Kodėl laimėjęs E. Macronas dar nelaimėjo

„Ateinantys metai nebus ramūs“, – po rinkimų sakė E. Macronas, pripažinęs, kad daugybė prancūzų už jį balsavo ne todėl, kad palaiko jo idėjas, bet tik norėdami sustabdyti M. Le Pen. „Galvoju ir apie tuos savo tėvynainius, kurie nedalyvavo rinkimuose, jų tyla reiškė atsisakymą rinktis, į kurį taip pat turime reaguoti, – kalbėjo prezidentas. – žinau, kad daugelis mūsų tėvynainių rinkosi kraštutinę dešinę, į jų pyktį ir nesutarimus, skatinusius juos balsuoti už šį projektą taip pat turi būti atsakyta. (…) Šiandienos balsavimas reikalauja, kad atsižvelgtume į visus gyvenimo sunkumus ir efektyviai atsakytume į pyktį, kuris buvo išreikštas.“

Galbūt toks nuolankus tonas atrodo keistas, ypač prisiminus, kaip prieš penkerius metus po rinkimų E. Macronas lygino save su Jupiteriu. Bet galbūt tai kruopščiai apgalvotos taktikos dalis – Macrono partijai „La Republique En Marche“ reikia kuo geriau pasirodyti parlamento rinkimuose, kurie vyks birželio 12 d.

Rinkimai baigėsi – rinkimai prasideda. Prancūzijai tai galioja labiau nei bet kuriai kitai šaliai ir šiemet labiau nei bet kada. Šioje šalyje tiek prezidento, tiek parlamento kadencija trunka penkerius metus ir parlamentas visada renkamas praėjus keliems mėnesiams po prezidento rinkimų.

Paprastai parlamento rinkimai atrodydavo panašiai į formalų prezidento teisės valdyti patvirtinimą – nuo 2002 m., kai buvo įvesta ši sistema, parlamento rinkimus visada laimėdavo ką tik išrinkto prezidento partija. Tačiau dabar neatrodo, kad veiksmas vyks pagal įprastinį scenarijų.

Prancūzijos politinės institucijų architektūra šiek tiek panaši į Lietuvos. Prezidentas turi nemažai galios, ypač formuoti užsienio politiką. Tačiau ministrų kabinetui reikalinga parlamento daugumos parama. Ir jei prezidentas yra iš vienos politinės stovyklos, o parlamente dominuoja kita, vadinasi, ir vyriausybė bus parlamento, o ne prezidento kompanija. Ir tuomet prezidentas gali likti bejėgis kaip Gitanas Nausėda – ypač vidaus politikoje. O vyraujančios prognozės būtent tokios – iki šiol parlamente turėjusiam tvirtą vienpartinę daugumą E. Macronui po rinkimų reikės ieškoti koalicijos partnerių. Kas tai galėtų būti?

Tiek prancūziška, tiek anglakalbė spauda dabar daug dėmesio skiria kandidatui, net nepatekusiam į antrą turą. Jeanas-Lucas Mélenchonas pirmajame prezidento rinkimų ture surinko 21,95 proc. balsų ir 1,2 proc. atsiliko nuo M. Le Pen. Tai kandidatas, jau seniai tarp kairiųjų išsiskyręs priešišku požiūriu į ES.

Kaip ir Le Pen, Mélenchonas ieškojo paramos tarp dirbančiosios klasės – savo rinkimų programoje jis žadėjo padidinti minimalų atlyginimą, sumažinti degalų ir maisto kainas bei sumažinti pensinį amžių atgal nuo 62 iki 60 metų. Dabar jis prašo rinkėjų padaryti jį premjeru balsuojant už jo socialistinę partiją parlamento rinkimuose. „Demokratija gali duoti mums priemonių pakeisti kursą. Šiandien prasideda trečias turas sumušti Macroną ir rinktis kitą kelią“, – po antrojo prezidento rinkimų turo savo rinkėjams sakė Mélenchonas.

E. Macronas, savo ruožtu, pasakė, kad antrajai kadencijai rinksis premjerą, kuris galėtų spręsti klausimus, susijusius su ekologija, o tai buvo vienas iš svarbiausių Mélenchono rinkimų kampanijoje keltų klausimų. Galima spėti, kad taip Macronas, viena vertus, rodo Mélenchonui ir jo stovyklai, kad įmanoma susitarti dėl politinio bendradarbiavimo, antra vertus, pradeda naują kovos dėl balsų raundą.

