog įžūliai skamba 24 eilutė iš 44 psalmės: Atsibusk, Viešpatie! Kodėl miegi?

Kodėl taip negiedame šiandien? Nejaugi mūsų tikėjimo patirtis visai kitokia? Kodėl tokios eilutės niekada neras savo vietos ant krikščioniškų kalendorių ir atvirukų? Ar mes protingesni už patį Dievą? Ką Jis sau galvojo palikdamas tokias Jį kritikuojančias eilutes savo Žodyje? Ko Dievas siekia? Kodėl tiek daug klausimų – ir dar tokių?

Labai įdomu, kad po sukūrimo Dievo pirmasis kreipinys į žmogų buvo klausimas: Kur tu? (Pr 3, 9) Po to dar kiti klausimai: Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? (Pr 3, 11); Kodėl taip padarei? (Pr 3, 13). Žinoma, Dievas kaip Kūrėjas ir Viešpats taip neprivalėjo veikti. Po pirmos nuodėmės Jis turėjo teisę iš karto trenkti kumščiu į stalą ir tarti griežtus žodžius nusidėjėliams. Bet Jo pasirinktas kelias pirmos Biblijos knygos pradžioje yra kitoks. Dievas norėjo, kad patys žmonės pradėtų galvoti apie savo veiksmus, pradėtų naujai mąstyti, nes būtent tai yra atgailos prasmė.

Kitas skyrius apie Kainą ir Abelį tik patvirtina šį principą. Vėl Dievas kreipėsi į žmogų [Kainą] klausdamas: Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi toks prislėgtas? Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? (Pr 4, 6–7). Ir po nužudymo: Kurgi tavo brolis Abelis?“; „Ką tu padarei? (Pr 4, 9–10).

Naujajame Testamente skaitome, kad dar jaunas Jėzus pats klausinėjo Rašto mokytojus (Lk 2, 46) ir vėliau gyvenime uždavė nemažai klausimų, pavyzdžiui, fariziejams (Mt 22, 42) bei mokiniams (Lk 9, 20). Žinoma, Jis taip pat pamokslavo ir išsamiai išdėstė Evangeliją ir Dievo karalystės etiką (pvz., Kalno pamoksle, Mt 5–7). Vis dėlto ir Jėzus stebėtinai dažnai kelia klausimus (pvz., Gailestingojo samariečio palyginimo pabaigoje, Lk 10, 36) – iš viso visose evangelijose jų daugiau kaip trys šimtai!

Kodėl dieviškoji redakcija nesutvarkė cituotų Psalmyno eilučių? Kadangi pats Dievas nori, kad visi Biblijos skaitytojai iki šiol giliai mąstytų apie Jį ir Jo buvimą bei veikimą žemėje. Savo Žodžio klausimais Dievas mus tarsi nukreipia mintimis į tikrovę. Ir ji tokia, kad daug Dievo veikimo būdų mums yra paslėpta. Biblijoje Dievo paslėptas veikimas yra daug svarbesnė tema, negu esame linkę manyti. Juozapo, Rūtos, Esteros, net Kristaus nukryžiavimo istorijos byloja apie Dievą, kuris veikia dažniausiai neregimai, užkulisiuose. Kartais tikintieji tokią Jo laikyseną išgyvena labai skaudžiai.

Klausimai tam tikra prasme yra svarbesni už atsakymus. Gailestingojo samariečio istorijos pradžioje vienas „įstatymo mokytojas“ klausia Jėzų: Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? (Lk 10, 25). Krikščionys žino, kad vien šis klausimas veda klaidinga linkme. Juk nieko negalime daryti, kad gyventume amžinai. Įstatymo mokytojas siekia mėginti Jėzų savo gudriais klausimais (Lk 10, 25 ir 29).

Bet Jėzus jo neišbara ir neprimeta jam griežto pamokslo. Jis papasakoja istoriją, kuri iš esmės taip pat iškelia klausimus ir verčia susimąstyti, ištirti savo gyvenimą. Jėzus pabaigoje ragindamas Eik ir tu taip daryk (Lk 10, 37) iš tikrųjų klausia: „Ar tikrai būtent taip darysi? Ar manai, kad tu – nuodėmingas žmogus – sugebi taip veikti? Ar nesupranti, kad tu esi tas apiplėštas žmogus, o aš – samarietis, vienintelis gailestingas Gelbėtojas ir Gydytojas?“ Svarbu pakeisti prastus klausimus gerais ir giliais.