Mano kalbintas Paryžiuje gyvenantis ekonomistas Jurgis Druktenis pasakojo, kad rinkimų kampanija buvo daug tylesnė, mažiau nušviečiama medijų nei seniau. „Mėnesį prieš rinkimus niekas per daug apie juos nekalbėjo. Ypač prasidėjus karui Ukrainoje – per žinias apie rinkimus buvo šnekama mažai, jokių rimtesnių debatų nebuvo iki pat antro turo“, – sakė jis.

Karas Ukrainoje tikrai palengvino reikalus E. Macronui. „Karas Macronui suteikė eterio laiko, davė pretekstą iki pirmo turo nedalyvauti jokiuose debatuose, bent iš dalies išstūmė iš viešosios erdvės debatus apie kitas problemas, – pasakojo J. Druktenis. – Be to, kitiems kandidatams tekdavo sakyti, kad jie iš esmės palaiko ar bent neprieštarauja Macrono politikai dėl Rusijos agresijos, o tai irgi buvo pagalba Macronui.“

Paklaustas apie svarbiausią šių rinkimų klausimą, J. Druktenis nurodė turtinę nelygybę. „Provincijoje daug žmonių galvoja, kad sprendimai Paryžiuje priimami dėl didžiųjų korporacijų interesų ir pyksta, nes jaučiasi pamiršti. (…) Le Pen bandė save pristatyti kaip žemesnės perkamosios galios rinkėjų interesams atstovaujančią kandidatę.“ Anot J. Druktenio, prieš penkerius metus svarbesni buvo klausimai, susiję su migracija – tuo metu Prancūzijoje vienas po kito įvyko keli teroro aktai. Dabar svarbiausia problema yra infliacija.

Kitas skirtumas, lyginant su 2017 m. vykusiais Prancūzijos prezidento rinkimais – pasikeitusi E. Macrono pozicija. „Tada jis buvo naujas veidas, startupinės Prancūzijos idėjos nešėjas, buvo tikima, kad jis pakeis politinė gyvenimą. Dabar balsuoti už Macroną reiškia balsuoti už Prancūziją, kokia ji yra, kad ji nesikeistų“, – sakė J. Druktenis.

Kitas dalykas apie kurį dabar spekuliuojama medijose – M. Le Pen ateitis. Jai tai antras pralaimėtas antrasis turas iš eilės – nemažai, bet dar ne taip daug. Jos tėvas Jeanas-Marie Le Penas pralaimėjo penkerius prezidento rinkimus. Ar ji bandys dar kartą? Nemažai politikos komentatorių skelbia Le Pen politinės karjeros pabaigą – tiesa, kai kuriais atvejais tai yra tie patys žmonės, kurie laidojo Le Pen po pralaimėjimo 2017 metais.

Mums, lietuviams, žinoma, svarbiausia, kad Prancūzija tikrai liks įsipareigojusi NATO ir per daug nepurtys ES. Nežinia, kaip reikalai būtų atrodę laimėjus Le Pen, bet gal ir gerai, kad nereikės sužinoti. E. Macronas į ES yra linkęs žvelgti kaip į priemonę didinti Prancūzijos galią, o dabar, kai Vokietijos nebevaldo Angela Merkel, jis tam turi gerą progą. Tiesa, Rusijos atžvilgiu jis visada buvo šiek tiek merkeliškas – galima prisiminti, pavyzdžiui, ne tokį seną jo atsisakymą pripažinti, kad Ukrainoje Rusijos pajėgos vykdo genocidą. O iki karo jis vis kalbėdavo apie dialogo su Rusija atnaujinimą, pernelyg griežtą kitų europiečių laikyseną Putino atžvilgiu ir Europą nuo Lisabonos iki Vladivostoko.

Ir nors prancūzai balsavo už stabilumą, šalies politika smarkiai keičiasi. Net 61 proc. prancūzų pirmajame rinkimų ture balsavo už kandidatus, kurių rinkimų žinutėje buvo nusistatymas prieš elitą. Rodos, sakyti, kad politikai ir meinstryminės medijos pavogė demokratiją, tapo visišku meinstrymu. O parlamento rinkimai artėja ir juose nusivylę žmonės turės dar vieną progą nubausti E. Macroną.