Klausimų svarbą patvirtino ir Neilas Postmanas (1931–2003). Žymusis medijų tyrinėtojas iš JAV plačiai rašė ir apie įvairias temas kaip literatūrą, kalbą, mokslą ir pedagogiką. Savo paskutinėje knygoje (A Bridge to the Eighteenth Century, 1999) Postmanas pabrėžė, kad „skeptiškumas yra svarbiausias Apšvietos paveldas <…>. Nėra svarbesnio dalyko, negu perduoti šį paveldą.“ Anot jo, skeptiškumas nereiškia paviršutiniškai viską atmesti ar nuolat kritikuoti. Reikia savo skeptiškumą išreikšti gerais klausimais.

Postmanas net teigė, kad gerų klausimų kėlimo menas „reikšmingiausias intelektinis įrankis duotas žmonėms“. Bet „ar ne keista, kad svarbiausias mąstymo įrankio naudojimas mokyklose nedėstomas?“ Visur kalbama apie „kritinį mąstymą“, tačiau klausimų kėlimas apleidžiamas.

Geri klausimai tokie svarbūs, nes inicijuoja mąstymo procesą. Visa bėda, jog mokyklos (ir iš dalies dar ir universitetai) visų pirma nori, kad mokiniai duotų teisingus atsakymus. Mokytojams rūpi teisingų atsakymų kiekis, o ne klausimų kokybė. Todėl mokyklas palieka absolventai su informacija apkrautomis smegenimis, bet prastai gebantys iškelti tikrai svarbius ir lemiamus klausimus.

Tuo tarpu klausimų akcentavimas Biblijoje rodo, jog pats Dievas nori, kad mes intensyviai mąstytume. Krikščionio mąstymas turi būti pavaldus Dievui ir paklusti Kristui (2 Kor 10, 5). Turime teisingai mąstyti apie Dievą, apie žmogų ir apie Dievo pasaulį. Visa tai nėra kvietimas intelektualams, bet įsakymas visiems tikintiesiems. Visi privalo „atnaujinti mąstymą“ (Rom 12, 2); visiems galioja Pauliaus nurodymas: Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu – subrendę žmonės (1 Kor 14, 20).

Apaštalas Petras savo pirmame laiške ragina krikščionis gyventi šventai, cituoja eilutę iš Kunigų knygos Būkite šventi, nes aš esu šventas (Kun 11, 44–45; 1 Petro 1, 16). Bet pastraipa „Pašaukimas šventumui“ (Č. Kavaliausko vert., LBD) prasideda keistu reikalavimu: „susijuosę savo dvasios strėnas, būkite…“ (1 Pt 1, 13) Ką tai galėtų reikšti? Tais laikais greitam ėjimui ar kokiam nors darbui savo ilgus drabužius reikėjo susijuosti. Taigi posakis reiškia „būkite pasiruošę veikti“.

Ką veikti? Biblijos vertėjas Kostas Burbulys geriau verčia, kad reikia būti susijuosus „savo proto strėnas“. Petras turi omeny krikščionio protą ar mąstymą. Tad pirmasis jo nurodymas yra toks: „paruoškite savo protą veikimui“ (taip verčia ir kai kurie šiuolaikiniai vertimai į anglų kalbą). Būkite šventi – ir dėl to visų pirma mąstykite!

Krikščionys pašaukti paklusti Dievo nurodymams, nes jie „klusnūs [Jo] vaikai“ (1 Pt 1, 14). Tačiau Dievas nori, kad mes Jo įstatymus ir nurodymus taikytume ne automatiškai atkartodami, bet atsižvelgdami į situaciją, apmąstę, apsvarstę ir apgalvoję. Kad sugebėtume kasdien priimti gerus sprendimus, pirmiau turime tikslingai ir sąmoningai pamąstyti. Juk Jis mums davė protą, gebėjimą mąstyti. Dažnai mes turime žymai intensyviau apmąstyti, kodėl vieną ar kitą darome taip, o ne kitaip. Turime intensyviai galvoti, kodėl paklūstame arba nepaklūstame vienai ar kitai žemiškajai instancijai.

Tikintieji žino, kad kartais negalime paklusti žmonių nurodymams, nes Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių (Apd 5, 29). Todėl ir Biblijoje rastume ne vieną pilietinio nepaklusnumo pavyzdį. Tačiau svarbu pastebėti, kad konkretus nepaklusnumo veiksmas kartais yra tik ilgo svarstymo proceso galutinis žingsnis. Ir kaip geriausiai pradedamas toks mąstymo procesas? Iškeliant gerus klausimus – sau pačiam ir kitiems.

2020 metų pradžioje mus pradėjo užvaldyti naujo koronaviruso pandemija. Gebėjimo kelti gerus klausimus deficitas šiais pandeminiais laikais labai skaudus. Buvome ir iš dalies vis dar tebesame tiesiog apipilami teiginiais, raginimais ir įkalbinėjimais, kartais ir atvirai įbauginami, mums įsakoma ir draudžiama.

Pirmas bangolaužis šiai bangai turėtų būti užduodami klausimai. Turėtume mąstyti: ką iš tikrųjų parodo PGR testai? Koks SARS-CoV-2 tikras pavojus? Kokia mRNR tipo vakcinų nauda ir rizika? Kaip apibrėžiama pandemija? Kokia valstybės atsakomybė ir funkcija? Ko ji gali reikalauti iš visų piliečių ir ko ne? Ar bažnyčios turėtų paklusti įvairioms „rekomendacijoms“?

Deja, kai kam net ir tie klausimai kėlė bei kelia nerimą. Dar prieš pusantrų metų kai kurie nuomonės formuotojai siekė net visą diskusiją apie skiepus paversti tabu tema: neklauskite, nediskutuokite ir apie tai net nemąstykite! Aklu tikėjimu priimkite „mokslo dovaną“! Tokiu būdu bandoma statyti sieną tarp mūsų minčių ir tikrovės. Tai labai pavojinga ir Dievui visiškai nepatinka. Juk Jis sukūrė visą pasaulį ir mus į save panašius bei nori, kad savo mintimis apmąstytume šią Jo sukurtą tikrovę. Visas šiuolaikinis mokslas buvo atvirų klausimų ir tyrinėjimo vaisius. Pats Dievas davė pavyzdį, Jis leidžiasi puolamas nepatogiais klausimais – Jam nėra tabu klausimų.

Dabartinio karo tarp Ukrainos ir Rusijos metu irgi statomos įvairios sienos laisvam minčių judėjimui. Dar 2020 metais buvo skaičiuojama kiekviena COVID-19 auka, o dabar nedrįstama paklausti, kiek žmonių (karių ir civilių) galimai mirs, kol bus pasiektas tikslas nugalėti Rusiją. Bijau, kad distopinė vizija iš G. Orwello „1984-ųjų“ po truputį tampa realybe. Baimė iškelti kritinius klausimus primena Orwello „naujakalbės“ pagrindinį tikslą – „susiaurinti minties rėmus“.

Ateina sunkūs laikai. O velnias išmėgina krikščionis sufleruodamas, kad yra gera išeitis: tikrovė sudėtinga ir liūdna, tad kam vargti apie ją mąstant?! Tad valgykime ir gerkime, pasilinksminkime ir atostogaukime (žr. 1 Kor 15, 32)!

Petras prieštarautų. Jis rašė krikščionims, gyvenantiems Romos imperijos provincijose šiandienėje Turkijoje. Nors nužudymų dėl tikėjimo tada tikriausiai dar nebuvo, persekiojimai jau buvo prasidėję: krikščionys buvo niekinami, patyrė spaudimą, turėjo kentėti dėl tikėjimo. Apaštalas neragino jų pabėgti nuo tos tikrovės, o atvirkščiai: visus kvietimus siekti šventumo įrėmina nurodymai „būkite blaivūs“ (1 Pt 1, 13) ir „būkite blaivūs, budėkite!“ (1 Pt 5, 8) – žiūrėkite, kad ten minimas diabolos (velnias), klaidintojas, neapgautų jūsų ir nesupainiotų jūsų minčių; būkite budrūs mąstydami, kontroliuokite savo mąstymą!

Tikriausiai didžiausias išmėginimas šių dienų tikintiesiems, kad mes patys tarsi miegame, nes velniški svaigalai užmigdė mūsų protus. Juk pats Dievas mus ragina: Atsibuskite, krikščionys! Kodėl jūs miegate?